Analitinė Leonido Donskio laida “Be pykčio”, rodyta per Lietuvos televiziją rugsėjo 23 dieną, yra vienas gerų pavyzdžių, kai visuomeninis transliuotojas ir laidos autorius kompetentingai atlieka politinio švietimo bei pilietinio ugdymo misiją. Apie pastarosios būdus šiandien dažnai teiraujamasi ir diskutuojama Lietuvos viešojoje erdvėje. Intelektualų, politikų bei žurnalistų apgailestavimus dėl visuomenės politinės kultūros stokos dažnai lydi paprastas klausimas: kaip tą stoką sumažinti? Donskio laida yra praktinis atsakymas į šį klausimą. Laidoje Justinas Karosas, Andrius Kubilius ir Gintaras Steponavičius atstovavo trim tradicinėms ideologijoms. Buvo gvildenama politinių idėjų bei vertybių reikšmė, svarstoma partijų ideologinė tapatybė ir politikų gebėjimas įsipareigoti deklaruojamiems principams. Nagrinėti šiuos klausimus, pripažinkime, apskritai nebūdinga nei Lietuvos politikai, nei žiniasklaidai.

Dažniausiai girdimas priekaištas tiems, kurie ryžtasi nagrinėti ideologijų dėmenį, skelbia, jog visa tai – nereikalingos ir tuščios kalbos, mažai ką bendro turinčios su politine tikrove ir praktika. Esą ši tema gali rūpėti nebent teoretikams, o politinis gyvenimas klostosi savo ruožtu pagal kažin kokią teorinei žiūrai neprieinamą, ideologiškai nesvarstytiną ir tik apsukriems, asmeninių bei grupinių interesų žiūrintiems jo dalyviams suvokiamą vidaus logiką.

Tikrai sunku atsispirti šiam skeptiškam požiūriui į politinių idėjų ir principų vaidmenį, kai prisigėrę tautos atstovai mėtosi Vilniaus gatvėse, o bendra politinė padėtis primena tą, kurią kadaise vienu žodžiu apibūdino Rusų istorikas Karamzinas: “vorujut” (vagia). Ko norėti iš tūlo rinkėjo, kai jo valstybės tarnautojai savo pavyzdžiu liudija anaiptol ne politinių principų, o veikiau tautinio charakterio galią – neišdildomą trauką prie žemės ir žemės sklypų? Tokiomis aplinkybėmis kur čia manysi, kad nemedžiaginės vertybės ir ideologiniai principai turi nuo tikrovės neatitrūkusią politinę prasmę! Apie ideologijas kalbantiems politikams ir intelektualams tereikia apsidairyti aplinkui, ir jie pamatys, kad politiniame gyvenime svarbu ne principai ir idėjos, o interesai.

Tokio pobūdžio samprotavimai šiandien užtvindė viešąją erdvę. Kad ir kaip būtų keista, šitaip samprotaujant anaiptol neatmetama pilietiškumo ugdymo būtinybė. Tačiau šio neva “realistinio” požiūrio logika verčia klaidingai tarti, esą pilietiškumas atsiranda tinkamai prisitaikius prie esamos padėties arba, kitaip tariant, gerai suvokus savo interesus ir atradus politinį būdą šiems interesams realizuoti bei ginti. Deja, šis populiarus supratimas kaip tik prieštarauja tam, ką vadiname pilietiškumu arba piliečio dorybe. Kalbamas požiūris liudija konformistinį mąstymą, o pilietiškumas yra konformizmo priešybė.

Pilietiškumui ugdyti reikalingos dvi pamatinės santykio su tikrove sąlygos. Pirmoji jų – skirti tai, kas yra, nuo to, kas turėtų būti. Politinė realybė negali reikalauti iš mūsų atsisakyti arba nepaisyti jai prieštaraujančių vertybių ir kritinių nuostatų josios atžvilgiu. Jeigu tikrovė prieštarauja politinėms nuostatoms ir vertybėms, tai dar nereiškia, kad keisti reikia vertybes, o ne tikrovę. Apie tai yra taikliai pasakęs Gilbertas Chestertonas: “Čia priartėjame prie absoliutaus mūsų meto fiasko ir milžiniško paklydimo. Esame supainioję du skirtingus, net prieštaraujančius dalykus. “Pažanga” turi reikšti, kad nuolat keičiame pasaulį, taikydami jį prie vizijos. Iš tikrųjų (šiuo metu) “pažanga” reiškia, kad nuolat keičiame viziją …Nesistengiame keisti tikrovės, taikydami ją prie idealo. Vietoje to keičiame idealą – taip lengviau”. Pilietinė pozicija šioje tikrovės ir idealo priešpriešoje reikalauja iš mūsų rinktis sunkesnįjį kelią. Tai reiškia, kad visur plintantis politinis neprincipingumas, ideologinių įsipareigojimų užmarštis ir asmeninio arba grupinio intereso viršumas turi skatinti ne vadovautis šia nykia esamybe, o nuosekliai ir kryptingai ją keisti. Idėjos šia prasme neabejotinai turi pirmumą vadinamųjų “politinių realijų” atžvilgiu.

Antroji pilietiškumo ugdymo sąlyga – tai supratimas, jog interesas, matomas kaip neva pagrindinis pilietinio elgesio kelrodis, dažnai mus nuveda pavojingais klystkeliais. Paprastai tariant, neverta tikėtis pilietiškumo daigų savanaudiško intereso dirvoje. Interesas – tai tik dar vienas apsukriai nugvelbtas žemės sklypas, jam įsigyti padedanti vieta valstybės tarnyboje, verslininko gudriai nesumokami mokesčiai arba diplomato portfelis, standžiai prigrūstas “papildomų” pajamų. Visa tai ne tik nieko bendra neturi su piliečio dorybe: tai ją naikina ir moko kitus jos nepaisyti.

Donskio laida sveikintina pirmiausia dėl to, kad, tikėkimės, privertė bent dalį žiūrovų susimąstyti apie šias dvi padorios ir protingos politikos prielaidas. Į laidą kviesti politikai, žinoma, nebūtinai jas įkūnija, tačiau visuomenė turi retą progą girdėti juos kalbant ne tik apie tarpusavio santykius ir iki gyvo kaulo įgrisusius ūkio reikalus, bet, svarbiausia, apie idėjas, vardan kurių įsteigtos jų partijos ir be kurių demokratija virstų fikcija.

Donskio laida šiuo atžvilgiu gera ir naudinga tuo, kad ji verčia susimąstyti apie šias dvi padorios ir protingos politikos prielaidas. Į laidą kviečiesti politikai, žinoma, nebūtinai jas įkūnija, tačiau visuomenė turi retą progą girdėti juos kalbant ne tik apie tarpusavio santykius ir iki gyvo kaulo įgrisusius ūkio reikalus, bet, svarbiausia, apie idėjas, vardan kurių įsteigtos jų partijos ir be kurių demokratija virstų fikcija.

Žvelgiant iš politinių ideologijų perspektyvos, visi trys pastarosios laidos dalyviai kalbėjo gana įdomiai ir prasmingai. Nustebino tik nei iš šio, nei iš to pasakyta Karoso frazė, kad Johno Locke’o politinė filosofija neturinti įtakos šiuolaikiniam liberalizmui. Tai kone tas pat, kas sakyti, jog Tomas Akvinietis arba Martinas Lutheris neturi nieko bendra su dabartine krikščionybe. Liberalams atstovavęs Steponavičius neišnaudojo geros progos atsakyti į šį barono Munhauseno žygdarbiams prilygstantį politologinį atradimą, bet gal tai būtų televizijos laidai per sudėtinga tema. Juo įdomiau būtų sužinoti Karoso argumentus – žinoma, ne spaudos konferencijoje Seime.

Vladimiras Laučius
DPI ekspertas
“Lietuvos žinios”
2003 09 29

Leave a Reply

Your email address will not be published.