Galbūt daug kam atrodė, kad užtenka Lietuvai užlipti ant Europos Sąjungos bei NATO slenksčio – ir nemažai klausimų spręsis savaime: ne tik ekonominių, socialinių, bet ir nacionalinio saugumo. Tačiau dabar turime pripažinti, jog mūsų valstybė išgyvena didžiausią politinį nuosmukį ir krizę per visus keturiolika Nepriklausomybės metų. Kilo pavojus ir demokratijai. Šiandien, deja, akivaizdžiai stokojame tokių pamatinių demokratinės valstybės raidos elementų kaip stabiliai funkcionuojanti daugiapartinė sistema, visuomenės politinė branda, pilietiškumas, aktyvumas bei patriotizmas, ekonominė socialinė gerovė. Net ir tas valstybingumo, demokratijos vertybes, kurias kažkada buvome pradėję puoselėti ir branginti, per pastaruosius metus praradome. Juk vienokia vertybių skalė ir vertinimo kriterijai buvo beveik prieš dešimtį metų, kai bankų griūtis ir kiti negatyvūs procesai kėlė rimtą pavojų stabilumui, ir visai kitokius juos turime dabar, dabartinės krizės metu. Tada teiginys, kad okupacijos metais buvo geriau, net nebuvo diskutuojamas, šiandien tai Lietuvoje konstatuoja nemaža dalis žmonių. Negalima sakyti, kad valstybė stovėjo vietoje, nesivystė. Tačiau tai buvo judėjimas į priekį fizine prasme, o štai moralinėje-dvasinėje plotmėje tenka pripažinti ne tik sąstingį, bet ir regresiją. Kartu buvo prarastas ir budrumas, pamirštas Lietuvos geopolitinės padėties savitumas ir kai kurių kaimynų kėslai turėti mums nuolatinę įtaką. Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir lietuviškas mentalitetas bei penkiasdešimt metų diegti sovietinio mąstymo štampai. Natūralu, kad taip klostantis aplinkybėms, kurioms, be abejonės, darė įtaką pašalinės jėgos, būtent mūsų šalis tapo viena iš labiausiai pažeidžiamų kandidačių į ES ir NATO. Rolando Pakso skrydis į politines aukštumas greičiausiai buvo ruošiamas kruopščiai ir ne vienerius metus. Galbūt net ne vienas variantas ir ne vienam asmeniui. Manau, nuolatiniai R.Pakso atsistatydinimai buvo ne tik laviravimas situacijoje, bėgimas nuo atsakomybės, bet ir pratinimas prie minties, jog užtenka ir smulkmenos, kad šis žmogus pasitrauktų iš užimamų pareigų. Tuo, atrodo, bent jau dalis įtakingų asmenų iš tiesų patikėjo. Kai viešumą pasiekė faktai apie R.Pakso veiklą, kuri akivaizdžiai nesuderinama su užimamomis pareigomis, buvo tikimasi eilinio jo atsistatydinimo. Tačiau… Sutinku, kad R.Paksas tokiam scenarijui pakankamai tinkama persona, bet kartu esu įsitikinęs: jei nebūtų jo, būtų kitas – ir galbūt ne prastesnis.

Manau, kad vertinant grėsmių priežastis privalu kalbėti atvirai. Todėl ir drįstu teigti, kad už demokratijos raidą bei ją lemiančius komponentus: visuomenės politinę brandą, jos pilietiškumą ir patriotizmą, politinės sistemos stabilumą pirmiausia atsakingi yra politikai, politinės partijos, žiniasklaida, politologai, sociologai.

