Kodėl Lietuvos visuomenei nereikia rimto analitinio dienraščio? neseniai viename interviu buvo klaustas Lietuvos ryto vyr. redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka. Jo atsakyta: Todėl, kad dabar ne XIX, o XXI amžius. Jeigu mes visi – neišskiriant nė intelektualų – pripažįstame, kad vyksta visuomenės “šoumenizacija”, turime pripažinti, kad laikraščiai, kaip ir menas, socialinis gyvenimas, net ekonomika, nėra išimtis (www.omni.lt, 2003 09 26).
Kaip vertinate dažnai girdimą teiginį, kad “Lietuvos rytas” yra bulvarinis laikraštis? klausta Valatkos. Ištrauka iš atsakymo: Tai XIX a. pab. – XX a. formulė, tikusi klasifikuoti spaudai iki interneto eros. Ši formulė nebetinka XXI amžiui. Kokybiškas laikraštis [ ] XXI a. nebegali sau leisti būti nuobodus kaip dauguma rimtų vokiečių ar skandinavų laikraščių (ten pat).
Jei šie žodžiai skambėtų rimtesnių argumentų reikalaujančioje diskusijoje, grįsti juos būtų kur kas svarbiau bei sunkiau, nei viso labo kategoriškai ir šmaikščiai ištarti.
Minėta visuomenės šoumenizacija anaiptol nėra išskirtinė mūsų dienų naujovė ar ypatybė. Prisiminkime vieną artistiškiausių XX amžiaus šoumenų Adolfą Hitlerį. Politinio šou spindesys ir visuomenės skurdas buvo tipiški SSRS totalitarizmo ženklai. Ir sovietų, ir nacių režimas politinį gyvenimą vertė valdžios diriguojamu propagandiniu reginiu, visa gaubiančia politikos butaforija. Tam tikrų pastarosios bruožų esti ir liberaliosiose demokratijose.
Šoumenizacija jau tradiciškai, ne tik pastaruosius 10 ar 15 metų, būdinga demokratijos avangardo Jungtinių Valstijų politikai. Rinkimai Amerikoje pompastiškas reginys, išmarginantis tikrovę reklaminiais žodžiais, azartu, balionais ir blizgalais. Tik kitaip nei Lietuvoje, prityrę apžvalgininkai ten neperša nuostatos, kad atrinkti pelus nuo grūdų XXI amžiaus nevertas užsiėmimas.
Kad valdžia iš dalies yra šou, prieš 500 metų išaiškino Nicollo Machiavellis. Kad visuomenė geidžia šoumenizacijos, mums liudija senovės romėnų šūkis duonos ir reginių. Deja, dabar per dažnai išleidžiama iš akių, jog tai buvo minios ir jos pataikūnų, dekadentų ir padugnių šūkis, o ne viešo gyvenimo idealas.
Gal ir įmanoma analitinės spaudos stygių teisinti socialine šoumenizacija tarus, jog šis reiškinys nūnai tapo norma. Tačiau, jei svarstome atsakingai ir nesijaučiame patys tapę šoumenais, lauktinas kritinis jo įvertinimas. Jei tai mūsų dienų anomalija, negalima vien tik sakyti, jog taip yra, vadinasi, taip turi būti. Juk nesakome: visuomenė išsiilgusi tvirtos rankos, todėl tegyvuoja diktatūra. Cituotame interviu vengiama atvirai pripažinti, kad sukerojusi šoumenizacija yra socialinis nuokrypis, o spaudos pataikavimas vulgarybei neigiamas jo padarinys ar net akstinas.
Kai sveikas protas nesutaria su esamomis aplinkybėmis, bepigu pragmatiškai vadovautis ir teisintis pastarosiomis. Kaip sako Gilbertas Keithas Chestertonas, visada lengviausia yra leistis vedamam laiko idėjų; sunkiau išlaikyti galvoje savąsias. Kyla paprastas klausimas: jei mes priklausome nuo politinių ir kultūrinių aplinkybių, o ne aplinkybės nuo mūsų, kaip tada apskritai įmanoma socialinė pažanga, laisvė ir demokratija? Ką mums reiškia laiko reikalavimų sąvoka? XXI amžius neva nenumaldomai reikalauja šoumenizuotos bulvarinės politikos ir spaudos. Praėjęs amžius taip pat nenumaldomai reikalavo totalitarinės politikos ir spaudos. Abiem atvejais laiko reikalavimai tarsi diktuoja nevaldomas sąlygas, kurioms privalo paklusti ir protas, ir pilietinė sąžinė. Ką liudija šis klusnumas? Neveidmainiaujant, tai vadinama konformizmu.
Mums sakoma, kad rimti skandinavų ir vokiečių laikraščiai esą nuobodūs. Atėjęs laikas suvokti, jog kokybiškas laikraštis turi būti bulvarinis. Tačiau bulvariniu XXI amžiuje jo, mat, vadinti negalima. Interneto era turinti savitą naujakalbės žodyną, kuriame šio apibūdinimo paprasčiausiai nėra. Nuo šiol esą beprasmiška skirstyti spaudą į analitinę ir bulvarinę. Vienintelis XXI amžiaus minties, politikos ir kultūros kriterijus šiuolaikiškumas. Skoninga ir neskoninga, protinga ir kvaila, solidu ir geltona šie skirtumai atgyveno, paseno, liko praėjusio amžiaus šiukšlyne. Jei prisitaikiusi prie laiko reikalavimų kultūrinė beskonybė ir politinė beprotybė užsivelka tariamą pažangos rūbą ir įsiviešpatauja viešojoje erdvėje, tai normalu, nėra dėl ko nerimauti. Dabar nevalia iš šio rūbo šaipytis, sakyti: karalius nuogas. Karalius ne nuogas jis tiesiog modernus.
