Užvakar vienas bičiulis, labai pilietiškas žmogus, paveiktas dabartinio prezidentinio skandalo, nupaišė man tokią apokaliptinę Lietuvos ateitį, kad nenorom įsitraukiau į gana bevaisį ginčą.

Jo išsakytas nerimas buvo nuoširdus, bet šiek tiek panašus į pastarųjų savaičių R. Valatkos komentarus „Lietuvos ryte“: veikiami R. Pakso, lietuviai savižudžiai pasuks į Rytus, nematys jokio NATO, o juolab ES lėšų, vėl grįžta bolševikinės lygiavos ir autoritarizmo laikai, pasibaigsiantys tremtimis ir kalėjimais.

Ir kaip svariausias tokio scenarijaus įrodymas pateikiamas šių dienų V. Putino grasinimas neleisti Lietuvoje įkurti NATO karinių bazių.

Na, jei nebus tremčių, – kiek atlyžta bičiulis, – tai ar gali pasakyti, kaip Vakarų valstybių vadovai bendraus su Lietuvos Prezidentu R. Paksu?

Sutikdamas, kad šiandien tai gana nelengva užduotis mūsų įaudrintai vaizduotei, niekaip nenorėjau pritarti tokiam, man regis, perdėtam pesimizmui.

Kaip mums vis dėlto reikėtų susitaikyti su ta dramatiškasukilėlių, knygnešių, partizanų, tremtinių lemtimi, kad neužsiliūliuotume iliuzijomis, jog pavojus iš Rusijos pranyko, kad ši šalis pasikeitė amžiams, kaip kad pastarąjį dešimtmetį dažnai buvome migdomi iš Seimo ir Prezidento tribūnos? Kita vertus, ką daryti, kad kiekviena sunkesnė istorijos akimirka, staiga vėl praregėjus ar taip ir neatsitiesus nuo praeities baimių, nevarytų mūsų į beviltišką desperaciją, neparalyžiuotų sveiko proto ir leistų atlikti tiksliausius veiksmus?

Tačiau kaip pasiekti tokią pusiausvyrą? Klausimas retorinis, atsakymas toks pat miglotas, kaip ir nerišlūs bandymai užkirsti kelią dar kartą R. Paksui dalyvauti kituose rinkimuose.

Vis dėlto vienas dalykas šiandien, man regis, yra gana skaidrus: sveika nuovoka sako, jog be NATO paramos vargu ar būtume pajėgę atskleisti aukščiausio valstybės pareigūno priesaikos sulaužymo faktą ir išdrįsę išvaryti šnipinėjančius Rusijos diplomatus. Sveika nuovoka taip pat teigia, kad Lietuvai įstoti į NATO kažin ar begali sutrukdyti net Maskvos išprovokuotos riaušės apkaltos dieną.

Gal todėl pirmąkart per nepriklausomybės laikus Kremliaus gąsdinimai, J. Borisovo pinklės ar V. Uspaskicho reitingai nebeatrodo tokie grėsmingi. Ir vilties tam suteikia ne tiek Vakarų specialiųjų tarnybų parama, o tai, kad Lietuva, pajutusi bent šiokį tokį tvirtą pagrindą po kojomis, tegul ir lėtai, skausmingai, vis nupuldama, bet atgauna savo orumą.

Simboliška ir tai, jog šiomis dienomis, po ilgų delsimo metų, Italija pagaliau ryžosi spręsti Rusijos okupuotos Lietuvos ambasados Romoje klausimą,. Tai taip pat nuteikia viltingai.

Todėl šiuokart rašau ne apie galimas ateities grėsmes ar apie prezidentinio skandalo padarytas žalas (sutinku, kad reikia kalbėti ir apie tai), o apie teigiamus šios istorijos ypatumus, tiksliau sakant, ko turėtume pasimokyti ar ką pakeisti, kad tų grėsmių sumažėtų ar mūsų savimonė būtų skaidresnė.

Pirma. Tikiuosi, kad pagaliau bus suprasta, jog Pilietybės įstatymas ir Konstitucijos nuostatos, mūsų istorinė patirtis, sveikas protas bei valstybinė savigarba neleidžia bent kam suteikti nei pilietybės, nei apdovanojimų.

Niekur neakcentuojama, jog Konstitucinis Teismas nustatė, kad J. Borisovas jau iš pat pradžių neteisėtai įgijo Lietuvos pilietybę, nors turbūt svarbiausias šiuo klausimu Konstitucinio Teismo sprendimas yra tas, kad pilietybė, prisidengiant išimties atvejais, negali būti dalijama į kairę ir į dešinę, kaip buvo iki šiol (ar ne keista, kad už šį darbą buvo atsakingas tas pats asmuo, sugebėjęs išlikti prie visų prezidentų).

Šios pamokos, tikėkimės, turėtų ateityje drausminti būsimus prezidentus ir įpareigoti visuomenę kontroliuoti, kad pilietybė ir apdovanojimai nebūtų teikiami dvaro artimiesiems ar tokiems praeityje susitepusiems asmenims, kaip, pavyzdžiui, KGB pulkininkas M. Misiukonis, taikęs žmonių gyvybei pavojingas ir civilizuotame pasaulyje uždraustas specialiąsias priemones, gesinęs pasipriešinimą okupacijai bei rengęs agentūrinius planus sekti S. Lozoraitį.

Antra. Prezidentinis skandalas pagaliau apnuogino mūsų žiniasklaidos ydas ir tai, kad žurnalistų savireguliacijos mechanizmai neveikia, nesilaikoma 1996 m. priimto Visuomenės informavimo įstatymo. Tačiau šiuo atžvilgiu svarbiausia, kad piliečiai praregėjo, jog didžioji žiniasklaida, daugumai patraukli savo beatodairišku kritiškumu, imituojančiu teisingumą, nėra šventa karvė, o dažniausiai paprasčiausias ir gana agresyvus verslas, besipelnantis iš savo skaitytojų naivumo.

Trečia. Pagaliau prabilta apie tiek teisinę, tiek etinę valstybės pareigūnų atsakomybę. Juk iš tiesų skandalinga, kad net aukščiausias valstybės pareigūnas, sulaužęs priesaiką, padaręs nusikaltimą ar net išdavęs valstybę, kol dar teismas nespėjo jo nuteisti už jau padarytą nusikaltimą, gali dalyvauti rinkimuose, atgauti tas pačias pareigas ir susigrąžinti nekaltumo imunitetą. Seimo nariai jau suskubo taisyti šias Konstitucijos spragas, tačiau jiems dar lieka itin sunkus galvosūkis, kaip šią dilemą išspręsti šiuo metu.

Ir vis dėlto prezidentiniame skandale reikšmingiausia man atrodo tai, kad minėtas problemas sprendžia ir įstatymo landas bando užtaisyti dar vakar jomis naudojęsi ar pasirengę vėl pasinaudoti politikai. Tai ir leidžia teigti, kad vis dėlto, tegu ir ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet judame pirmyn.

Dalius Stancikas
DPI ekspertas
“Bernardinai”
2004 03 03

Leave a Reply

Your email address will not be published.