Po 1996 m. Seimo rinkimų, kai 5 proc. barjerą perėjo penkios partijos, daugiapartinė sankloda pradėjo pamažu kristalizuotis. Tačiau per vėlesnius metus politinė sistema buvo visiškai išbalansuota. Tą procesą pirmiausia lėmė tai, kad politinės organizacijos nepuoselėjo savo kokybės, prigimtinis jų pradas – ideologija tapo net trukdžiu, ypač ekonominių sprendimų atveju, o privatizacijos psichozėje nebeliko nei idėjų, nei idealizmo, būtinų valstybei ir jos žmonėms. Partijų “tradiciškumas” pradėtas grįsti ne pamatinėmis vertybėmis, o metų skaičiumi nuo registracijos pradžios. Nenuostabu, kad tokioje situacijoje rinkėjai blaškosi, pasiduoda emocijoms, sieja iliuzijas su patraukliais, bet neįgyvendinamais pažadais, radikalizmu, o ant pjedestalo iškeliamos sunkiai nuspėjamos politinės organizacijos ar asmenys. Partijų siūlymai nemažai daliai piliečių jau tampa kaip nuoroda, kad pasielgęs priešingai, galbūt būsi mažiau suklydęs. Akivaizdžią krizę įrodo tas faktas, jog praradusios visuomenės pasitikėjimą, politinės organizacijos, pasirodo, jau nebeturi vidinių resursų persitvarkyti, o tik bando desperatiškai gelbėtis jungdamosi iš išskaičiavimo ar dėl sunkiai suvokiamų fix idėjų realizacijos. Tokiu atveju daliai rinkėjų kur kas patraukliau atrodo tvirtos rankos idėja ar ekstravagantiškas pastarųjų reitingų lyderis, kuris palaikymo susilaukia net ne dėl masinančių pažadų, o paprasčiausiai dėl “gero vajzdialio”.

Ir dar vienas politinių organizacijų “nuopelnas”, nulėmęs grėsmes demokratijai, – tai, kad piliečiai partijoms dažniausiai tebuvo reikalingi tik kaip mechaninis balsavimo įrankis per rinkimus. Natūralu, kad kuo visuomenė mažiau išprususi, tuo ja lengviau manipuliuoti ir suvilioti nerealiais pažadais. Neatsitiktinai teiginys “nesvarbu ką žadi, svarbu tai, ką darai” ir žodis “išdūrė” tapo politine norma. Primityvi politinių organizacijų taktika visuomenės atžvilgiu, vengimas ugdyti pilietį, brandinti jo aktyvumą, pilietiškumą, patriotizmą bumerangu atsisuko ir prieš partijas, ir prieš demokratiją apskritai.

Deja, šioje vietoje ir žiniasklaida laikėsi panašios metodikos. Pelno ir pigaus populiarumo vaikymasis visiems mums svarbias vertybes ir jų puoselėjimą pavertė betiksliu reiškiniu, o “objektyvią” poziciją neretai lemdavo sumokėtų pinigų kiekis. Be to, žiniasklaida vis labiau įsijautė į neklystančios pirmos valdžios Lietuvoje vaidmenį, atpirkimo ožiais pavertusi tas pačias politines partijas ir politikus, kurie vaikydamiesi palankumo nuoširdžiai prieš ją keliaklupsčiavo. Turėdama didžiausią poveikį žmogui, formuodama jo politinį mąstymą, nuomonę ir atsakomybę, žiniasklaida, deja, neįvertino to fakto, kad neribotos laisvės ir trapios demokratijos laikai nėra begaliniai. Atotrūkis tarp žiniasklaidos ir visuomenės didėja. Tą patvirtina apklausos. O nebrandžioje visuomenėje diktatūra ir cenzūra gali tapti tokiu pat priimtinu reiškiniu kaip ir radikalizmas ar demagogija.

Dar vienu demokratijos duobkasiu galima pavadinti tai, kad dažniausiai buvo atsižvelgiama tik į įtakingųjų, vadinamojo “elito” interesus bei nuolat “atidirbinėjama” stambiajam kapitalui: priimamais įstatymais, vyriausybės nutarimais išskirtinai jam suteikiamos mokesčių, tarifų, muitų lengvatos, lengvatos priimti sprendimus. Dėl to pražūtingai didėjo praraja tarp turtingųjų ir balansuojančių ant skurdo ribos, o tai kėlė vis didesnį pastarųjų pasipiktinimą, agresiją, o kartu lėmė ir vis sunkiau prognozuojamus jų veiksmus. Dėl to iki šiol taip ir neturime susiformavusio viduriniojo visuomenės sluoksnio – vieno iš politinio bei socialinio stabilumo garantų.

