Izraelio Kneseto pirmininko Reuveno Rivlino vizitas Lietuvoje sukėlė viešų emocijų audrą. Interneto svetainių vox populi puslapiai sumirgėjo antisemitiniais bandymais reikšti neapgalvotus jausmus netaisyklingais ir necenzūriniais žodžiais. Žiniasklaida savo ruožtu pratrūko antiistorinių antraščių ir nuomonių lavina, antai: “Izraelio parlamento vadovas bloškė Lietuvą į Antrojo pasaulinio karo laikus”. Įsivaizduokime tokią antraštę: “Vasario 16-osios minėjimas bloškė Lietuvą į Pirmojo pasaulinio karo laikus”. Arba dar: “Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas blokš Lietuvą į gūdžiuosius Viduramžius”.

Kitame to paties laikraščio straipsnyje Izraelio Kneseto pirmininkui prikaišiota, kad jam nerūpėję “ekonominiai ryšiai su Lietuva” ir Izraelio įvaizdžio gerinimas. “Visas jo dėmesys buvo nukreiptas ne į dabartį ar ateitį, o į praeitį”, – guodžiasi kalbamo straipsnio autorius. Tai gal kraupių žudynių 60-metį atvykęs minėti Rivlinas turėjo ūmai pralinksmėti, pagirti lietuvišką alų, po trečio bokalo tarti “velniop istoriją” ir kreipti dėmesį ne į praeitį, o į dabartį? Įdomus, deja – tipiškas požiūris. Įsivaizduokite žmogų, sodinantį bulves ar ganantį ožką ant savo artimųjų kapų. Jis nesuprastų Rivlino žodžių: juose išties būta daug praeities atminimo ir skausmo, kurį tokiomis aplinkybėmis, minėdami tragiškai žuvusius, visi turėtume jausti.

Jei ką ir būtų galima prikišti Kneseto pirmininkui, tai kaip tik ne ekonomikos ignoravimą, o tiesmuką turtinių klausimų aštrinimą. Kalbėti apie turtą ir pinigus būtų labiau pritikę kitomis progomis ir kitas argumentais. Kažin ar vertėjo be išlygų kaltinti lietuvius dėl “pelnymosi” iš žydų tragedijos. Toks kaltinimas, nė kiek nesušvelnintas esminių istorinių išlygų, skambėjo kaip nepelnytas įžeidimas.

Sunku nepastebėti ir neįvertinti mūsų politinėse diskusijose įsikerojusio įpročio nuolat sakyti: “užmirškime praeitį, kalbėkime apie ateitį”. Lengva kalbėti apie tai, ko nėra: dalyti pažadus, pranašauti, kurstyti svajones bei rutulioti “šviesios ateities” planus. Kaip čia neprisiminsi netolimos praeities, visais propagandos kanalais žadėjusios “komunizmo rytojų”, liepusios matyti tikrovę į ateities “laimę” varomos bandos akimis ir negirdėti režimą diskredituojančių istorijos liudijimų. Dabar, kai režimo neliko, praeitį vėl bandoma užtušuoti. Antai Justinas Karosas prieš ketvertą metų be išlygų ir užuolankų ištarė tipišką mintį, jog Lietuvos partizanų kova su stribais turi dominti tik istorikus: vieni mąstė vienaip, kiti – priešingai, tie ir tie savotiškai teisūs, nieko nevali smerkti. Graži tautos atstovo mintis: dėl tokio mąstymo Lenino mumija ligi šiol gerai jaučiasi šiam padugnių revoliucijos faraonui pastatytame Mauzoliejuje.

Susierzinimas, kurį Lietuvos visuomenėje sukėlė Rivlino kalbos, nemaža dalimi gali būti paaiškintas šiuo iš sovietų paveldėtu polinkiu atsiriboti nuo praeities. Tai patvirtina kad ir akivaizdi tikrenybė: nepriklausomoje Lietuvoje didelę persvarą turi tos politinės jėgos, kurios reikalauja “nesikapstyti po praeitį”, “nepolitizuoti istorijos”. Dėl šio reikalavimo kairieji puikiausiai sutaria su liberaliais dešiniaisiais. Žydams savo ruožtu istorija turi nepaprastai daug politinės ir net religinės prasmės. Taigi tam tikras vertybių konfliktas užprogramuotas jau vien skirtingo požiūrio į istoriją. Maža to: juk nemenką lietuvių naujausios istorijos dalį sudaro kolaboravimo patirtys, tad kaip čia nebūsi alergiškas praeičiai – ypač politiniu atžvilgiu!

