Kada Lietuvoje susikurs masinė, tik šįkart jau ne dirbtinai sulipdyta komunistų ar panašaus tipo partija? Šį iš pažiūros keistą klausimą skatina kelti praėjusią savaitę per televiziją atsitiktinai nugirsta kalba. Kaip žinoma, Vyriausybė užsiminė apie galimybę labiau reglamentuoti prekybos įstaigų veiklą. Šis užmojis sutiktas su dideliu pasipiktinimu. Aišku, būtų labai negerai, jeigu visa tai baigtųsi kokiais nors papildomais, visiškai neprotingais prekybos varžymais. Absurdiškų verslo varžymo pavyzdžių ir taip apstu. Jie pagrįstai kritikuojami, tačiau šį kartą bus kalbama ne apie tai.

Pasisakydamas per televiziją šiuo klausimu vienas iš stambiųjų prekybininkų atstovų maloningai paaiškino, kad po keliolika valandų per dieną parduotuvėse dirbantys ir menką atlygį gaunantys žmonės turi būti laimingi, kad šiomis nedarbo ir sunkmečio dienomis apskritai gali dirbti. Aiškiau pasakyti neįmanoma. Bet kurias padorumo ir sveiko proto ribas peržengiantis darbuotojų išnaudojimas jų turįs būti priimamas kaip palaima. Iš esmės tai yra modernios vergvaldystės filosofija. Tačiau tokia verslo, jos paskirties ir prasmės samprata Lietuvoje labai paplitusi, o gal net vyrauja. To priežastis – uoliai puoselėjamas verslininko, duondavio ir geradario, uždirbančio sau ir valstybei pinigus, mitas. Būtent jis ir trukdo blaiviau svarstyti paprastą klausimą.

Kas apskritai yra verslininkas ? Labai supaprastintai ir trumpai galima atsakyti taip: verslininkas yra ne vien piniguočius, kaip jis dažniausiai suvokiamas daugelio sąmonėje, bet pirmiausiai gamybos ir paskirstymo organizatorius. Vadinasi, verslas viso labo tėra viena iš daugelio profesijų, kuriai galima kelti tokius pat kompetencijos ir profesionalumo reikalavimus, kaip ir bet kuriai kitai veiklai. Todėl teiginiai, kad vien verslas pats savaime yra visų mūsų gyvenimo pagrindas ir maitintojas, teisingi geriausiu atveju tik iš dalies. Nesunku suprasti, kad, jeigu nebūtų tūkstančių darbščių ir talentingų žmonių, sugebančių savo rankomis ir galva gaminti mums reikalingus daiktus, tai ir po šiai dienai visas verslas tebebūtų akmeninių kirvukų gamyba ir prekyba jais.

Šios banalios tiesos Lietuvoje dar nėra suprastos. Todėl kyla daug nesusipratimų. Pavyzdžiui, absurdiška teigti, neva mūsų šalyje egzistuoja laukinis kapitalizmas. Iš tikrųjų reikėtų kalbėti apie laukinį socializmą, kuris atsirado, kai modernieji rinkos principai perėjo per vakarykščių homo sovieticus, t. y. tarybinių žmonių sąmonės prizmę ir gimė civilizuoto kapitalizmo karikatūra. Tai akivaizdžiai išduoda nenatūralus verslininko vaidmens visuomenėje sureikšminimas, liudijantis apie nepasikeitusią sovietinę mąstyseną. Daugelis mūsų dar galime prisiminti postringavimus apie vertingiausią tarybinės visuomenės dalį – brangiąją partiją. Įrašykite vietoj jos žodžius verslo klasė ir aiškiai išvysite nepriklausomoje Lietuvoje klestinčios verslo filosofijos pagrindą.

Turint omenyje, koks gajus verslininkų, kaip nuolat iš visų pusių puolamos aukos mitas, galima geriau suprasti ir kai kurias šalies ekonomikos negalavimų priežastis. Išnaudojimo problema nėra vien žmoniškumo, labdaros ar vadinamasis socialinis klausimas. Tai yra ir verslo efektyvinimo klausimas. Minėtas mitas žalingas tuo, kad trukdo pravesti aiškią ribą tarp neprotingų verslo laisvės suvaržymų, objektyvių ekonominės veiklos sunkumų bei kliūčių ir elementaraus dalies verslininkų nesugebėjimo kompetentingai ir efektyviai tvarkyti savo verslo reiklaus.

Šalyje netrūksta protingų, veiklių ir sumanių verslininkų. Tačiau apstu ir tokių, kuriems beatodairiškas darbuotojų išnaudojimas yra paskutinė galimybė atitolinti dieną, kai reikės palikti verslo sritį. Trumpai tariant, sugebėjimas padoriai atlyginti už darbą turėtų būti laikomas vienu iš svarbiausių verslininko kompetencijos įrodymu. O reikalavimas tai daryti – vienu iš svarbiausių būdu natūralios atrankos keliu atsijoti atsitiktinai versle atsidūrusius žmones. Neatsisakius primityvios, iš esmės sovietinio žmogaus instinktais grindžiamos verslo sampratos sunku tikėtis ir ryškesnio šalies ekonomikos atsigavimo. Civilizuota, klestinti ekonomika ir beribis iš aklo godumo kylantis žmonių išnaudojimas sunkiai suderinami dalykai. Apie tai pirmiausiai turėtų kalbėti tie, kam tikrai rūpi, kad šalyje pagaliau įsitvirtintų vakarietiškas kapitalizmas. Jeigu to nebus daroma ir girdėsis tik mechaniškai ir bukai kartojamos liaupsės vadinamajai absoliučiai laisvai rinkai, žodį perims gatvių ir aikščių demagogai, o tai reiškia, kad Lietuvoje dar ilgai nenutils ir skausmingai pažįstamų žodžių apie klaidžiojančią šmėklą aidas.

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2001 12 10

Leave a Reply

Your email address will not be published.