Lietuvos ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo komentatorių, atrodo, laukia nelengvi laikai. Priežastis labai paprasta. Greitai gali nebebūti apie ką kalbėti. Būtent tokią nuojautą kelia praėjusios savaitės įvykiai. Iš pažiūros jų būta daug. Šešėlinės vyriausybės sudarinėjimas, partijų pasitarimai ir diskusijos, konferencijos ir suvažiavimai. Tačiau ilgėliau pamąstęs apie visus šiuos įvykius supranti, kad iš tikrųjų nieko nevyksta. Net dalykai, kurie formaliai dar turi įvykti ateityje, jau yra įvykę, nes visų karštligiškų veiksmų rezultatai iš anksto daugmaž aiškūs. Pavyzdžiui, dešiniosioms partijoms artimiausioje ateityje greičiausiai nepavyks susitarti jokiais svarbiais klausimais, išskyrus rinkimų datos klausimą. Mat jis yra vienintelis svarbus klausimas norint žūtbūt padidinti savo galimybes atsiriekti didesnę valdžios dalį per būsimus rinkimus. Taip pat aišku, kad bus patvirtintas, nors ir po bjaurių rietenų, varganas ir skurdus kitų metų biudžetas. Po šio veiksmo liks tik sudužusios viltys ir slogus prisiminimas apie susistumdymą dėl didesnio kąsnio.

Šiuos samprotavimus būtų galima sieti tik su rudenine nuotaika ir nekreipti į juos dėmesio. Tačiau praėjusį penktadienį Tarptautinių santykių ir politikos mokslo institute įvykusioje mokslinėje konferencijoje politinės kultūros klausimais buvo beveik neįmanoma išgirsti teiginių, galinčių išsklaidyti tokią nuotaiką. Rimtais tyrimais ir svariais duomenimis pagrįstuose pranešimuose skambėjo gana nerimastingos gaidos, akivaizdi šalies politinio gyvenimo tendencija, smukęs pasitikėjimas politinėmis institucijomis ir apgailėtinai menkas piliečių politinis aktyvumas. Todėl natūraliai kyla klausimas: ką visa tai reiškia demokratijos perspektyvos požiūriu ir kaip į tai reikia reaguoti?

Dalinis atsakymas nelauktai atėjo tos pačios dienos vakarą. “Koridos” laidoje Ignalinos atominės elektrinės uždarymo priešininkai net nelaimėjo, o milžiniška balsų persvara tiesiog sutriuškino tuos, kurie suvokia, jog anksčiau ar vėliau tai teks padaryti.

Suprantama televizijos laida yra viešas forumas, kuriame kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę. Tačiau yra ir teisė tokias nuomones vertinti. Tad kyla du klausimai. Ar entuziastingai balsavusieji prieš elektrinės uždarymą nors akimirką susimąstė, iš kur Lietuvos valstybė viena, be tos pačios Europos Sąjungos paramos, gaus pasakiškas sumas, kurių vis vien prireiks, kai elektrinę reikės uždaryti dėl grynai techninių priežasčių? Antra, ar ji asmeniškai sutinka su tuo, kad tuoj pat būtų smarkiai didinamos elektros energijos kainos, siekiant sukaupti elektrinei uždaryti lėšų fondą?

Apskritai diskusijos, kuriose panašiai kvailais ir demagogiškais argumentais triuškinami mėginantys racionaliai pagrįsti savo ginamas nuomones dalyviai, jau seniai tapo kone kasdieniu reiškiniu. Žinoma, pačios diskusijos laidos čia niekuo dėtos. Priešingai, jos savaip naudingos, nes iš dalies atskleidžia tikrąją padėtį ir padeda suvokti šalies politikoje įsitvirtinusio iracionalumo priežastis. Tokia patirtis verčia klausti, ar analizuojant šalies gyvenimą ne per daug dėmesio ir vietos skiriama valdžios institucijoms ir politikams bei jų kritikai. Turbūt derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kas vyksta politikus renkančioje visuomenėje, kuri pati gali būti ne mažesnis politikos iracionalumo šaltinis.

Demokratija yra neginčijama vertybė, tačiau ji iš principo pažeidžiama. Jos sąlygomis piliečių lygybė be kitų dalykų reiškia ir tai, kad atsakingo ar mąstančio piliečio balsas yra lygiavertis ir patvoryje besivoliojančio girtuoklėlio balsui. Todėl nepagrįstos ir net absurdiškos nuomonės lengvai tampa tuo, kas paprastai vadinama tautos balsu, kuriuo mielai remiasi ciniški ir demagogiški politikai. Tokių nuomonių apstu bet kurioje šalyje ir visuomenėje ir tai tam tikra prasme natūralu. Reikalo esmė – kokios nuomonės sudaro vadinamąją kritinę masę. Šiuo atžvilgiu šalys skiriasi. Todėl klausimas, ar Lietuvos visuomenė subrendusi demokratijai, nėra beprasmis ar retorinis. Visiškai neabejotinai menkas mūsų politinės kultūros lygis praktikoje reiškia vieną – šalyje veikia negailestingas politikų atrankos mechanizmas, kuriam esant, moralumo ir racionalumo apraiškoms politikoje beveik nelieka vietos. Pagrindinė šio mechanizmo grandis yra vis tik pati visuomenė. Tačiau dėl suprantamų priežasčių kalbėti apie jos būklę nemėgstama.

Klausimėlio laidos herojai iš pradžių sukelia tik atlaidžią šypsenėlę, tačiau įdėmiau pagalvojus aiškėja, kad nežinia kiek jų mūsų visuomenėje iš tikrųjų yra ir kad tam tikromis sąlygomis jie gali pražudyti visus kitus. Atrodo, tai gerai supranta ir kai kurie politikai, mėgstantys kartoti, kad tauta visada teisi ir nežinia kodėl, pavyzdžiui, siūlanti karštligiškai rengti referendumus dėl stojimo į Europos Sąjungą ar NATO. O praėjus daugiau negu dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo, mokslinėse konferencijose esame priversti rimtai nagrinėti klausimą: išliks Lietuvoj demokratija ar ne?

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2001 11 26

Leave a Reply

Your email address will not be published.