Pripratusiems ignoruoti praeitį būdinga neigti tautos, kaip politinės ir istorinės visumos, moralinę bendrystę ir iš jos kylančią atsakomybę. Visi noriai prisimena esą lietuviai, kai Lietuvos krepšininkai laimi kovą dėl aukso medalių. Švenčiame Vasario 16-ąją, nors nesame prie jos prisidėję. Susitapatiname su žymiais kultūros, politikos, mokslo veikėjais ir didžiuojamės priklausą tai pačiai tautai. Šis tapatybės jausmas ūmai pradingsta, kai tenka moraliai atsakyti už tautiečių padarytus nusikaltimus žmoniškumui. Kartais net griebiamasi keistų išvedžiojimų apie tai, kad pabrėžti tautų kaip tikroviškų politinių visumų reikšmę XXI amžiuje esą pasenę ir atgyvenę. Tokiu atveju turėtume pripažinti, kad ir mūsų valstybė – pasenusi ir atgyvenusi. Juk vienintelis tvirtas pagrindas jai įsteigti 1918 metais buvo tautinis.

Nors Kneseto pirmininko Lietuvoje reikštos mintys turėtų būti suprantamos ir, aptartąja prasme, bent iš dalies priimtinos antisemitinio pykčio neužkrėstiems žmonėms, jo žodžius ginusiųjų teiginiuose būta tam tikro nenuoseklumo. Viena vertus, dėl aikštingų emocijų kaltintas nacionalistinis lietuvių požiūris į žydus. Kita vertus, juk ir paties Rivlino teiginiai rėmėsi nacionalistiniu požiūriu į istoriją ir politiką: teisūs – žydai, neteisūs (žydšaudžiai) – lietuviai. Derėtų kaip nors apsispręsti: arba esame internacionalistai ir apskritai nekaltiname tautų, arba kaltiname tautas ir, vadinasi, nedejuojame dėl jų nacionalizmo. Arba yra gerų ir blogų žmonių, dėl kurių poelgių negalime apeliuoti į ištisas tautas ir valstybes, arba pripažįstame, kad tautos ir valstybės yra atsakingos už ypatingus savo tautiečių veiksmus, o tai reiškia, kad visi šiek tiek esame nacionalistai. Kitaip susidaro įspūdis, jog Izraelio politikai pripažįsta vienintelį “gerą” nacionalizmą – žydų, ir netoleruoja kitų. Toliau natūraliai kyla klausimas: o ar patys izraeliečiai geba ir puola nuoširdžiai atgailauti dėl savo tautiečių istorinio ir politinio indėlio į kruvinus įvykius?

Apie tai, kad patys žydai neretai stokodavo kritinės savižinos, rašė žymi žydų tautybės politikos filosofė Hannah Arendt. Jos požiūriu, žydai nebuvo vien tik pasyvus istorijos veiksnių žaislas: jie aktyviai dalyvavo kuriant istoriją, kurią patys po to ir prakeikdavo. Iš kur antisemitizmo protrūkiai Rusijoje ir Ukrainoje po 1917 metų revoliucijų? Mužikėliai mąstė, rymojo, ir nutarė tapti antisemitais? Anaiptol: šį mitą išsklaido kad ir plačiai žinomo XX amžiaus antrosios pusės rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno knyga “Dvesti let vmeste”. Solženicynas – joks antisemitas, kad ir ką sakytų šios etiketės klijuotojai. Tad ar esti pačių žydų istorinės atsakomybės už “pragaro žemę”, sukurtą Baltosios gvardijos kovotojų ir taikių gyventojų kraujo persunktos, pilietinio karo ir bolševikų teroro niokotos Rusijos erdvėse? Akivaizdaus atsakymo pagrįstumą liudija Solženicyno kruopščiai išstudijuoti archyvai.

Baigsiu šią skaudžią temą antisemitizmu vargiai kaltintinos, pasitikėjimo tikrai vertos autorės (žydės) citata: “Žinoma, ši istorija (žydų), kaip ir kitų tautų, yra ne tik geradariškų, bet ir negarbingų, ne tik bejėgių ir pasmerktų mirti, bet ir ginkluotų, nešančių mirtį, ne tik persekiojamų, bet ir persekiotojų istorija. Esama joje puslapių, kurių negali atversti be šiurpo. Ir būtent šie puslapiai buvo sistemiškai iš žydų sąmonės brukami” (Sonja Margolina, Das Ende der Lügen: Rußland und die Juden im 20. Jahrundert. Berlin: Siedler Verlag, 1992, S. 151.).

Vladimiras Laučius
DPI ekspertas
“Lietuvos žinios”
2003 10 07

Leave a Reply

Your email address will not be published.