Ar įmanoma pastatyti modernų, jaukų pastatą neturint jokio, net nusenusio projekto ir dar remiantis vien tik vakarykščiais statybos standartais bei vadovaujant naujų statybos mokslų neragavusiems vadovams? Abejotina, net ir juokinga. Visiškai taip pat norint įvykdyti reikalingas reformas valstybėje, siekiant ją strategiškai, kryptingai vesti gerbūvio keliu dar labiau nei statybose prisireikia valdymo išmanymo, gebėjimo kurti ir įvykdyti strateginius plėtros planus. Reikia ne pasenusių partinėse mokyklose diegtų stereotipų, bet modernios valstybės vadybos žinių.

Apie tai garsiai prabilti vis labiau įpareigoja pastarųjų savaičių įvykiai Lietuvos valdžios piramidės viršūnėje. Besibaigianti darbo savaitė kaip niekada buvo gausi bandymų į praeities draiskanas įsprausti ir Lietuvos dabartį, ir net ateitį. Tie bandymai tapo tiek simptomiški, kad darosi vis sunkiau Brazausko partiją pavadinti socialdemokratų vardu. Vakarų socialdemokratai jau ne pirmas ir ne antras dešimtmetis nedviprasmiškai atsiriboja nuo sovietmečio palikimo ir praktikos. Lietuvos socialdemokratų vadas A.Brazauskas nutarė tą socialdemokratinę tradiciją patobulinti. Kapitalizmo tvaiko pernelyg prisikvėpavusiems Vakarų verslininkams jis išrėžė pamokslą apie šaunią Lietuvos kapitalizmo praeitį ir pamokė komunistinio valdymo meno. Vakarų socialdemokratai puikiai išmoko vadovautis liberalios ekonomikos privalumais ir netgi įgudo valstybes valdyti moderniais, taigi kapitalistiniais vadybos principais.

Lietuvos socialdemokratų vadas turtina valstybės valdymo tradiciją ekskomunistiniais ekskursais ir realybėje žingsnis po žingsnio stiprina nomenklatūrinę grandį valdymo struktūroje. Šioji grandis šią savaitę buvo dar sustiprinta. Kolūkinės žemės ūkio praktikos specialistas Kraujelis tapo žemės ūkio ministru. Buvęs sovietinis sporto menedžeris Nėnius -kapitalistinės Lietuvos sporto vadovas. Dar tik prieš 12 metų “Antis” dainavo: “Zombiai atrieda, atidunda”. Ir tikrai: atsisveikino, laimingai numirė, bet ir vėl atrieda, atidunda.

Taigi šiame kontekste ar beverta klausinėti apie Lietuvos modernaus išplėtojimo strateginių planų galimybę. Anei architekto, anei statybos standartų, anei statybininkų. Vien nuo seno įprastas šurmuliavimas iš didelio valdymo katilo išgaunant menkutį švilpuko garsą. Valstybės inovacinis judesys bevyksta vien iš praeityje įgytos inercijos.

Dabar jau galime paklausti, kas iš tikro įvyko kairėje? Ar Lietuvos demokratinė darbo partija susijungė su socialdemokratais, ar tiesiog juos prarijo, primesdama jiems savo lyderius, perimdama jų simpatiškesnį vardą ir netgi primesdama ekssocialdemokratams pareigą ginti ir tuos ekskomunistinius lyderius ir kiekvieną net odijozinę tų lyderių mintį ir pasisakymą kaip jau daro Andriukaitis ir Olekas? Ar ne per aukšta vienybės kairėje kaina?

Susirūpinimą kelia anaiptol ne pavardės, nuvalkiotos dar sovietmečiu, o dabar vis gausėjančios dabartinės kapitalistinės Lietuvos vadovybės olimpe, ir ne vieno ar kito veikėjo nusišnekėjimas. Susirūpinimą kelia dabarties ir net labiau ateities dalykai. Nesame tiek turtingi, kad galėtumėm sau leisti metams kitiems grįžti prie ekskomunistinio valdymo stiliaus, pagrįsto vienadienių skylių lopymu ir blaškymųsi tarp įvairių lobistinių interesų. Norisi valdymo, kuris ne marinuotų, ne gausintų problemas, bet valdymo, kuris pajėgtų jas spręsti, kartoju, pajėgtų jas spręsti.

Pagaliau norisi garbingo valdymo, ne tokio, kuomet premjeras meluoja apie savo vizitą į Maskvą arba kuomet pamina savo paties pritartą susitarimą tarp partijų ir slapta paskubomis priima Maskvoje “Gazpromo” palaimintą kitą “Lietuvos dujų” privatizavimo projektą. Net jei šis projektas būtų neblogas, tokiu keliu jį diegiant yra visgi sugriaunamas sunkiai pasiektas politinis konsensusas, sumurkdomas ir taip menkas Vyriausybės. autoritetas, sudaromas pagrindas įtarumui ir konfrontacijai plisti. Įtampos ir įtarumo šalyje ir taip pakanka.

Valstybė, jei norima, kad ji būtų dinamiškai vystoma, turi būti moderniai valdoma. Būtent tokios modernios valstybės vadybos išmanymo seno raugo nomenklatūrininkams ir trūksta. Moderni vadyba yra pagrįsta tvirta morale ir visuomeniniu pasitikėjimu. Ji yra atvira. Būtent pasitikėti ekskomunistų užkulisiniais viražais darosi vis labiau nebeįmanoma. Moderni vadyba yra paremta efektyvumo primatu. Kitaip tariant, skatina pažangius procesus ir marina regresuojančias, apmirštančias tendencijas. Bet eksomunistai elgiasi kaip tik atvirkščiai. Iš efektyviai dirbančių sektorių surenka mokesčius ir tais pinigais papeni neefektyvius sektorius, pvz., brangaus tautinio cukraus ar brangių grūdų gamybą. Moderni valstybės vadyba yra naudinga piliečiui ir tarnauja jam padėdama nukreipti jo pastangas ten, kur yra tikėtina maksimali pažanga. Ekskomunistų vadyba yra naudinga nemokantiems konkuruoti, iš uždarumo mintantiems lobistams. Komunistinė vadyba prisidengia žemės ūkio gelbėjimo lozungais, bet iš tikro priverčia mus visus valgyti brangiausią cukrų Europoje, nes nepajėgia sukurti modernios žemės ūkio strategijos ir nepajėgia padėti žemdirbiams atrasti kitas efektyvios gamybos sritis, nes tesugeba marinuoti esamą būklę, kurioje žemdirbys nebepajėgia konkuruoti.

Visa tai yra regima plika akimi. Tai jau ima šokiruoti. Bet ar mes iš tikro norime matyti? Sovietmetis mus ilgus metus brandino vis nesubręstančiomis, nesavarankiškomis asmenybėmis, tiesiog vaikais. Tad gal tokia valdžia mums yra pati tinkamiausia, nes juk vis dar bijome ir pažangos, ir nenorime būti suaugusiais, t.y. atsakingais už save ir savo pasirinkimą.

Kęstučio Masiulio komentaras “Lietuvos radijas”, 2001 10 04

Leave a Reply

Your email address will not be published.