Įstatymdavystės spragos taip pat nepasitarnavo demokratijos vystymuisi. Net vykstant apkaltos procesui turime ne suspenduotą, bet tebeveikiantį (nors tik viduje) Prezidentą. Ir raminame save, kad gal užsienis nesupyks ir palauks, kol išsiaiškinsime tarpusavyje. Jis mandagiai laukia ir durų neuždaro. Kol kas. O mes kol kas bandome padėtį taisyti vadovaudamiesi posakiu “juokiasi puodas, kad katilas juodas”. T.y. teisingumo reikalauja tie, kurie patys, švelniai tariant, kelia įtarimą.

Politologai ir sociologai taip pat turėtų prisiimti atsakomybę, kad neretai neišlaikydavo savo profesionalumo egzamino ar paprasčiausiai pasiduodavo žmogiškosioms silpnybėms.

Teisė taip pat, deja, netapo gyvenimo norma.

Nesutinku su tais, kurie neigia demokratijos buvimą Lietuvoje, bet turiu konstatuoti, kad ji yra lengvai pažeidžiama.

Apkaltos procesas – rimtas egzaminas visiems: ir partijoms, ir žiniasklaidai, ir visuomenei, ir demokratijai. Daug ką lems jo baigtis. R.Paksui likus savo poste, apie demokratiją ir teisinę valstybę galėsime tik svajoti arba skaityti vadovėliuose. Realybėje – tvirta ranka, cenzūra, auklėjimo priemonės tiems, kurių pavardės “bus prisimintos”. Ir visa tai bus vadinama skambiu “valdomos demokratijos” vardu, kur partijos tebus fikcija – įrankis įvaizdžiui pagražinti.

Noriu, kad apkaltos proceso metu nugalėtų valstybės interesai. Tada būtų suteikta galimybė ir demokratijos raidai. Toliau svarbiausia nekartoti mano išvardintų klaidų, jas pripažinti ir padaryti teisingas išvadas. Žiniasklaida privalo iš naujo įvertinti vertybes, prioritetus ir atitikti savo paskirtį – atspindėti faktus, įvykius, nuomonę, atlikti dvasinę, švietėjišką funkciją. Partijos pirmiausia privalo išlaikyti trijų “I” egzaminą: ideologijos, idėjų, idealizmo ir atitikti laiko bei realybės iškeltus naujos kokybės reikalavimus. Tik kokybiškos ir kompetentingos politinės organizacijos, realiais veiksmais atspindinčios savąją ideologiją, gali atstatyti visuomenės pasitikėjimą valdžia bei padėti tvirtus pamatus demokratijai. Privalome ugdyti visuomenės pilietiškumą, skatinti aktyvumą, nes jos brandumas bus geriausia kontrolė bei saugiklis nuo galimų klaidų. Reikia, kad valdžia taip pat elgtųsi pilietiškai ir patriotiškai, visiems piliečiams be išimties taikytų vienodas normas ir kriterijus. Valstybės interesai privalo būti aukščiau partinių ar asmeninių. Būtina sėti visuomenės konsolidacijos ir solidarumo sėklą, kad žmonėms atgimtų saugumo ir tikėjimo jausmas. Gerų pavyzdžių jau turime. Manau, neseniai mokyklose įvestos pilietinio ugdymo pamokos nenuėjo veltui. Moksleiviai daugelyje rajonų reiškė savo poziciją dėl šiandienės situacijos šalyje (galbūt tik šito dar nesuprato R.Paksas). Šviesuomenė ir akademinis jaunimas turi taip pat ryžtis aktyviai politinei veiklai. Tai padėtų saugoti valstybę nuo politinių krizių, skandalų ar priešiškų jėgų įtakos, kartu suteiktų ir naujų impulsų puoselėjant demokratiją, įvirtinant teisinę sistemą.

Arvydas Akstinavičius
Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
Konferencija “Lietuvos demokratijos ateitis: tikrosios ar tariamos grėsmės”, 2004-02-11, Vilnius
2004 02 12

Leave a Reply

Your email address will not be published.