Plutarchas “Biografijose” aprašo atvejį, kai Julijus Cezaris išvydo Romoje prašalaičius, užančiuose laikančius bei glostančius šunelius ir beždžionėles. Nustebęs Julijus Cezaris klausęs: “ar jūsų moterys negimdo vaikų?” Taip jis norėjęs pabrėžti, jog švelnumas ir meilė yra skirti ir turi būti dalijami iš prigimties jų alkstančiam žmogui, o ne sentimentaliai “sužmogintam” gyvuliui. Šiandieną, regis, pats laikas priminti šio epizodo prasmę, kadangi žvėrijos žmoginimas ir kartu – neišvengiamas atvirkštinis procesas tampa viešo gyvenimo tikrenybe ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje.

Bene iškalbingiausiai šią tikrenybę liudija vadinamųjų “gyvūnų teisių” sampratos įsitvirtinimas Vakarų šalyse bei jose plintąs šių tariamų teisių pripažinimas. Taip Julijų Cezarį piktinusi gerumo perkėla iš jausmo žmogui į jausmą gyviui tampa ne tik psichologiškai įprasta, bet ir ideologiškai pagrįsta. Žydrais (berniukas) arba rožiniais (mergaitė) kaspinais apraišiotas, šeimininkų ne tik sužmogintas, bet ir sudievintas pudelis su neatimamomis “teisėmis” bei šansais laimėti teisme prieš jų pažeidėjus dabar įkūnija ir teigiamą atsakymą į Julijaus Cezario klausimą, ir naują – politinę šios perversijos pakopą.

Naujoji pakopa sukelia ne tik praktinės elgesio motyvacijos, bet ir teorinio aiškinimosi dėl pamatinių prielaidų sunkumus. Kad ir kaip šiais laikais būtų grindžiamos žmogaus teisės, “gyvūnų teises” tenka grįsti arba labai panašiai, arba palikti jų kilmę ir prasmę iš esmės neišaiškintas, vadinasi – grynai tariamas. Pripažinus žmogaus ir gyvūno teisių kilmės analogiją, labai sumažėtų skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio prigimties suvokimo. Tada tektų arba, pavyzdžiui, atsisakyti krikščioniškos (“metafizinės”) žmogaus sampratos ir priimti materialistinę, arba gyvūnams priskirti su teisėmis tiesiogiai sietinus dalykus, kaip antai pareigos ir asmens orumas. Bet kurios šių galimybių pasirinkimas būtų labai abejotinas. Aišku, dažniausiai į tokias prieštaras nė nesigilinama: viešajai opinijai valdyti visai užtenka įvairių “gyvūnų mylėtojų” ir “gyvūnų gerovės” judėjimų skleidžiamos paviršutiniškos propagandos.

Žmogaus ir gyvūno skirtingumus pabrėžiantį mąstymą ši propaganda smerkia kaip reakcingą “rūšizmą”. Rūšizmas (speciesism) – palyginti nauja engiamoji sąvoka šalia “seksizmo” ir kitų “izmų”, kuriomis aršiai manipuliuojama tariant, jog triušis irgi – žmogus, o vyras – tas pat, kas moteris. Kovoje prieš “rūšizmą” tam tikros sąvokos, kaip antai “išnaudojimo”, dabar pasitaiko ne rečiau nei marksistinė šio termino vartosena, skirta darbininko ir darbdavio santykiams nusakyti. “Gyvūnų teisių” gynėjų pastangomis tokiose srityse kaip žūklė tūlas karpis, tunas ar kūjagalvis šiandien pretenduoja kone į tiek pat teisių ir laisvių, kiek jų turi vakarietis žvejys ar žuvies patiekalo įsigeidęs valgovas. Sunku nepatirti įspūdžio, jog “pažangiausiose” demokratijose žuvys net nebestimpa: jos “miršta”, ir vargas tam žvejui arba virėjui, kuris iš grynai kulinarinių paskatų (dėl šviežumo) pratęsia ir apsunkina jų kančias.

