Tarp dvejų prezidento rinkimų, kuriuos teskyrė pusantrų metų, politinis gyvenimas pasiekė virimo temperatūrą. Politikos puodas šnypštė ir burbuliavo, piliečių nuostatos poliarizavosi, politikai plėtojo debatų meną, o žurnalistai skilo į kelias stovyklas. Tačiau nuėmę politikos puodą nuo apkaltos ugnies jame vėl randame labai panašų viralą, kaip ir prieš pusantrų metų.

Esminis skirtumas – prezidentu šį kartą išrinktas ne Rolandas Paksas, o Valdas Adamkus, kuris iš karto po rinkimų pareiškė, jog žmonės rinkimuose balsavo už Vakarų kryptį. Prezidentas žada, kad per antrąją jo kadenciją pagal vakarietiškos demokratijos standartus keisis visuomenės gyvenimas, ir pripažįsta, kad iki šiol daugiausia keitėsi tik valstybės fasadas. V. Adamkus kalba apie Lietuvą be užmirštų žmonių, kur piliečiai jaučiasi vienos politinės bendruomenės nariais. Jei šie pažadai taptų kūnu, galėtume drąsiai teigti, kad R. Pakso skandalo karštinė subrandino ir gerų vaisių.

Kita vertus, V. Adamkaus pasiūlyta vizija kol kas tėra pažadas, kuris galės būti įgyvendintas, jei įvyks esminių pokyčių Lietuvos politiniame gyvenime. Nes jau kuris laikas atrodo, kad turime sugedusį kompasą. Nors tvirtinimama, kad jau įaugome į Vakarus, mūsų visuomenėje, politiniame gyvenime atsiranda vis daugiau pokomunistinių Rytų bruožų.

Pavyzdžiui, jau turime savo oligarchą, kurio paramos prašo kandidatai į prezidentus, kuris svarsto, ką deleguos į premjerus, kuriam už atlygį dirbti pasirengę seniūnai, vyr. gydytojai, politologai ar žurnalistai. Turime partinę sistemą, kuri beveik neatpažįstamai pasikeičia prieš kiekvienus rinkimus. Pagaliau turime ir politiką, bėgusį slėptis į Varšuvą, bei politikų įprotį problemas spręsti “skambučio teise”. Prie viso to pridėjus liguistu tampantį norą sudievinti politines technologijas, tenka pripažinti, jog V. Adamkaus bei jo komandos laukia nepaprastai sunki kadencija. Be kita ko, ir todėl, jog teks kovoti ir už savarankiškumą nuo itin arti prezidento atsidūrusių Artūro Zuoko ir Viktoro Uspaskicho. Jei ši kova bus pralaimėta, teks pripažinti, kad tie, kurie rinkimuose balsavo už V. Adamkų, pervertino jo galimybes.

Prezidentas ir tradicinės partijos

Atkurti prezidento institucijos autoritetą, sugrąžinti užsienio politiką į normalią vagą, sumažinti socialinę atskirtį, užkirsti kelią populizmo gaivalui, užtikrinti, kad parama iš ES paramos fondų nebūtų išgrobstyta, išardyti barikadas tarp skirtingų socialinių grupių, plėtoti politinės valdžios ir visų piliečių dialogą. Šie ir kiti uždaviniai buvo minimi V. Adamkaus rinkimų kampanijoje.

Akivaizdu, kad visi šie uždaviniai galės bus įgyvendinti tik tada, jei įvyks esminių permainų politiniame gyvenime, jei bus išvengta valstybės puoselėjimui abejingų politikų pergalės rudenį, jei keisis tradicinių partijų vaidmuo valstybėje ir nebereiks didžiąją jėgų dalį skirti politinių eksperimentų padariniams likviduoti. Apie pokyčių partinėje sistemoje būtinybę, apie populizmo pavojų kalba ir antipaksinį bloką sudariusios partijos. Tačiau šiandien tenka pripažinti: veiksmingas tradicinėmis vadinamų partijų ir prezidento antipopulistinis blokas vargu ar įmanomas.

Socialdemokratai dar vykstant apkaltai patvirtino, kad stengiasi ne tiek keisti situaciją, bet veikiau naudingai sau prie jos prisitaikyti. Akivaizdus socialdemokratų vidinės sumaišties simptomas – išvada po nesėkmės Europarlamento rinkimuose: esą jie pasiūlė žmonėms per mažai žaidimų ir buvo per “kieti” per apkaltą. Bet “kieti” tebuvo pora socialdemokratų ir, kaip rodo reitingavimas Europarlamento rinkimuose, būtent tokia pozicija labiau patiko rinkėjams. LSDP didžiausią dėmesį tenka skirti lyderio kaitos problemai. Net ir pavargęs bei senstelėjęs Algirdas Brazauskas išlieka vieninteliu socdemus į priekį galinčiu vesti lyderiu. Česlovo Juršėno nesėkmė prezidento rinkimuose dar kartą parodė, kad pakeisti A. Brazausko nėra kuo.

Ar socdemai galėtų tapti V. Adamkaus sąjungininkais kovoje su populizmą? Vargu. Ne tik dėl to, kad V. Adamkus yra dešinysis, bet ir dėl socdemų elgesio dviprasmiškumo, kuris didele dalimi sąlygotas to, kad LSDP šiandien yra labai skirtingų politinių grupių konglomeratas, kuris, jei sėkmė nesugrįš, netrukus pradės byrėti.

