Praėjusią savaitę Lenkijos visuomenę šiurpino plačiai rodyta ir komentuota vaizdajuostė, kurioje nufilmuota, kaip pamokų metu Torunės technikumo moksleiviai fiziškai ir psichiškai terorizuoja anglų kalbos mokytoją. Po viešo skandalo šeši aktyviausi sužvėrėjusių paauglių lyderiai išmesti iš mokyklos su vilko bilietu, du perkelti į kitas mokyklas, dar keturiems apribotos mokinio privilegijos. Įvykį tiria prokuratūra.

Vaizdajuostėje rodoma, kaip mokytojas tampomas, stumdomas, įžeidinėjamas; moksleiviai mauna jam ant galvos šiukšlių dėžę, trina kreiduota kempine veidą. Siautėja visa klasė – ir vaikinai, ir merginos. Niekas nebando stabdyti išsigimėliškų patyčių.

Tokie įvykiai kaimyninėje valstybėje, kurios vakarietiški politiniai kelrodžiai yra iš esmės tie patys kaip ir Lietuvos, verčia susimąstyti apie dažnai nutylimas mūsų visuomenės problemas. Žinoma, aprašomas atvejis gali būti laikomas išskirtine anomalija, kuri savaime neliudija esminių visuomenės nuokrypių. Galime net įsiteigti, jog kalbamas nutikimas yra tik gąsdinanti neįprastybė ir anaiptol ne bendro reiškinio pėdsakas. Tačiau per medžius nematyti miško, regėti tik įvykius, o ne reiškinius – tai tas pat, kas nepaisyti vištakumo mus gaubiančioje “medžių” statistikos prietemoje.

Nuvalius vienadienės reakcijos jaustukus, aikčiojimus ir baisėjimosi minas, išryškėja svarstomam nutikimui būdingos problemos kontūrai. Pastarieji leidžia matyti ir apibrėžti kalbamą reiškinį kaip mokytojo autoriteto nuosmukį. Įvykis Lenkijoje, be abejonės, yra tik dėmesį brutaliai traukiąs kraštutinumas, o ne dažnas ar įprastas pavyzdys. Tačiau mokytojo darbų bei rūpesčių kasdienybėje esti pakankamai aplinkybių ir nutikimų, šiais laikais liudijančių vis tą pačią esminę problemą: autoriteto pagrindų griūtį.

Pastaruoju metu esame skatinami pabrėžtinai rūpintis mokinių teisėmis ir privilegijomis, bet ne jų pareigos tėvams, visuomenei ir mokyklai atlikimu. Keliame mokytojams vis naujus reikalavimus, bet pamirštame per tūkstančius metų pažintą tiesą, jog mokytojų, kaip ir gydytojų, karininkų ar kunigų pareigos suteikia jiems ypatingą autoritetą, reikalaujantį klusnumo ir pagarbos. Esant nevaržomam visa ko demokratizavimo vajui, kareiviai ims ginčytis su karininkais, parapijiečiai skaitys moralus kunigams, vaikai kalbėsis su tėvais tik per advokatus, moksleiviai “šokdins” ir engs mokytojus. Kartais atrodo, jog būtent tokia idėjine kryptimi mes ir einame. Pradėję laikyti klusnumą ir pagarbą nedemokratiško mokytojų privilegijavimo bei moksleivių priespaudos ženklu, išgujame autoriteto principą iš mokyklos. Ir lieka visai nedaug – vos vienas žingsnis iki to, kas nutiko Torunėje.

Autoriteto nuosmukis tiek švietimo, tiek politikos srityje prasideda sulig nepagrįstu paslaugų sferos kriterijų taikymu šioms sritims. Žinia, pagal minėtus kriterijus klientas arba pirkėjas yra “visada teisus”. Neginčijamas autoritetas šiuo požiūriu priklauso tam tikros paslaugos pirkėjui, o ne teikėjui; tam, kuris kažko nori, o ne tam, kuris išmano ir daro. Perkėlus minėtus kriterijus į politiką ir švietimą, rinkėjo arba moksleivio norai tampa šventi, o politikai ir mokytojai virsta nuo paklausos priklausomais verslininkais arba verslo produktais viešų paslaugų vartojimo rinkoje. Pilietinę visuomenę keičia rinkos visuomenė; ūkio modeliai įsigali ten, kur jiems visai ne vieta.

