Ar iš tiesų šalies Prezidentas neturi teisės viešai išsakyti savo nuomonė apie kitų valdžios šakų darbą? Šis sudėtingas ir svarbus klausimas iškilo po to, kai Prezidentas suabejojo valdančiųjų partijų vykdoma kadrų politika bei teismo sprendimu anksčiau laiko paleisti iš bausmės atlikimo vietos garsų kalinį. Šalies vadovas buvo kaltinamas įgaliojimų viršijimu.

Pamažu stiprėjanti trintis tarp Prezidento ir valdančiosios koalicijos partijų susijusi ne vien su prasidedančia Prezidento rinkimų kampanija, kaip kartais linkę pabrėžti kai kurie politikos analitikai. Šios priešpriešos ištakų pirmiausiai vis tik reikėtų ieškoti ne asmeninėse politikų ambicijose, o laikyti ją kur kas rimtesnių šalies socialinio ir politinio gyvenimo problemų atspindžiu.

Atotrūkis tarp Prezidento institucijos ir kitų valdžios šakų greičiau yra kiekviename žingsnyje regimo neatitikimo tarp šalies Konstitucijos raidės ir jos dvasios padarinys. Visų piliečių renkamas Prezidentas atstovauja pilietinei visuomenei. Jo reali įtaka, kaip žinome, smarkiai priklauso nuo jo turimo moralinio autoriteto. Nebūtina be išlygų pritarti visiems dabartinio Prezidento sprendimams ir veiksmams. Bet neabejotina, kad nemenkas jo moralinis autoritetas daugiausiai priklauso nuo to, jog įvairios suinteresuotos grupės ir klanai jam gali daryti tik menką ir nebent tiesioginę įtaką.

Teoriškai politinės partijos taip pat atstovauja pilietinei visuomenei, tačiau praktiškai Lietuvoje jos veikia pagal gerokai kitokią schemą. Ji labai parasta. Orientuodamiesi pagal sociologų skelbiamus populiarumo reitingus, prieš kiekvienus rinkimus į tas ar kitas partijas būriais suplūsta apsukrūs žmonės. Čia jų piniginės svoris ir įtaka paprastai būna tokie, kad po rinkimų partinės valstybės valdymas beveik neišvengiamai tampa savų asmeninių ir grupinių reikalų tvarkymu. Taip prasideda dar vienas valstybės plėšimo ir daugumos jos piliečių skurdinimo ciklas. Tai tęsias jau daugiau kaip dešimt metų, o to užburto rato pabaigos nematyti. Rinkėjai galop nubaudžia partijas, kurios neretai katastrofiškai praranda savo populiarumą ir įtaką. Tačiau tai menka paguoda ir nieko nekeičia, nes tų partijų mitruoliai suskumba laiku pakeisti savo politines pažiūras ir prieš naujus rinkimus atsiduria kitų partijų sąraše ar bent jau tampa jų rėmėjais.

Veikiant šiai schemai, pastovus išlieka tik vienas dalykas – varganas didelės dalies šalies žmonių gyvenimo lygis. Apžvelgę tą dešimties metų laikotarpį nesunkiai pamatysime, kad šis lygis beveik nepriklauso nei nuo ekonomikos krizių, nei nuo jos kilimo. Tokiomis sąlygomis pagrįstai kyla klausimas: kodėl didėjant bendrajam vidaus produktui, daugybės žmonių taip ir nepasiekia jų uždirbami pinigai? Atrodo, kad Prezidentą mėginta nutildyti už tai, kad jis prabilo opiausia ir iki šiol rimtai nesvarstoma tema – apie visuotinį elementaraus teisingumo stygių. Tad vargu ar atsitiktinis buvo ir prieš šalies vadovą nukreiptas išsišokimas, kurio įžūlumas ir absurdiškumas turėtų priversti susimąstyti kiekvieną šalies pilietį.

Konstituciją ir įstatymus, žinoma, reikia gerbti, bet ką daryti, kai jie tampa negyvais paragrafais, turinčiais užčiaupti burnas visiems, kurie yra girdėję ir dar supranta seną posakį, jog valstybė be teisingumo tėra plėšikų gauja.

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2001 10 29

Leave a Reply

Your email address will not be published.