Lietuvą gyvulių meilės vajus visai neseniai užgriebė per “triušių teisių” skandalą. Nors ši istorija daug kam kėlė tik juoką, už jos matyti visai nejuokingi ir skaidrintini reiškiniai. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į sveiku protu nelabai suvokiamą šio skandalo pretekstą. Lietuvos gyvūnų globos draugiją papiktino mobiliojo telefono ryšio bendrovės “Bitės GSM” reklama, kurioje triušiai laikomi už ausų. Draugijos išplatintame pranešime rūsčiai perspėta, kad “šitaip laikyti, kilnoti ar nešti triušius” esą nepriimtina. Nors, pasak apkaltintos bendrovės atstovų, su gyvūnais elgtasi pagal daugybę iš triušių augintojų gautų instrukcijų, “globėjams” kažkaip pavyko įžvelgti pažeistas triušių “teises”, kurios netruko virsti kone dienos naujiena, įkyriai kartota per Lietuvos radiją. Taip iš nieko išpūstas burbulas raiškiai sklandė visuomenės dėmesio akiratyje.

Tai, jog problema buvo sugalvota tuščioje vietoje, nenusako visos jos esmės. Panašūs bandymai ateityje greičiausiai kartosis, nes tikėtina, kad juos vis labiau skatins dvi reikšmingos ir kuo toliau, tuo rimčiau skaitytis su jomis reikalaujančios aplinkybės. Pirmoji jų – tai jau iš esmės aptarti psichologiniai ir ideologiniai gyvūnų “globos” ir “teisių” gynimo veiksniai bei plintantys šio keturkojų mylėjimo vajaus padariniai. Antroji – tai konjunktūrinio pobūdžio veiksnys, susijęs su būsima Lietuvos naryste Europos Sąjungoje. Šiai aplinkybei, viena vertus, yra savybingas tam tikras politinis imperatyvumas, kurį lemia ES taisyklės ir akinimai įsipareigoti “bendroms vertybėms”. Kita vertus, Lietuvos narystė ES savaime suteiktų galimybes kvestionuoti kai kurių taisyklių privalomumą ir kelti tam tikrų vertybių bendrumo klausimą. Kalbant apie ES plačiai reglamentuojamą gyvūnų teisių sureikšminimą, vertybinis aspektas tampa ypač svarbus.

Pirmiausia, pačioje Lietuvoje apstu daug svarbesnių problemų, nei triušių bei kitų keturkojų ar žvynuotų padarų “teisės”. Moralės, politikos ir ekonomikos srityse tikrai nestinga bėdų, į kurias atsižvelgti reikalauja nuolatos paminamas ir toli gražu ne visados deramai apginamas asmens orumas. Postringavimai apie tariamus nusižengimus triušių teisėms, kai visuomenėje negerbiamas ir nepaisomas žmogiškumas, dvelkia veikiau cinizmu ir mizantropija, nei rūpestingumu ir atjauta. Šiuo atžvilgiu tikrai vertėtų pirmiau išsiaiškinti, kokiai vertybių hierarchijai mes įsipareigojame, ir tik po to viešai leistis į triušių laikymo už ausų ar jų psichinės būsenos subtilybes. Gal tada daugiau dėmesio skirtume, pavyzdžiui, tam, kokius niekus ir nepadorybes šiais laikais viešumoje bei žiniasklaidoje verčiami girdėti ir matyti mūsų vaikai, o ne svarstytume, ką jaučia reklamuojami triušiai.

Geriau orientuotis vertybių hierarchijoje dera ne tik Lietuvos vidaus gyvenimo atžvilgiu, bet ir aiškinantis, kokiu vertybiniu pagrindu kuriamos Europos piliečiais norime būti. Jei tai krikščioniška Europa, tai turime daug aktyviau dalyvauti diskusijose ir derybose dėl jos vertybinių pamatų bei remti bendros tikybos šalis, tokias kaip Lenkija, kurios tai jau daro pabrėždamos krikščioniškųjų vertybių svarbą. Tai, kad gyvūnų ar seksualinių mažumų teisių tema yra labiau girdima, nes šiais laikais ypač dažnai ir triukšmingai svarstoma, nėra gerbtina priežastis Lietuvos visuomenei beatodairiškai ja persisemti.

Vladimiras Laučius
DPI ekspertas
“Naujasis židinys – Aidai” 2003/4 (Nr.4)
2003 10 13

Leave a Reply

Your email address will not be published.