Šiandien iš dalies pagrįstai guodžiamasi, kad mokytojų atlyginimai per maži, todėl į juos žiūrima tiesiog kaip į menkai apmokamą, “neautoritetingą” tarnautojų kategoriją. Kadangi rinkos visuomenė išaukština pelno ir nepripažįsta nuopelno principo, mažos pajamos natūraliai menkina jas gaunančiojo autoritetą nežiūrint gebėjimų, proto, moralės, pasišventimo ir išprusimo. Posovietinėje Lietuvoje įsitvirtinus socialiniam sėkmingo verteivos pavyzdžiui, daug vaikų ima niekinti mokytojus, jausdami savo ar bendraklasių tėvų ūmai prisipildžiusios piniginės svorį kaip vienintelę dėmesio vertą autoriteto regaliją.

Tačiau tai tik viena svarstomojo “medalio” pusė. Teisybės dėlei turėtume nepamiršti, kad ir Vakarų valstybėse mokytojų atlyginimai toli gražu nėra dideli. Būtų neteisinga priskirti autoriteto nuosmukį vien tik turtinės diferenciacijos veiksniui. Aprašytas įvykis Lenkijos technikume verčia susimąstyti apie ką kita. Jis iškalbingai liudija, kad autoriteto nuosmukio problema yra socialinė ir moralinė, o ne turtinė ir ekonominė. Jis primena apie žymųjį Williamo Goldingo kūrinį “Musių valdovas”, kuriame aprašomas į negyvenamą salą patekusių paauglių sužvėrėjimas. Šios knygos turinio leitmotyvas byloja, kad nesubrendėlių laisvė išbudina žvėrį, tūnantį tikru arba “žmonišku” žmogumi dar netapusio paauglio sieloje. Akivaizdi paralelė su Torunės įvykio kaltininkais leidžia daryti dvi susijusias išvadas.

Pirmoji jų būtų tai, kad plintąs sentimentalus atlaidumas neva “nekaltoms” paauglių išdaigoms gali sukurti Goldingo negyvenamos salos sąlygas, kuriomis civilizuotos moralinio sambūvio normos nustoja galioti. Knygoje jos išnyksta paaugliams atsidūrus saloje be suaugusiųjų; mūsų visuomenėje jos gali pranykti, jei suaugusieji apleis savo socialines ir moralines pareigas. Įsijautę į “vaikų teisių” gynimą, neturėtume pamiršti tėvų ir mokytojų pareigos viršenybės šių tikrų arba tariamų teisių atžvilgiu.

Antra vertus, turime nedviprasmiškai pripažinti, kad mokytojo autoriteto nuosmukis yra moralinė bei socialinė, vadinasi – politinė problema, prie kurios sprendimo turi esmingai prisidėti politikai. Jie lyg ir žada tai daryti ideologiškai, bet kažkodėl nesugeba įgyvendinti savo pažadų praktiškai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Antai konservatoriai sakosi suvokią socialinio autoriteto reikšmę, bet susirinkę jau kelinti metai neranda įdomesnės kalbėjimosi su pačiais savimi temos nei “žinių ekonomika” ir “naujoji vadyba”. Paskui sielojasi, kad visuomenė jų negirdi ir už juos nebalsuoja. Socialdemokratai lyg ir išaukština darbo prasmę bei moralinę vertę, bet dvi jų valdymo kadencijos išdidino ne tiek darbo, kiek kapitalo vertę ir “prasmę”. Net jų partijos nariai, nurodydami šią priežastį, dabar masiškai atsisako partijos bilieto. Mokytojų autoriteto nuosmukio ir incidento Lenkijoje prevencija, regis, turėtų ypač rūpėti asmens orumą pabrėžiantiems krikščionims demokratams. Tačiau savo vertybes jie kol kas laiko giliai užslėpę ir leidžiasi vadovaujami tų, kurie šiose vertybėse apskritai nesiorientuoja. Visa tai kol kas tik prisideda prie “žvėries”, arba “musių valdovo”, antihumaniškos galios augimo.

Vladimiras Laučius
DPI ekspertas
“Lietuvos žinios”
2003 09 17

Leave a Reply

Your email address will not be published.