Prieš ketverius metus Demokratinės politikos institutas surengė konferenciją “Populizmas ir radikalizmas politikoje”. Tąkart nuskambėjo du skirtingi populizmo problemos vertinimai, kuriuos šiandien pravartu prisiminti.
Pirmasis šių vertinimų aktualus todėl, kad jis padeda suvokti mūsų politikos būklę ir nustatyti ligą, kurios viena ryškiausių dabartinių komplikacijų vadinama “prezidentiniu skandalu”. Antrasis vertinimas iš dalies įkūnija pačią ligą.
Vytautas Radžvilas tada pažymėjo, kad Lietuvoje populistinės nuostatos artimos ne tik marginalinėms grupėms, bet ir vadinamosioms “tradicinėms” partijoms. Jo žodžiais, “visus išorinio socialinio ir politinio respektabilumo požymius turinčių partijų populizmas yra itin pavojingas”.
Kodėl būtent vadinamųjų “tradicinių” partijų populizmas šiuo požiūriu kelia pabrėžtiną grėsmę? Trumpai tariant, jis pavojingas todėl, kad diskredituoja vakarietišką politinę praktiką bei teoriją, o kartu ir vakarietiškos demokratijos principus bei vertybes. Iš Vakarų pasauliui būdingų idėjų tradicijų šios partijos paprastai sugebėdavo perimti tik ideologinius pavadinimus ir padabinimus. Liberalizmo, konservatizmo, socialdemokratijos bei krikščioniškosios demokratijos prasmė buvo iškreipiama ir pritaikoma prie valdžios siekiančių grupių poreikių, interesų ir trumpalaikės politinės konjunktūros.
“Tradicinių” partijų atstovai dažnai aiškindavo šią makabrišką savo laikyseną “pragmatizmu” ir atvirai nepaisydavo ideologinių įsipareigojimų. Nuokrypį nuo tradicijų jie sumaniai pristatė kaip normą – Vakaruose, girdi, visi kalba apie ideologijų pabaigą, tai kodėl Lietuvoje neįkūnijus tų kalbų? Eksperimentas beveik pavyko: būtent lietuviškas ideologijų pabaigos variantas lėmė tą politikos nuosmukį ir populizmo įsikerojimą, kurio vaisius šiandien skiname.
Politikos apžvalgininkai, savo ruožtu, dar prieš 6 – 7 metus lengva ranka žarstė indulgencijas “tradicinių” partijų populistams. Pastarieji, reikia manyti, džiūgavo, skaitydami “Lietuvos ryte” (29/6/1998): “Gal netruks išaušti diena, kai iš Lietuvos politinio žemėlapio išnyks visos senos ideologinės linijos ir prasidės modernūs nepasaulėžiūrinės politinės diferenciacijos laikai, kaip ir visame šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje”. Regis, apžvalgininko išsvajota diena išaušo: nepasaulėžiūrinės politikos laikai prasidėjo, ideologijos neturinti Darbo partija – populiariausia Lietuvoje.
Toks populizmo problemos vertinimas leidžia atsakyti į pranešimo pavadinime formuluojamą klausimą gana vienareikšmiškai: esame ilgalaikės politikos krizės, o ne laikino populizmo protrūkio liudininkai. Lietuvoje dar nėra tikrąja prasme tradicinės ir netradicinės politikos, bet jau klesti bei tarpusavy rungiasi tradicinis ir netradicinis populizmas. Pastarojo radimasis yra “tradicinių” partijų populizmo padarinys ir, vadinasi, ne tik ką pratrūkusios, o seniai prasidėjusios krizės tąsa.
Kitokį problemos vertinimą prieš ketverius metus pateikė tuometis Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. Į klausimą, ką daryti įsibėgėjančio populizmo akivaizdoje, jis pareiškė norįs atsakyti “paprastai ir pragmatiškai”. Štai kaip skamba jo vertinimas: “Tai < > yra objektyvi mūsų šios dienos realybė. Konservatoriai supranta, kad realybės pakeisti negalima, o galbūt ir nereikia jos prievartauti, norint sumodeliuoti ją pagal savo norą Šiandien Lietuvos realybė, deja, yra pakankamai gera dirva populizmui ”.
Tai išgirdus, pirmiausia maga paklausti: kas tą realybę, tą “pakankamai gerą dirvą populizmui” sukūrė ir išpureno? Ar tik ne patys konservatoriai su savo tradicinio populizmo padargais 1996 – 1999 metais genėjo, užuot rovę lauk, politinės krizės daigus? Jų koalicija su šustauskininkais Kauno savivaldybėje – pavaizdus, nors anaiptol ne veidmainiškiausias iš valdymo kadencijos poelgių.
