Naujo politinio sezono pradžia šįmet sutampa su partijų propagandinio darbo įsibėgėjimu artėjant Seimo rinkimams. Praėjusi vasara, nepaisant poilsio ir ramybės savaičių, pateikė įdomių propagandinės veiklos pavyzdžių. Bent du iš jų traukia dėmesį tuo, jog liudija dvi politinio gyvenimo problemas, kurios tampa ypač aktualios partijoms vis aršiau kovojant dėl būsimojo rinkėjų apsisprendimo.
Abu kalbami pavyzdžiai tai politikų atsakas į politologinį komentarą. Pirmuoju atveju tai būtų socialdemokratų Juozo Bernatonio ir Gedimino Kirkilo, antruoju liberaldemokratų lyderio Valentino Mazuronio reakcija į politologo Lauro Bielinio pastabas portale omni.lt (atitinkamai 2003 06 25 ir 2003 08 06). Šiedu tipiški propagandiniai atsakai į politologines įžvalgas leidžia geriau suvokti dažno nusivylimo partijomis svarumą ir pagrįstumą.
Abiem atvejais reakcija į kritines politologo mintis buvo vienareikšmiai gynybinė. Ši aplinkybė savaime nestebintų, jei ne paprastas klausimas: ar ji apskritai galėjo būti kitokia? Atsakymas akivaizdus: ne, negalėjo, nes politinio gyvenimo logika verčia ginti ir girti savo partiją besąlygiškai, nepaisant to, kas, kaip ir kodėl ją kritikuoja.
Šitai visai normalu ir įprasta, kai ginčas vyksta tarp dviejų besivaržančių partijų. Joms rūpi įrodinėti savo teisumą ne tiek dėl pačios tiesos pasišventimas tiesai reikalauja objektyvumo ir moksliškumo, o ne lojalumo saviesiems kiek dėl rinkėjų nuomonės, kuri toli gražu ne tas pats, kas tiesa. Kai politikai kalba apie save, ir taip aišku, kad jie nesakys nieko blogo. Jų argumentai pirmiausia tarnauja ne mokslui ir tiesai, o politinei partijai ir jos siekiams. Žinoma, šiuose argumentuose gali būti tiesos; tačiau jos bus tik tiek ir tik tol, kol ji naudinga politinėse varžybose. Lygindami vienų partijų argumentus su kitų, rinkėjai gali svarstyti, kur tos tiesos daugiau ar mažiau, ir spręsti, už ką balsuoti. Tačiau kai politikai atsikirtinėja politologams, nėra apie ką svarstyti ir dėl ko apsispręsti: politikų kontrargumentai tada prilygsta besąlygiškam refleksui, kaip kojos kilstelėjimas, kai neuropatologas stukteli plaktuku per kelį.
Kirkilo ir Bernatonio atsakymas Bieliniui būtų gana nuoseklus, korektiškas ir prasmingas, jei jį vertintume tik politinio ginčo matu. Reikia pripažinti, jog parašytas jis santūriai ir, iš visko sprendžiant, skirtas pakankamai kultūringai ir išprususiai auditorijai. Tai nemenkas politinio žanro privalumas šiais patvorių populizmo laikais.
Deja, to paties negalima pasakyti apie liberaldemokratų lyderio Mazuronio atsaką. Ko verti vien tokie šio politikos veikėjo minčių nėriniai: Lauras Bielinis naudojasi primityvokais ir šiek tiek nuvalkiotais štampais Arba jam tiesiog trūksta informacijos. Labai trūksta Tai nesukontroliuotos politologo fantazijos skubiai subrandintas vaisius. Teatleidžia jam Dievas.
Liberaldemokratų lyderiams, turintiems polinkį vaizduoti krikščionis, lyg ir nederėtų minėti Dievo vardo be reikalo. Maža to, arogancija ir grubumas tik dar labiau pabrėžia ir taip akivaizdų jų vado nesugebėjimą tolygiai ginčytis su savo sritį puikiai išmanančiu politologu. Galbūt apie Dekalogo įsakus, kaip ir apie politikos bei etikos pagrindus, Mazuroniui, tariant jo paties žodžiais, tiesiog trūksta informacijos, labai trūksta? Tai nėmaž nestebina gal tik linksmina, turint galvoje jo vadovaujamos partijos siekį laimėti artėjančius rinkimus.
Liberaldemokratai žadėjo įvesti tvarką, bet nepatikslino, ar toji tvarka bus protinga ir ar tvarkdariai bus išprusę. Tolydžio stiprėja nedildomas įtarimas, kad pastaroji savybė jų partijoje neturi nei paklausos, nei pasiūlos. Pavasarį vienas libdemų lyderių viešai išreiškė būdingą požiūrį, jog išmintis nelaikytina politiškai reikšminga dorybe. Visus šiuos metus jų pastangomis esame pratinami manyti, kad kvailumas nėra politiškai žalinga yda. Kalbamų pastangų tikrenybės nereikia įrodinėti pakaktų cituoti šios partijos veikėjų mintis. Vienas iškalbingiausių pavyzdžių minėtasis libdemų pirmininko atsakymas politologui.
Taigi svarstomais atvejais susiduriame su dviem mūsų politiniam gyvenimui savybingomis, kol kas nesprendžiamomis problemomis. Pirmoji jų ta, kad bet koks viešas politikos aptarimas nepagrįstai suplakamas su politine veikla. Viešos diskusijos įstatomos į tokias vėžes, kurios savaime sudaro klaidingą įspūdį, jog nėra jokio esminio skirtumo tarp partinio ir intelektualiai nepriklausomo politikos vertinimo. Tai visiškai dezorientuoja ir taip gerokai apkurtusius nuo partijų keliamo propagandinio triukšmo rinkėjus. Vaizdžiai tariant, politinio kūno sveikatos būklė šiomis aplinkybėmis nustatoma nebe gydytojų diagnozės, o pacientų diskusijos pagrindu.
Antroji problema – tai, ką Vytautas Radžvilas vadina padugniškumo ekspansija. Jai atveriamas platus kelias, kai iš politiko nebelaukiama išminties, o politinė partija įsivaizduojama tik kaip rinkėjų norus, kad ir kvailiausius, pildyti turįs džinas. Liberaldemokratai per savo atstovus šiemet viešai pranešė atverią minėtąjį kelią. Arogancija ir nepakantumas, kuriais jų dabartinis pirmininkas atsakė į Bielinio politologinį komentarą, leidžia matyti, kaip sparčiai tuo keliu einama.
Vladimiras Laučius
DPI ekspertas
“Lietuvos žinios”
2003 09 08