Praėjusios 7 dienos neišsiskyrė iš kitų kokiais nors ypatingais įvykiais, bet tai nebuvo ir eilinė pilka metų savaitė. Daugeliui ji buvo susikaupimo ir apmąstymų laikas laukiant didžiausios ir galbūt šviesiausios metų šventės – šv. Velykų. Jų artėjimą veikiausiai nors kiek juto ir tie mūsų visuomenės nariai, kuriems ši šventė neturi tų prasmių, kurias ji turi prisikėlimo viltimi gyvenančiam krikščioniui. Apskritai tai buvo dienos, palankios pamąstyti, kodėl, kaip ir kam gyvename šiame pasaulyje. Gal ir gerai, kad per tą savaitę nenutiko nieko labai svarbaus, kam reikėtų rimtesnės ir gilesnės politinės analizės. Paskiras įvykis neretai užgožia visumos vaizdą, kuriam vertinti, ko gero, reikalingi aukštesni matai.
Sunku pasakyti, kuo baigsis ginčai dėl švietimo reformos ir koks galiausiai bus naujas Švietimo įstatymas. Šie ginčai turbūt neišvengiami, tačiau klausantis jų neapleidžia mintis, jog nutylimas pats svarbiausias klausimas – atsakomybė už vaikų ateitį. Į arti esančią mokyklą eiti visada patogiau ir maloniau, bet kas laukia tų vaikų, kurie per tokį artumą ir patogumą gali taip ir negauti visaverčio išsilavinimo.
Ar iš tiesų šiandien būtina kloti pamatus neišvengiamiems ateities konfliktams, kaip kad daroma skubotai koreguojant Vyriausybės įstatymą? Galima iš principo sutikti su reformos iniciatoriais, kad šalies valdžios ir valdymo struktūros turi būti panašios į tas, kurios egzistuoja ES valstybėse. Bet net ir ten politikų ir karjeros pareigūnų santykiai yra labai sudėtinga ir sunkiai sprendžiama problema. Juk keičiantis politinei bet kurios šalies vadovybei neretai būna nelengva pasiekti, kad karjeros tarnautojai sąžiningai ir nuoširdžiai įgyvendintų jiems svetimas ir nepriimtinas kitos politinės orientacijos vyriausybės nuostatas. Vis dar išgyvenančioje pereinamąjį laikotarpį Lietuvoje dar nėra pasiektas toks vidaus politikos tęstinumas ir stabilumas, kuriam esant siūloma pareigūnų skyrimo tvarka veiktų bent jau pakenčiamai. Negano to, mūsų sąlygomis ji atrodo sumanyta tik kaip patogus būdas ilgam laikui aukštuose valstybiniuose postuose įtaisyti tokį įstatymą priimančių partijų šalininkus, jų narių gimines ir bičiulius. Todėl nesunku prognozuoti, kad anksčiau ar vėliau toks įstatymas bus keičiamas. Tad kam reikalingi sumaištis ir konfliktas, kurių nesunkiai būtų galima išvengti apmalšinus besaikį valdžios godulį.
Ar teisingai pasielgė šalies Prezidentas, atmesdamas įstatymo nuostatas, turėjusias nors kiek išplėsti dirbančiųjų teises? Juk šios teisės nėra vien ekonominis ar socialinis, bet taip pat jos yra moralinis ir pilietinis klausimas. Nejaugi mūsų visuomenėje dar maža baimės ir keliaklupsčiavimo prieš stipresnį apraiškų, taip pat ir žmonių per nepriklausomybės 10-metį taip ir nesužinojusių, kas yra elementarios savigarbos ir orumo jausmas?
Šie klausimai tėra fonas, kuriame nuskambėjo bene svarbiausia praėjusios savaitės žinia – Lietuvoje toliau nenumaldomai tirpsta vidurinysis gyventojų sluoksnis. Jei ši žinia teisinga, ji reiškia vieną – stiprėjant šalies ekonomikai gausėja skurstančių žmonių. Tokią išvadą lyg ir patvirtintų kepto jautelio dalybų vaizdai. Ką gi, puota yra puota.
Bet, deja, panašios puotos paprastai trunka tik valandą kitą ir jos būna retai. Kasdienis gyvenimas negali būti grindžiamas atsitiktiniais proginiais jaučio aukojimais. Jis turi stovėti ant tvirtesnių pamatų. Taigi atrodo, kad pagrindinės mūsų problemos glūdi vis tik ne ekonomikoje. Bet kuri visuomenė gyvena taip, kai nori ir sugeba gyventi ją sudarantys žmonės.
Ne tik mūsų, bet ir daugelio kitų šalių patirtis liudija, kad padoraus gyvenimo negali būti ten, kur nėra artimo meilės, gailestingumo, atjautos ir atsakomybės prieš kitą žmogų. Šių metų Velykos nuteikia optimistiškai. Prašviesėję praeivių veidai gatvėse, pilnos žmonių bažnyčios yra gana akivaizdūs ženklai, jog stiprėja amžinų vertybių ilgesys ir daugėja žmonių, kurie nori gyventi kitaip.
Vytauto Radžvilo komentaras, Lietuvos radijas 2002 04 02