Ir štai koks neįtikėtinas vaizdas: “tradicine” save laikanti partija prieš 4 metus jaučiasi blaškoma populizmo audrų, o vienas iš jos lyderių, lyg rezignuodamas, taria: tokia tikrovė, nereikia jos prievartauti. Jei taip, jei tikrovės negalima pertvarkyti “pagal savo norus”, tai kyla du klausimai ir peršasi viena išvada.
Pirmasis klausimas – kokia dalyvavimo politikoje prasmė, jei tikrovė nepriklauso nuo partijų ir politikų? Matyt, jokios – konservatorių nuosmukis tai patvirtina. Kitas klausimas – kodėl A. Kubiliaus vadovaujama partija taip nerimsta prezidentinio skandalo akivaizdoje ir bando “modeliuoti realybę pagal savo norą”? Kodėl svajoja apie “Lietuvą po R. Pakso”? Juk konservatoriai, tariant jų lyderio žodžiais, turi “suprasti, kad tikrovės pakeisti negalima”.
Ir – išvada: jei matome populizmo problemą taip, kaip ją prieš ketverius metus matė A. Kubilius, tai konservatoriai turi ramiai susitaikyti su Darbo partijos ir liberaldemokratų sėkme rinkimuose. Reitingai ją pranašauja, o tikrovės juk nevalia “prievartauti”.
Gerai žinomi Lietuvos politikai bei “tradicinėmis” vadinamos politinės partijos šiandien vis labiau linksniuoja naujus populistinius darinius. Deja, kol vyksta šis “kryžiaus žygis” prieš populizmą, kairės ir dešinės priešprieša Lietuvoje akivaizdžiai nyksta. Teigiama, kad svarbiausia politinė takoskyra dabar priešpriešina ne kairiuosius ir dešiniuosius, o populistus ir antipopulistus. Pastariesiems priskiriamos vadinamosios “tradicinės” partijos – socialdemokratų, liberalų, konservatorių, krikdemų ir kažin kodėl socialliberalų.
Akivaizdu, kad ryškus Liberalų demokratų ir Darbo partijų ypatumas – tai chuliganiškas civilizuotos politikos reikalavimų nepaisymas. Šios organizacijos yra iš esmės ydingos dėl dviejų priežasčių. Pirma – jos nėra politinės partijos tikrąja prasme, nes neturi ideologijos. Antra – jos nėra Lietuvos partijos tikrąja prasme, nes nematyti jų lojalumo valstybei.
Vis dėlto ir jų oponentų skelbiamas antipopulizmas dažnai remiasi paprasčiausiais prietarais – esą Lietuvoje turime “tradicinių” partijų ir jos, girdi, yra “ideologinės” bei “antipopulistinės”.
LDDP menkai vadovavosi tradicine socialdemokratine ideologija – pragmatizmas ir medžiaginiai, nebūtinai nacionaliniai interesai šiai partijai paprastai rūpėjo labiau nei “grynumu” pašaipiai vadinami idėjiniai principai. Jos politiką tęsiantiems dabartiniams socialdemokratams taip pat ne be pagrindo prikišama, kad darbdavių poreikiai jiems kažkodėl svarbesni nei darbuotojų, o laisva rinka – svarbesnė nei socialinis teisingumas.
Tėvynės sąjunga, savo ruožtu, išplovė konservatizmo idėjas, aiškindama, kad tai – ne ideologija, o kažin kas tokio, kas priklauso nuo aplinkybių. Aplinkybės, savo ruožtu, dažnai aiškėjo esančios tokios, kokias jas matė šios partijos vadovybė. Kaip ir LDDP/LSDP atveju, tokia laikysena buvo vadinama pragmatizmu. Kodėl šioms dviem partijoms nesusijungus į pragmatikų koaliciją?
Kad ir kaip atrodytų “tradicinių” partijų bandymai dangstyti ideologiniais padabinimais savo pragmatinių interesų “virtuvę”, ne labiau įtikina ir jų fasadinis sutarimas dėl “antipopulizmo”.
Nebent sklerozė gali ištrinti iš atminties, kaip jos kaltino viena kitą populizmu, kol nebuvo nei Rolando Pakso, nei Viktoro Uspaskicho reitingų. Prisiminkime 1992-uosius metus: rinkimus, pasak dešiniųjų, laimėjo “šlapios” dešros ir “šviesios ateities” žadėtojai. Savo ruožtu, anot kairiųjų, 1996-aisiais laimėjo grąžinti indėlius bei “švarių rankų” politiką žadėję populistai. Abiem atvejais ne be pagrindo buvo pabrėžiamas tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų populizmas.
Per 2000-ųjų rinkimus nugalėjo “naujosios politikos” bloko vadai – R. Paksas ir Artūras Paulauskas. Dabar turime gerą progą matyti, kas yra “naujoji politika”: viena jos pusė kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, kita pusė – tariami “suokalbininkai”, perversmininkai, “supuvęs elitas”.
