Rolando Pakso rinkimų sėkmė davė Lietuvos politikai mažiausiai vieną pamoką. Toji pamoka: su viešaisiais ryšiais (VŠR, arba “public relations”, arba “PR”, arba “pijaras”, arba “mitokūra”) yra gerai, be jų – blogai. Gal ir teisybė, tačiau Lietuvoje VR suprantamas kaip dviejų trijų žodžių ar sakinių kartojimas kiaurą parą visais žiniasklaidos kanalais. Vartotojo požiūriu, tai nėra itin malonus dalykas, veikiau labai nemalonus.

Žinia, Vakaruose politikai irgi kartoja tuos pačius teiginius, tačiau kadangi Vakarai paprastai būna dideli, pvz., Amerika didelė, kartojimas reikalingas, kad vadinamasis “mesagge” (žinia) pasklistų kuo plačiau ir idealiai pasiektų kiekvieną vakarietį (amerikietį, jei Amerikoje). Dėl Vakarų ir Amerikos dydžio kartojami sakiniai išsiskirsto kas sau ir paprastas žmogus turi šansą susidurti su viena ar kita žinia vieną ar įmanomai ribotą skaičių kartų. Be to, Vakarų politikai dėl didesnio įgudimo ir proto miklumo žinią kartoja kūrybiškai ir tik akylas bei fanatiškas teisybės ieškotojas gali pastebėti, kad kitais žodžiais kartojama ta pati partinė tiesa.

O štai Lietuva – mažas kraštas, gyventojų nedaug, tad kad ir ką pasakytų politikai, jų žinios skraido uždaroje erdvėje, atsitrenkia į sienas ir grįžta daugelį kartų į to paties vartotojo ausis ir akis tuo pačiu nepasikeitusiu pavidalu. Vakaruose laikoma geru tonu bent jau kelis kartus per dieną “atšviežinti” savąsias VR tiražuojamas žinias, o Lietuvoje ši viešųjų ryšių higienos taisyklė sunkiai skinasi kelią. Kartais kartojimas trunka labai ilgai, pastebėta atvejų, kad nuo pat Atgimimo, kai dar VR Lietuvoje nebuvo išrasti.

Tad ką mes laisvoje Lietuvoje išgirdome ir tebegirdime, ko nieku gyvu nenorėtume girdėti? Pradėkim nuo pradžių. Rečiau, bet dar pasitaiko pirmųjų nepriklausomybės metų lietuviškų VR veteranų. Prisiminkime: Vagnorius “griovė kolūkius”; Landsbergis “priešino ir politizavo”, Brazauskas “prichvatizavo”, Šleževičius “stabilizavo”. Dar buvo buvimo buvusiais komunistais ir kolaborantais kaltė; savo ruožtu buvusieji badė pirštu niekuo nebuvusių nekompetentingumą ir megztas beretes. Kitados viena Seimo dalis maniakiškai vadino kitą buldozeriu, toji savo ruožtu maniakiškai prikišdavo parlamentinę rezistenciją.

“Mažeikių naftos” privatizavimo epochoje VR fronto linija dalijo Lietuvos politikus į parsidavusius “Williams” ir parsidavusius “Lukoil”. “Mažeikių naftą” jau seniai valdo “Jukos”, tačiau iki gyvo kaulo įgrisusios “Williams” ir “Lukoil” kortos tebepliaukši į politikos stalą. “Williams” aidėjo per anuos prezidento rinkimus, aidėjo ir per penkis Rolando Pakso skandalo mėnesius kaip vienas iš Prezidentūros gynybos argumentų. Tarp apkaltos ir prezidento rinkimų Valdui Adamkui buvo prikištas ne tik “Williams”, bet ir tai, kad yra “amerikonas”.

Savo ruožtu R. Pakso asmuo suteikė postūmį lietuviškos politikos viešiesiems ryšiams ne tik sėkmingu jų panaudojimu per rinkimus. Kadangi Paksas tam tikra prasme pats tapo skandalu, kokiu kitados buvo “Williams”, dabar kaltę dėl “Williams” VR srityje laipsniškai išstumia kaltė dėl Pakso. Socdemai obsesiškai kartoja, kad Paksą sukūrė konservatoriai, patobulino Valdas Adamkus, “naujoji politika” ir atitinkamai socialliberalai su liberalcentristais. Tie su roboto automatizmu atsikerta, kad socdemų vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis padėjo Paksui versti policijos vadą Vytautą Grigaravičių, per apkaltą socdemai trypčiojo ir svyravo. Kai kandidatu buvo iškeltas Česlovas Juršėnas, kamuolys sugrįžo į socdemų aikštės pusę šiuo Andriaus Kubiliaus pasakymu: “Šiandieninis Rolandas Paksas yra socialdemokratų kūrinys”.

Apkalta ir kandidatūrų į prezidentus kėlimas atnaujino seną patikrintą socdemų VR klišę “vidinė demokratija”, kuria gražiai paaiškinamas bet koks sveiku protu sunkiau suvokiamas partijos sprendimas ar partijos nario išsišokimas, pvz., važiavimas gerti arbatos su Aleksandro Lukašenkos parlamentarais. Kita vertus, dėl prezidento skandalo šiek tiek pasimiršto smulkesnės, bet ne mažiau nuzulintos partinės klišės, pvz., konservatorių viešojo valdymo reforma ar informacinė visuomenė.

Rolando Pakso žvaigždė Lietuvos VR danguje spindėjo trumpai, bet itin rezultatyviai. Jo indėlis į naujausių ir labiausiai įgrisusių VR fosilijų rinkinį yra įspūdingas ir nepranokstamas. Kiek kartų girdėjome žodžius “sąmokslas”; “sąmokslo užsakovai”; “kai kurios jėgos”; “kai kurios rinkimus pralaimėjusios jėgos”; “kai kurie asmenys”; “kai kurie rinkimus pralaimėję asmenys”. Tai buvo “prezidento juodinimo”, “šmeižto kampanijos” laikas. Titanišką Pakso grumtynių dėl valdžios kėdės paveikslą kūrė formulės “kova su sistema”, “žiniasklaidos sąmokslas”, “elito karas prieš runkelius”. Ypatingą vietą VR lobyne užima lig šiol mokslo nesuprasta Gintaro Šurkaus paralelė tarp prezidento skandalo, Reichstago padegimo ir žydų persekiojimo.

Billas Clintonas įėjo į VR istoriją pasakymu “atsižvelgiant į tai, ką reiškia žodis “seksas”, o aukščiausias Pakso pasiekimas yra dvivamzdis sakinys: “kategoriškai tvirtinu, kad ne, kategoriškai tvirtinu”. Galop yra šimtus kartų kartotas nuostabiai veiksmingas ir paprastas “aš jau atsakiau į šitą klausimą”.

Gaila, kad apkalta leido Paksui tik kartą palyginti save su Dreyfusu savo paskutinėje kalboje Seime. Potencialiai “Aš – Dreyfusas” priedainis galėjo pretenduoti į įkyriausių VR klišių dešimtuką, tačiau stačiai baigėsi rungtynių laikas. Jei Paksas kartais išsikovotų pratęsimą, nėra abejonių, kad VR arsenalas pasipildytų didžia galybe naujų žodžių, kurių net neišgirdus nesinori girdėti.

Virgis Valentinavičius
Žinių agentūros ELTA redaktorius ir DPI ekspertas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2004 05 10

Leave a Reply

Your email address will not be published.