Dar sudėtingesnė Naujosios sąjungos situacija. Labai tikėtina, kad šiai politinei organizacijai nepavyks peržengti penkių nuošimčių barjero Seimo rinkimuose. Be to, ilgai populizmo bastionu tarnavusi partija už nuosekliai antipopulistinę laikyseną apkaltos metu tenka mokėti didelę politinę kainą. Be to, ši partija buvo suburta politinės karjeros pažado, o ne vertybių pagrindu, todėl nenuostabu, kad populiarumo nuosmukis reiškia vis spartesnį partijos aižėjimą. NS šiandien per ankšta Artūrui Paulauskui ir Vilijai Blinkevičiūtei. Neatmestina galimybė, kad abu šie politikai Seimo rinkimuose dalyvaus skirtingų koalicijų sąrašuose. Nors A. Paulauskas gali būti vadinamas patikimu V. Adamkaus sąjungininku, tačiau labai neaišku, kiek jo parama dabartinėje situacijoje reikšminga. Be to, kaip rodo prezidento rinkimų peripetijos, NS nariams V. Uspaskichas turi ne mažesnę įtaką nei NS pirmininkas.

Liberalcentristai nuosekliausiai rėmė V. Adamkų per rinkimus. Panašu, kad jie labai norėtų išskirtinių santykių su prezidentu ir ateityje. Šiandien dar sunku pasakyti, kiek V. Adamkaus apsilankymas Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) posėdyje bei tai, kad pirmos spaudos konferencijos metu prezidento dešinėje sėdėjo A. Zuokas, yra mandagumo gestai, kiek ateities santykių anonsas. Panašu, kad A. Zuokui, kuriam tenka ne tik aiškintis dėl verslo ir politikos suliejimo, bet ir maldyti opoziciją partijoje, V. Adamkaus palankumas reikalingas kaip deguonis. Tačiau kiek sąjungininkas A. Zuokas reikalingas prezidentui? Jei V. Adamkus tikrai pasiryžęs būti visiems lygiai teisingas, tai perdėm glaudūs santykiai su A. Zuoku gali tik pakenkti.

LiCS situaciją šiandien komplikuoja ne tik lyderių rietenos, bet ir tai, kad A. Zuokas koketuoja su V. Uspaskichu. Jei LiCS ateityje išliks A. Zuoko UAB, liberalcentristai iš potencialių antipopulistinio fronto dalyvių taps populistinės bangos dalimi.

Nuosekliausiais prezidento sąjungininkais galėtų tapti Tėvynės sąjunga (TS). Tačiau ir čia yra keli vis didėjantys klaustukai. TS blaškymasis per prezidento rinkimus bei populistinės naujų veidų politikoje paieškos gali būti aiškinami Andriaus Kubiliaus nuovargiu. Jam teko būti svarbiu apkaltos proceso dalyviu, o vėliau atlaikyti eilinį kaltinimų dėl “Mažeikių naftos” privatizavimo antpuolį. Kita vertus, galbūt tai vis labiau apimančios šią partiją ligos simptomas. A. Kubilius jau kuris laikas rūpinasi naujų politologinių schemų kūrimu, o ne partijos tapatybės stiprinimu. Gausiausia ir ilgiausią pavadinimą turinti Lietuvos partija šiandien vis labiau išpažįsta viešuosius ryšius, o ne vertybes. Net ir aštrioje Darbo partijos kritikoje matyti daug gestų ir mažai realios naudos. Didele dalimi dėl to, kad kol kas didžiausias dėmesys skiriamas kritikai, o ne alternatyvos populizmui paieškoms.

Pilietinės visuomenės prezidentas?

Tenka pripažinti, jog kovai dėl vietų Seime pasirengusios tradicinės partijos nelabai kuo skiriasi nuo netradicinių. Tuo labiau kad partijų tarpusavio kova vyksta viešųjų ryšių, o ne politinių programų lygmenyje. Taip pat svarbu pripažinti, kad šiandien partijas sustiprinti galima ne jas giriant bei užmerkiant akis prieš jų ydas, bet veikiau griežtai reikalaujant prisiimti tą vaidmenį, kurį jos atlieka vakarietiškoje demokratijoje, bei primenant, kad populistinių bangų pamatu paprastai tarnauja supaprastinti bei ydingi atsakymai į realius klausimus, kurių nepopulistais save vadinantys politikai nenori ar nesugeba įžvelgti.

Pagrindine V. Adamkaus atrama turėtų tapti ne tiek partijos, kiek tos pilietinės visuomenės struktūros, kurių balsas iki šiol, deja, labai menkai girdėti. Turiu galvoje stiprėjančias bendruomenes ir pilietines organizacijas. Kol kas visuomenės gyvenime jos nebuvo labai pastebimos ir sulaukė mažai valdžios dėmesio. Aišku, būtų didelė klaida supriešinti partines ir pilietines struktūras. Tačiau svarbu ištaisyti deformaciją, kai partijos veikia tarsi beorėje erdvėje savitikslės organizacijos. Partijos turi tarnauti piliečiams, o ne atvirkščiai. Jei V. Adamkui pavyktų tapti pilietinės visuomenės prezidentu, jo misija neatrodytų tokia neįmanoma, kaip ji atrodo šiandien. Bet kuriuo atveju šiandien klausimų ir spėlionių apie artimiausių penkerių metų politinę darbotvarkę daugiau nei atsakymų. Pirmuoju atsakymu galima vadinti nebent inauguracijos iškilmių, kurios paprastai virsdavo mūsų “grietinėlės” pasipuikavimu, erzinančiu didžiąją visuomenės dalį, atsisakymą. Pirmasis nedidelis žingsnis teisinga kryptimi.

Andrius Navickas
Interneto dienraščio www.bernardinai.lt redaktorius, DPI ekspertas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2004 07 15

Leave a Reply

Your email address will not be published.