Keista stebėti serialą “Paulauskas ir Adamkus prieš Paksą” ir prisiminti, ką mums žadėjo šie “naujosios politikos” sumanytojai: santarvę, kompromisą, gebėjimą tartis ir susitarti. Pasak jų, “senoji” politika buvusi perdėm pikta ir konfliktiška, pernelyg ideologizuota. Iš kur tada dabartinė politinė krizė ir visuomenės susipriešinimas? Ar tik ne buvę bendražygiai stato barikadas? Ar tik ne “senoji” politika dabar ginama vienoje šių barikadų pusėje?
Maža to, “tradicinėmis” vadinamos partijos šiandien vis labiau piktnaudžiauja savo skelbiamu antipopulizmu, kuris tolydžio virsta kone vieninteliu jų atpažinimo ir vertinimo pagrindu. Dėl antipopulizmo jos pačios populistiškai atsisako ideologinių kairės ir dešinės perskyrų, kurių paisymas turėtų būti vienas iš svarbiausių šių partijų privalumų.
Vienareikšmis partijų skirstymas į populistines ir tradicines yra abejotinas ir dėl klaidingo politinės tradicijos suvokimo. Dažnai tariama, jog tradicinės partijos yra tos, kurios vadinamos vakarietiškų ideologijų vardais, turi tam tikrą politinės veiklos stažą arba laiko save tarpukario Lietuvos partijų įpėdinėmis. Tačiau toks įsivaizdavimas yra paviršutinis ir iš esmės nepagrįstas.
Po gražiomis ideologinėmis iškabomis, kaip jau minėta, dažnai šmėkšo tik interesai ir lyderių ambicijos. Sąsajos su tarpukariu juo labiau neturi realaus pagrindo: kildinti Kazio Bobelio ir Petro Gražulio krikščionis demokratus iš XX amžiaus pradžioje veikusios partijos mažų mažiausia nerimta. Dešimties ar penkerių metų partijos veikla taip pat yra bėdinas argumentas vadinti ją “tradicine”.
Partijas tradicines daro gebėjimas atstovauti tam tikrai politinių idėjų tradicijai arba ideologijai. Kai Prezidentas Valdas Adamkus “Veido” (22/01/2004) puslapiuose pareiškia, jog didžiausia partijų problema prieš ketverius metus buvo rūpinimasis ideologijomis, susidaro įspūdis, kad jis apskritai negyveno Lietuvoje. Nė viena partija savo ideologija iki šiol deramai nesirūpino, ir būtent tai yra viena dabartinės politinės krizės priežasčių.
Naujos populiarumą pelniusios partijos dabar turi išties gerą progą naudotis vadinamųjų “tradicinių” partijų klaidomis. Tarp tokių klaidų yra ir noras galvoti, kad siekiant tinkamai atstovauti politinių idėjų tradicijai užtenka tik pasidabinti gražia ideologine iškaba. Tačiau partijoms būti “tradicinėms” yra pastangų reikalaujantis siekinys, o ne pavadinimo ar politinio stažo garantuota duotybė.
Ideologijos, savo ruožtu, yra ne svajotojų išmonė ir ne teoriniai svarstymai, o vakarietiškos politinės praktikos patikrinti veiklos orientyrai. Jei sakome, kad Lietuvoje jos nepritaikomos, tai tenka taikstytis su išvada, jog Lietuvoje greičiausiai neįmanoma vakarietiška demokratija. Tąsyk galime labinti prezidentinę “liberaldemokratiją” ir pritarti “naujos” bei “naujausios” politikos atradimui, kad politiniame gyvenime reikalingos tik spalvingos, vienmandatėse apygardose renkamos asmenybės, pavyzdžiui – V. Uspaskichas.
Baigsiu seniai provokuota ir subrendusia pastaba. Daugelis iš mūsų politikų, perskaitę probleminį straipsnį ar išklausę kritinį pranešimą, kaskart klausia: “Ką daryti?”. Atsakymas trumpas ir paprastas: atsisveikinti su politika arba galvoti patiems. Jei per sunku galvoti, galima tartis su patarėjais. Jei blogi patarėjai, būtina rasti kitų. Politikai tam ir yra, kad spręstų ir siūlytų, ką daryti. Politikos, ūkio ar visuomenės būklės diagnozę gali nustatyti specialistai, bet konkrečių sprendimų ieškojimas, rengimas ir priėmimas – tiesioginė politikų pareiga.
Vladimiras Laučius
Demokratinės politikos instituto ekspertas, Eltos politikos naujienų redaktorius
Konferencija “Lietuvos demokratijos ateitis: tikrosios ar tariamos grėsmės”, 2004-02-11, Vilnius
2004 02 12