Modernus požiūris į politiką tapo toks paklausus ir pelningas, kad jo atstovai, regis, net nebevargsta ieškodami argumentų: pasako ir šventa. Antai šiuolaikiško įvaizdžio specialistas Aurelijus Katkevičius prieina kalbamu požiūriu tipiškos išvados: Gubernatorius Terminatorius ideologija guli paslika (www.omni.lt, 2003 10 13). Šis ne tiek politinis, kiek veikiau erotinis imagologo regėjimas dar skaidomas į dvi įžvalgas. Viena jų skelbia: Balsavimas Kalifornijoje sako vieną labai svarbų ir universalų dalyką: rinkėjams atsibodo politikai.
Kaip tai suprasti? Jeigu rinkėjams būtų atsibodę politikai, balsavimas Kalifornijoje stačiai nebūtų įvykęs. Jei rinkimus laimėjęs Arnoldas Schwarzeneggeris laikomas ne politiku, o tik aktoriumi, tai ir buvusio aktoriaus Ronaldo Reagano nevalia laikyti politiku.
Žodžiu, tebūnie pasakyta nei šis, nei tas, kad tik tai atrodytų modernu, kad tik koja į koją su pažanga bei didžiosiomis permainomis, tvinksnis į tvinksnį su dabarties – arba XXI amžiaus pulsu. Tegul sukurptos, tariamos dabarties koks skirtumas!
Ir čia pat antra naujybinė įžvalga. Rinkimai Kalifornijoje skelbia dar vieną įdomų dalyką: ideologija mirė, – randa autorius Atlantidą ir džiugiai informuoja visuomenę apie radinį. Ką ten beprisiminsi pasaulio politologijos garsenybes Seymourą Lipsetą ar Danielį Bellą, prakalbusius apie ideologijų mirtį kone prieš pusšimtį metų. Tiesa, mirties diagnozė nei tada, nei vėliau taip ir nepasitvirtino. Atlantidos irgi niekas nerado, nors daug kas tvirtino ją aptikęs. Užtat dabar Katkevičius sugalvojo ideologijoms kietą žudiką: Schwarzeneggerį/Terminatorių įspūdingą, stiprų, šiuolaikišką. O Atlantidos buveinę neseniai rodė per Discovery laidą. Pasirodo, ji riogsanti Andų viršukalnėse, Bolivijoje, 5 kilometrai virš jūros lygio, skalaujama Titikakos ežero vandenų. Pasisemkime proto iš televizijos, ir viskas sustos į savo vietas: ideologijos į dausas, Atlantida į Pietų Amerikos kalnus.
Kokia yra pagrindinė pateiktų citatų ypatybė? Trumpai ją įvardijant, tai – dabartizmas. Vienas cituotų autorių sako, kad XXI amžiuje viskas turi būti taip, kaip to reikalauja XXI amžius. Vaizdingai tariant, pirmadienį turime samprotauti ir elgtis taip, kaip to reikalauja pirmadienis: mąstyti ir elgtis remiantis sekmadienį bei šeštadienį, net per amžius galiojusiais principais šiukštu nevalia. Apskritai negalima vadovautis principais ir idėjomis: pasikliauti reikia tik tuo, kas galioja dabar, šią akimirką, esamomis aplinkybėmis. Jei visuomenė šiandien šoumenizuota, pripažinkime kalbamą tikrenybę, darykime šou ir nesukime sau galvos dėl moralės ar intelekto. Jei visuomenė terorizuojama, labinkime terorą. Svarbiausia neatsilikti nuo laiko.
Kitas autorius akivaizdžiai vadovaujasi šiąja logika, brukdamas dabartizmą į savo politines išvadas. Terminatorius laimėjo ideologijos guli paslikos. Pratęskime: Paryžiaus, Berlyno merų rinkimus laimėjo gėjai vadinasi, Europoje vyrai guli su vyrais, tradiciniai lyčių santykiai mirė. Tokia pat logika, tokios pat išvados, vienoda nesąmonė. O gal ir raginimas?..
Pateikti minties sklaidos pavyzdžiai gana iškalbingai liudija bendrą simptomą, kurį kadaise taikliai apibūdino JAV filosofas Richardas Weaveris. Mus kartais užvaldo nekritiškas prisirišimas prie dabarties, kurį jis vadina prezentizmu. Šį dabartizmą jis aiškina kaip provincialų santykį su laiku. Tikėjimą pažanga ir nelygstamus XXI ar kito amžiaus pranašumus išpažįstantiems laiko provincialams visa, kas neatitinka jų gyvenamo meto reikalavimų, yra atsilikėliška, beprasmiška ir pasenę. Būtent šis modernistinis ribotumas, pasak Weaverio, daro juos provincialius. Jie tūno užsisklendę savo epochoje it nieko išskyrus gyvenamąjį pavietą nepažįstą kaimiečiai ir nepatikliai žiūri į visa, kas jiems nepažįstama, nesuvokiama arba, jų akimis, nemodernu.
Vladimiras Laučius
DPI ekspertas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2003 11 03