Rugsėjo 11 dieną praktiškai visais televizijos kanalais matėme CNN transliuojamas žinias su antrašte Amerikos užpuolimas. Pasiklausius kai kurių komentarų, susidarė įspūdis, kad tai, kas vyksta, vertinama tik kaip Amerikos ir teroristų tarpusavio santykių tragiškas padarinys. Tačiau problemos esmė juk visai ne tai, kad amerikiečiai nemėgsta teroristų, o teroristai dėl to nekenčia amerikiečių. Amerika buvo užpulta ne todėl, kad teroristai apskritai blogi žmonės ir jų toks darbas bei asmenybės saviraiška žudyti; ir ne todėl, kad Osama Bin Ladenas turi daug pinigų ir yra labai piktas žmogus; galų gale, ir ne todėl, kad kai kurie musulmonai yra fanatikai.
Deja, Lietuvos televizijų ekranuose bei radijo eteryje antradienio vakarą beveik niekas išskyrus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorių Raimundą Lopatą neužsiminė apie dalykus, kurie tokiu atveju, regis, buvo pirmiausia svarstytini ne paviršutiniško pobūdžio laidose.
Kai kurių politikų ir apžvalgininkų reakcija Lietuvoje antradienio vakarą išties buvo maždaug tokia: gaila žuvusių, teroristai niekšai. Aišku, taip ir yra: tragiškai žuvo dešimtys tūkstančių amerikiečių, ir visiškai natūralu, kad pirmoji žmogiška reakcija yra užuojauta ir pasipiktinimas žudikais. Tačiau šiek tiek nustebino tai, jog dažniausiai viskas apsiribodavo emocijomis ir keliomis bendro pobūdžio pastabomis apie terorizmą kaip baisiausią dvidešimt pirmojo amžiaus rykštę.
Įsijungus vieną televizijos kanalą, teko išklausyti ilgą pokalbį apie tai, kaip laikosi Lietuvos avialinijos ir kaip mes čia toliau skraidysime lėktuvais. Aišku, tai svarbu, bet gal tuo momentu ne taip svarbu, kad šimtai tūkstančių televizijos žiūrovų būti išsamiai supažindinami su aviakompanijų reikalais? Kai kuriems žurnalistams kažkodėl labai knietėjo per radiją susisiekti su kuriuo nors Amerikoje gyvenančiu lietuviu ir pasiteirauti na, kaip ten viskas atrodo tarytum lietuviui virš Manhatteno kylantys dūmai būtų matyti kažkaip kitaip negu ten filmuojančiam operatoriui. Visiškai suprantamas rūpestis dėl, sakykime, New Yorke gyvenančių artimųjų; bet kokia prasmė daryti televizijos šou, pasikvietus į studiją kokią nors politikę tik ta proga, kad ji turi giminių ar draugų Amerikoje? Daug kas turime giminių Amerikoje, bet kodėl šiuo atveju kviečiama būtent politikė, jeigu ji kalba visai ne apie politinę padėtį? Vienu momentu jau atrodė, kad jos bus klausinėjama: kaip apskritai gyvenate, kaip verslo reikalai, kaip laikosi Petras, perduokite jam linkėjimus.
Aišku, būta ir rimtesnių politinės padėties vertinimų. Vis dėlto dar pateikčiau vieną ne visai reprezentatyvų pavyzdį. Taip jau nutiko, kad teko išgirsti vieną radijo žurnalistę, klausiančią savo pašnekovo, ar jis nemanąs, jog Lietuvai reikėtų pasiieškoti patikimesnių saugumo užtikrintojų, negu Amerika, kuri pati nesugebanti apsisaugoti. Tokio klausimo logika verčia manyti, kad vienas realiai galimų atsakymų būtų: taip, neverta stoti į NATO, geriau tapkime musulmonais ir būsime saugūs.
Šiuo atžvilgiu susiduriame su principiniu klausimu, apie kurį net keliose laidose tą patį rugsėjo 11-osios vakarą užsiminė Raimundas Lopata. Trumpai tariant, ar pasitvirtina amerikiečių politologo Samuelio Huntingtono svarstymai apie pasaulio raidą link vadinamojo civilizacijų susidūrimo. Toks susidūrimas reikštų gana nuožmią krikščioniško Vakarų pasaulio ir musulmoniškojo pasaulio priešpriešą, ir tai, jog ši priešprieša taptų kertiniu tarptautinės politikos veiksniu. Toks scenarijus bent iš dalies paneigtų pastaruoju dešimtmečiu išpopuliarėjusius samprotavimus apie liberaliosios demokratijos pergalę visame pasaulyje ir vadinamąją ideologijų pabaigą, kuri reikštų, jog pasaulėžiūrų skirtumai nebedaro įtakos šiuolaikinei politikai.
Regis, rugsėjo 11-osios įvykiai gana iškalbingai liudija, kad Huntingtono prognozė iš esmės buvo teisinga. Amerikos vadovų pasakytuose žodžiuose, kad dabar pasaulis bus kitoks, ši tiesa neišvengiamai glūdi. Teroristai smūgiavo Amerikai ne todėl, kad jie blogi žmonės, o todėl, kad jų veiksmais vadovavo tam tikra pasaulėžiūra, tam tikri įsitikinimai. Palestiniečiai barbariškai džiūgavo po atlikto teroro akto ne todėl, kad jie tikisi pristatysią Osamą Bin Ladeną Oskaro nominacijai už specialiuosius vaizdo efektus. Kad suvoktume jų barbariškumą, turime prisiminti žodžio barbarai kilmę. Senovės graikams barbaras pirmiausia reiškė svetimą, visai kitokį, negu jie, neturintį beveik nieko bendra su civilizuotu polio žmogumi. Vėliau žodis barbaras įgavo kiek kitokią prasmę. Tačiau Graikija tai šiuolaikinės Vakarų civilizacijos lopšys, o šiuolaikiniai barbarai, užpuolę Ameriką, užpuolė visą Vakarų civilizaciją. Ir jeigu Huntingtonas teisus, ir teroras nesiliaus, tai reiškia tikimybę, kad žodžiui barbaras mes, vakariečiai, XXI amžiuje imsime teikti ne tik moralinę, bet, kaip ir kadaise, politinę prasmę.
Vladimiro Laučiaus komentaras, Lietuvos radijas TAIP grupė, 2001 09 13