Jungtinių Valstijų prezidentas George’as W.Bushas, praėjusį ketvirtadienį kalbėdamas Kongresui, dar kartą įsipareigojo pradėti negailestingą kovą su tarptautiniu terorizmu ir pabrėžė, kad šioje kovoje negali būti neutralių valstybių.

Bushas ragino pasaulį telktis apie Ameriką, besirengiančią ilgam karui su terorizmu, ir žadėjo, kad teroro aktų Niujorke bei Vašingtone kaltininkai neliks nenubausti ir teisingumas bus įvykdytas. “Arba jūs esate su mumis, arba su teroristais”, – sakė Amerikos prezidentas.

Lietuvoje tuo metu rungėsi prieštaringos nuotaikos. Vieni galėjo didžiuotis, kad jų rinktas valstybės vadovas po tragedijos New Yorke pasakė kaip tik tokią kalbą, kokios reikėjo tikėtis iš civilizuotos šalies prezidento. Kiti puolė kaltinti Ameriką “puikybe” ir suskato ieškoti kažin kokio “nuosaikaus” vidurio kelio tarp antivakarietiško terorizmo ir civilizuotos žmonijos solidarumo. Šiuo atžvilgiu galėtume pastebėti tam tikrą paralelę tarp dabartinių “nuosaikaus” kelio ieškotojų ir tų, kurie iki II pasaulinio karo propagavo Lietuvos kaip “tilto” tarp Vakarų ir Rytų idėją.

Vakarų ir Rytų kultūrinių pirmapradžių derinimo idėją skelbęs Stasys Šalkauskis 1922 metais teigė: “Norėdama gyvuoti ir klestėti, lietuvių tauta privalo savo politikoje ir savo kultūroje įvykdyti Rytų ir Vakarų pusiausvyrą <…> Sąmoningas šito idealo vykdymas turi patiekti lietuvių tautai tikros savo vertės pajautimo ir sykiu apreikšti kultūringam pasauliui ypatingą jos fizionomiją…”[1].

Pasak Naujajam židiniui rašiusio istoriko Algimanto Kasparavičiaus, anuomet tokios nuostatos reiškė, jog “siekiant pagrįsti lietuvių teises į nepriklausomą valstybingumą, akcentuojama ne tautos prigimtinė teisė <…>, bet mistifikuotos Rytų ir Vakarų sintezės suformuota lietuvių “ypatinga fizionomija” <…> Lietuvai a priori projektuojama tarptautinės situacijos įkaito, limitrofo arba sezoninės valstybės vaidmuo <…> Kiekvienos tautos suvereni teisė į nepriklausomą valstybingumą įkurdinama efemeriškame politinių situacijų pasaulyje”[2].

Tada net ir kai kurie prie valstybės vairo dirbę veikėjai manė, kad Lietuvos, kaip “tilto”, politika negalinti būti orientuota į Vakarus ir turinti jungti abu “krantus”. Vėliau, deja, teko skaudžiai patirti, ką reiškia būti “tiltu”, kai per jį iš Rytų “kranto” nevaržomos plūsta tenykštės ordos, ir ką reiškia – atsidurti po Rytų despoto Džugašvilio padu.

“Tilto” idėja buvo pelnytai diskredituota, tačiau iš praeities, regis, vėl nepasimokyta. Šiandien kai kas vėl siūlo Lietuvai neutralią mimikrišką laikyseną. Po rugsėjo 11-tosios matome, kaip tragedijos akivaizdoje kai kurie veikėjai svarsto apie vertybių krizę Vakaruose ir, negailėdami užuojautos žodžių Amerikos priešams, daro išvadą, kad “pasipūtę” Vakarai gavo, ko nusipelnė. Net kai kurie valstybės pareigūnai leidžia sau nekreipti dėmesio į oficialią Lietuvos poziciją ir postringauja apie “neutralitetą”.

Kai kam nepriimtina, kad Amerika rengiasi griežtai bausti teroristus ir juos priglaudžiančias Rytų despotijas. Kai kas sako, jog tai būtų kerštas. Jie vaidina tikruosius krikščionis ir pageidauja, kad Amerika atsuktų kitą žandą užpuolikams. Jie pasijuto tarsi išradę naują kultūros “tiltą”: šį kartą – tarp krikščionybės ir terorizmo.

