Baigėsi pirmieji ir galbūt paskutiniai Prezidento Rolando Pakso kadencijos metai. Ar šie metai tikrai išskirtinis įvykis Lietuvos politikoje? Apkaltos procesas iš tiesų svarbus ir nematytas, tačiau tai vis dėlto nėra tiesioginis dabartinio Prezidento nuopelnas.

Ilgai laužiau galvą, koks žodis galėtų geriausiai išreikšti dabar dažnai vartojamą „paksizmo“ terminą, bet, prisipažįstu, taip ir neradau, kas „paksizmą“ daro tikrai unikalų.

Politinis šamanizmas? Iš tiesų Prezidento rinkimų naktį suglumęs įvertinau netikėtus rezultatus ir visą ilgą R.Pakso rinkimų kampaniją: pradedant L. Lolišvili pranašystėmis, hipnotizuojančiomis milijoninės vertės televizijų reklamomis, kuriose ašarojantis, po partijas bėgiojantis ir aiškių nuopelnų neturintis politikas staiga virto nepalenkiamu Tadu Blinda ar lietuviškuoju Schwarznegeriu; baigiant speigais, atbaidžiusiais ne vieną rinkėją lemiamų rinkimų dieną. Tačiau panašių politinio šamanizmo apraiškų jau buvo – prisiminkim kad ir paskutinį – kai V. Šustauskas buvo tapęs laikinosios Lietuvos sostinės meru. Atrodo, šiai pergalei nereikėjo net didelių pinigų.

Supriešinimas? Šis žodis gana taikliai apibūdintų visą R. Pakso metų prezidentavimo veiklą: visuomenė priešpriešinama elitui, kunigai – vyskupams, įstatymai ir teismai – teisingumui, partijos – piliečiams, demokratija – tvarkai, jaunystė – brandai, pagaliau net viena specialioji tarnyba kiršinama su kita ir panašiai.

Tačiau vėlgi – ar tai kas nors naujo mūsų gyvenime? Ar mažiau supriešinimo būta pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais, kai senas okupacines struktūras ir santvarką reikėjo keisti kita, sava tvarka, o ramų baudžiauninko gyvenimą – laisve ir sunkia pareiga patiems rinktis ir spręsti? Pagaliau ar sovietmečiu nebuvo didesnio atotrūkio tarp valdžios ir apačių, ar atkūrus valstybę nebuvo bankų griūties, dar didesnės nei dabar turtinės diferenciacijos, ar tas pats Tėvas Stanislovas prieš 10 metų nekalbėjo apie grytelninkų ir ponų Lietuvą, ar korupcija prasidėjo tik atkūrus nepriklausomybę?

Tai gal „paksizmas“ sietinas su politine krize? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir taip: Paksas laimi rinkimus prieš politinį ir net kultūrinį tautos žiedą, prieš visas susivienijusias pagrindines tradicines partijas, veikia dažnai nesilaikydamas Konstitucijoje nurodytų valdžių pasidalijimo principo, o galiausiai pradeda atvirą karą su Seimu ir jo Pirmininku.

Bet ir kas čia naujo mūsų naujausioje ar prieškario Lietuvos istorijoje? V. Adamkus, pavyzdžiui, anksčiau vertė premjerą G. Vagnorių, iš gana ideologiškai skirtingų partijų bandė sulipdyti vieną – „naująją politiką“. Na, o partijomis visais laikais nepasitikėjo apie 80 proc. piliečių. Šiuo atžvilgiu būtų tiksliau kalbėti ne apie politinę krizę, o apie tai, jog Lietuva apskritai dar tik mokosi gyventi partinės demokratijos sąlygomis, jog prieškario patirtis ir partinės demokratijos tradicijos yra per daug menkos, kad jomis galėtume tvirčiau remtis.

Panašiai būtų galima svarstyti ir apie R. Pakso populizmo „fenomeną“ – dėl nerealių rinkimų pažadų rimtai susigriebta tik prieš praėjusius Seimo rinkimus, o jau Prezidento R. Pakso bandymus savo nuopelnams priskirti Seimo kontrolierių išaiškintą žemėtvarkos skandalą bei Saugumo departamento atskleistą teisėjų ir diplomatų korupciją bei kontrabandą pasieny būtų galima sulyginti kad ir su premjero A. Brazausko bandymais kylančią Lietuvos ekonomiką pateikti kaip neįkainojamą socialdemokratų ir jo asmeninį įnašą.

Ir netgi R. Pakso įsipareigojimai J. Borisovui (ar Kremliui?), kurio veikla, kruopštus visų politinių įvykių užrašinėjimas, komentarai, Rusijos priedangos įmonės ir jų rengiami scenarijai, ryšiai su kariniu–pramoniniu kompleksu, veikimo metodai – šantažas, įvairiausių voratinklių pynimas ir savęs pervertinimas – idealiai atitinka jau žinomus KGB metodus, taip pat nėra joks atradimas mūsų naujausioje istorijoje. Turiu omenyje įslaptintas A. Brazausko ir A. Paulausko keliones į Maskvą prieš vienus ar kitus prezidento rinkimus, ypatingą „Lukoil“ paramą socialdemokratams ir pastarųjų nuostatą „Mažeikių naftos“ atžvilgiu, jau primirštus skandalingus A. Brazausko prezidentūros darbuotojus ar A. Paulausko rinkimų komandą – V. Uspaskichą, R. Pavilionį, E. Klumbį bei dabartinį sekretoriato vadovą F. Kauzoną – KGB filmo „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ kūrėją.

Žodžiu, peršasi paprasta išvada: „paksizmas“ nėra joks išskirtinis reiškinys, o pats R. Paksas nėra išskirtinė asmenybė, sugebėjusi sukurti išskirtinį politinį braižą. Dabartinio Prezidento šalininkai taip pat neretai vartoja tokią tezę, kartu klausdami – jei R.Paksas nėra išskirtinis (nors jie patys mano kitaip), tai jis nėra blogesnis nei kiti ir neaišku, kodėl jis puolamas, kodėl pradėta apkalta?

Atsakymas tarsi paprastas: kiekvienas atsako už savo darbus ir jei įrodyta, kad R.Paksas sulaužė priesaiką, jis turi atsakyti visu griežtumu. Trumpiau sakant, kitų kaltumas (juolab neįrodytas) nesukuria tavo nekaltumo.

Kita dažai išsakoma nuomonė – „paksizmas“ galutinai atskleidė mūsų valstybės trapumą ir didėjančią išorinę grėsmę. Pesimistinė nuostata. Tačiau, mano nuomone, kalbėdami apie sunkią mūsų valstybės situaciją, nesame iki galo sąžiningi. Veikiau taip išreiškiame nusivylimą, jog nespėjame paskui valstybės stiprėjimo tempus.

Praėjus metams nuo Rolando Pakso inauguracijos, mano įsitikinimu, turime ne pesimistiškai, bet viltingai pasakyti – tai, kas buvo neįmanoma anksčiau, įmanoma dabar, pasipriešinimas tokiai Prezidento veiklai, ryšiams, priklausomybei liudija apie stiprėjančią mūsų valstybę, jos institucijas ir pilietinę visuomenę.

Dalius Stancikas
DPI ekspertas
“Bernardinai”
2004 02 26

Leave a Reply

Your email address will not be published.