Lietuvai verkiant reikia Pakso
Lietuva negali be Rolando – jei nebūtų Pakso, reikėtų jį išgalvoti. Pirmiausia R. Paksas reikalingas politikams.
Anot konservatorių, Paksas buvo reikalingas ir socdemams, kad taip būtų galima į rinkimus įvilioti Adamkų, o paskui sutriuškinti. Todėl iš pradžių socdemai ir sakė, kad įstatymas, kuris uždraustų priesaiką pažeidusiam pareigūnui eiti valstybines pareigas, yra antikonstitucinis. Kai Adamkus įsivėlė į rinkimus, tuomet toks įstatymas jau nebeatrodė antikonstitucinis ir skubos tvarka buvo priimtas.
Liberalcentristams Paksas buvo reikalingas, kad galėtų išlaikyti Adamkų, kurį, kaip sako konservatoriai, jau privatizavo. Jei Adamkus apsispręstų ir pasitrauktų iš rinkimų, tai libcentristai liktų su dar didesne nosimi nei Buratino. Ir be savo kandidato ir be jokio autoriteto. Tad libcentukams verkiant reikia išlaikyti Valdą Adamkų rinkimų kovoje. Todėl šalia visuomet turi šmėžuoti R. Paksas
Pagaliau “vilties ir tikėjimo” prezidentas reikalingas ir žurnalistams. Juk apie ką galima daugiau rašyti ir kalbėti? Tik apie R. Paksą, – tuomet reitingai garantuoti.
Be to, Paksas reikalingas ir žmonėms – vieniems, kad galėtų piktintis, kaip taip žemai galima pulti, kitiems – piktintis, kaip taip žmogų pulti galima.
Taigi Rolandas jau įsiėdė į mūsų širdis, – tikras “širdžių politikas”. Ir jei kalbėsim apie sąmokslus – tai gal toks Pakso reikalingumas yra dar vienas sąmokslas, kuriame dalyvauja visa Lietuva?
Ar reikia Lietuvai karaliaus?
A. Paulauskas vienoje diskusijoje pasakė – jei nebūtų prezidento, Lietuvai reikėtų karaliaus. Aišku, jį tuoj galima apkaltinti sąmokslu. Juk tai užslėptas siūlymas pakeisti konstitucinę tvarką!
Laimėjus R. Paksui rinkimus ir per Paksogeitą buvo dejuojama, kad visuomenė nesupranta, kokios iš tikrųjų yra prezidento galios. Tikrai nesupranta, nes prezidentas ir Prezidentūra apgaubti kažin kokia aureole, kone nimbas pakabintas virš jos. Tad kodėl nesitikėti, kad geras prezidentas gali viską dėl žmonių padaryti?
Ir dabar pažiūrėkime iš kitos pusės – Paksas sukompromituodamas ir sumažindamas prezidento institucijos autoritetą žengė pirmą žingsnį, kad žmonės suprastų, jog Lietuvoje prezidentas nėra visagalis, kad ne prezidentu ir Prezidentūra reikia pasitikėti.
Tačiau jei taip, tai ir patys politikai yra papuolę į gero prezidento mito spąstus. Juk dabar tik ir kalbama apie prezidento institucijos moralinio autoriteto sugrąžinimą. Tačiau Prezidentūros reitingai tokie pat žemi, kaip ir Seimo. O juk Lietuva parlamentinė valstybė, Seimas turi didesnę galią. Tačiau apie jo autoriteto atkūrimą (Sąjūdžio metais pasitikėjome tuometine Aukščiausiąja Taryba) niekas nekalba.
Tad ar nėra taip, kad Prezidentūra yra “juodoji skylė”, kuri traukia mūsų dėmesį, kaitina mūsų aistras, tampa mūsų užstalės kalbų objektu. Tačiau taip mes užmirštame svarbesnius dalykus, svarbesnes problemas. O jei taip – tai dar vienas sąmokslas prieš Lietuvą. Ar su tuo nesutinkate?
[…]
Kokie tie pretendentai?
Ką siūlo mūsų mieli kandidatai? Česlovas Juršėnas pasišovė būti “taikos balandžiu” – ir su šūkiu “Taika ir gerovė” žvelgia iš žurnalų puslapių. Na, dar gražiai šypsos plakatuose. Ir dar giriasi savo vieninteliu turtu – šeima. Daugiau kaip ir nieko.
P. Auštrevičius ir toliau išlieka valdininkas – užuot siūlęs vizijas, uždegančias idėjas, jis sausai siūlo žemdirbiams deklaruoti pasėlius. Prezidentui neužtenka būti žemdirbių patarėju – reikia daugiau. Reikia uždegti žmones didesniems tikslams nei pasėliai. Tai supranta net žemdirbiai.
V. Adamkus tobulai kopijuoja R. Pakso rinkimų strategiją – tai pastebėjo net ir Mauzeris su Sūrskiu. Jo įvaizdis – Gelbėtojo. Apsilanko kokiame nors probleminiame miestelyje – kad ir Didžiasalyje – susirūpina problema ir siūlo ją spręsti. Ar to pakaks laimėti rinkimus? V. Adamkus turi didžiulius šansus, bet tokia strategija duoda oponentams ginklą – galima teigti, kad Adamkus “supaksėjo”, ir taip jo elektoratą priversti suabejoti savo kandidatu.
Blinkevičiūtė visiškai nepasimokė iš Pakso – ji siūlo pasirašyti sutartis. Paksas tik vieną su Borisovu sudarė ir gavo apkaltą, o Blinkevičiūtė vien Kaune per tūkstantį pasirašė. Jos populiarumas ir šansai sugiedoti gulbės giesmę šiuose rinkimuose auga.
Tačiau rinkėjas nori ne vien to, ką siūlo pretendentai. Rinkėjas tikisi geresnės ateities, jis nepatenkintas dabartimi. Jam reikalinga alternatyva. Nė vienas pretendentas to nesiūlo. O galėtų pasimokyti iš Uspaskicho. Jis siūlo alternatyvą, ir žmonės juo tiki.
Visa bėda yra ta, kad nė vienas kandidatas, nė viena partija negali pasiūlyti argumentuotos, nepopulistinės Lietuvos ateities vizijos, kuri patrauktų žmones. Negalima apsiriboti kosmetinėmis reformomis, abstrakčiomis frazėmis. Reikia naujos vizijos. Jos niekas nesiūlo. Štai kur Lietuvos bėda.
Spėju, kad tokios programos ir nebus, nes štabai užsiėmę rinkimų kova, o ne programų kūrimu. Galima lengvai prognozuoti, kaip vyks tolesnė rinkiminė kampanija. Iki pirmojo turo kovos ne dešinieji kandidatai su kairiaisiais, bet P. Auštrevičius su V. Adamkumi, Č. Juršėnas su K. Prunskiene ir V. Blinkevičiūte. Logika paprasta – balsus galima paveržti iš savų, o ne iš svetimų. Todėl P. Auštrevičius balsus gali atimti tik iš Adamkaus. Kaip Blinkevičiūtė atėmė iš Juršėno (jos reitingas išaugo, o Juršėno sumažėjo).
Virginijus Savukynas
“Omni laikas” redaktorius
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2004 05 27