Ant šio tariamo tilto, jausdamiesi esą it sakykloje, jie nemato skirtumo tarp Dangaus karalystės ir žemiškosios politikos. Apsigaubę neginčijamo dvasingumo aureole, jie pamokslauja “bedvasiams” amerikiečiams apie keršto pragaištingumą ir apie būtinybę mylėti savo artimą teroristą kaip save patį tol, kol Amerikoje liks bent vienas nesugriautas dangoraižis. Tarytum meilės giesmę giedantys kurtiniai per poravimosi sezoną jie net negirdi ir nemato, kas iš tikro vyksta pasaulyje.

Jų ausys kurčios akivaizdžiam faktui, kad apie jokį kerštą prezidentas Bushas nekalba ir kerštauti nesirengia. Amerika nekeršija jokiai valstybei, jokiai religijai. Kaip tik santūri ir išmintinga jos administracijos pozicija lėmė, kad, afganams atsisakius išduoti Bin Ladena, netgi tokios Talibaną pripažinusios valstybės, kaip Jungtiniai Arabų Emiratai, parėmė Ameriką ir nutraukė diplomatinius santykius su Afganistanu. Argi tai būtų buvę įmanoma, jei Amerika būtų puolusi kerštauti? Beje, yra žinoma ir Vatikano pozicija: šiomis dienomis per savo atstovą spaudai Jonas Paulius II pareiškė suprasiąs, jeigu Amerikai teks naudoti karinę jėgą, ir pripažino, kad kai kuriais atvejais kitos išeities nėra.

Kai kurie krikščionybe besidangstantys Lietuvos apžvalgininkai ir komentatoriai stengiasi atrodyti didesni krikščionys už patį Romos popiežių. Tokios puikybės apakinti, jie beviltiškai painioja kerštą su teisingumu, moralią politiką su hipišku pacifizmu, o Dieviškąjį teisingumą – su pasaulietiniu. Jie pataria 7000 tūkstančius gyvybių praradusiai Amerikai atsukti priešui antrą žandą, tačiau susidaro įspūdis, kad jie patys pirmiausia ir trokšta per jį suduoti. Keista, kad ši dorovinė maksima taikoma ne sau, o kitam, ir tai laikoma krikščionišku požiūriu. Juk nepasakyta: “jei tavo artimą muša, skubiai stverk jį už plaukų ir atsuk mušančiajam kitą savo artimo žandą”.

Apskritai derėtų geriau suvokti, jog Bažnyčios ir valstybės tikslai yra skirtingi, jau nekalbant apie formalųjį šių institucijų atskyrimą. Valstybė nėra priešų nuodėmklausys, jos vadovai nėra išganytojai, jos žudomi piliečiai nėra tikėjimo kankiniai, o kariuomenė yra ne tam, kad skelbtų Gerąją žinią.

Nuo tariamo tilto tarp krikščionybės ir terorizmo į dangiškus dalykus strimgalviais nėrę politikos komentatoriai Lietuvoje, matyt, to nesuvokia arba tiesiog dedasi nesuvokią.  Jie nesupranta ir to, kur jie atsiduria, kai (galbūt ne iš blogų paskatų) ima profaniškai moralizuoti Amerikai ir apskritai – Vakarams.

Jie painioja dangų su žvaigždėmis, atsispindinčiomis provincijos kerpėmis apaugusio prūdo vandenyje.

Nesinorėtų galvoti, kas bus, jeigu šios apkerpėjusio prūdo nuotaikos Lietuvoje toliau plis ir taps aiškiai matomos Vakarams, pirmiausia – Amerikai. Mes norime patekti į NATO pro Amerikos atvertas duris, puikiai suvokdami, kad niekas kitas mums jų neatvers. Mes teigiame esą Vakarų pasaulio dalis, tačiau daug kas Lietuvoje atsisako moralinių, vertybinių bei politinių įsipareigojimų Amerikai ir jos sąjungininkėms. Tai – veidmainiška laikysena.

Busho žodžiai – “arba jūs su mumis, arba su teroristais” – nubrėžia aiškią ribą tarp civilizuoto pasaulio ir, sakytume, Teroristano. Tarp šių pasaulių nėra ir negali būti jokio “tilto”. Tie, kurie jį bando statyti, stumia Lietuvą į civilizacijos užribį. Todėl neduok Dieve naujųjų “tilto” entuziastų dėka mes, Šalkauskio žodžiais, “apreikšime kultūringam pasauliui ypatingą savo fizionomiją”.

Vladimiro Laučiaus komentaras, “Lietuvos radijas” – “TAIP” grupė, 2001 09 26

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *