Naujoji politika iš dalies yra rinkimų šūkis, iš dalies mįslė. Konkretaus turinio nematyti.”

Kęstutis Girnius (Naujasis židinys, Lietuva, 2000 m. ruduo).

“Naujoji politika yra nauja tuo, kad ji… niekur neveda ir net jeigu joje glūdi koks nors architektūrinis sumanymas, ji tėra meno objektas pats sau, kuriuo reikia žavėtis. Joje nėra plytų nei cemento, tik pozos ir gestai, teatralizuota susirūpinimo ir veiklumo iliuzija.”

Digby Anderson (Solsberio apžvalga, Didžioji Britanija, 2000 m. vasara).

Lietuvoje 2000 m. Seimo rinkimus laimėjo politinis junginys, kuriam jo architektai ir krikštatėviai suteikė “naujosios politikos” vardą. Prieš tai daugumą Seime turėję konservatoriai šįkart vos išlaikė parlamentinės partijos statusą. Keliais metais anksčiau Didžiosios Britanijos konservatoriai taip pat patyrė triuškinančios nesėkmės akibrokštą parlamento rinkimuose. Tas pralaimėjimas jiems buvo bene skaudžiausias per visą XX amžiaus istoriją. Pergalę tąsyk šventė naują politiką (“trečiąjį kelią”) skelbę Tony Blairo vadovaujami naujieji leiboristai (New Labour). Lietuvoje iki šiol neatkreiptas dėmesys į dviejų “naujųjų politikų” panašumus ir įsigalėjimo aplinkybes. Palyginus šiuos du reiškinius ima aiškėti, kad tarp jų esantys panašumai, ko gero, yra neatsitiktiniai, ir kad jie turi bendrą pagrindą šiuolaikinės visuomenės mąstyseną bei gyvenseną formuojančioje kultūroje.

Abiem atvejais – tiek Anglijoje, tiek ir Lietuvoje – konservatoriai pralaimėjo vadinamosioms “vidurio kelio”, arba “centro”, jėgoms. Abiem atvejais, nutilus rinkimų šūkiams ir propagandai, niekas dorai negalėjo paaiškinti, ką reiškia būti “centre” arba eiti “trečiuoju keliu”. Ten ir čia išplito mada vadinti save ir savo žodžius “naująja politiką”. Ten ir čia nuskambėjo pretenzija, kad naujajai politikai būdinga visa tai, kas geriausia kairėje ir dešinėje. Naujoji politika visur skelbėsi esanti nuosaiki ir politiškai pakanti absoliučiai viskam, kas neprieštarauja pačiam pakantumui. Ji žadėjo būsianti pragmatiška atsvara “ideologizuotai” kairės – dešinės priešpriešai. Jai esą rūpinti ne praeitis su jos pasenusiomis problemomis ir nusibodusiais ginčais, bet ateitis, kurioje neliksią “išgalvotų” nesantaikų ir “atgyvenusių” priešpriešų. Britanijoje naujoji politika net vadinta “tikruoju” konservatizmu, nors vyravo požiūris, kad “trečias kelias” driekiasi kažkur per vidurį tarp konservatizmo ir socializmo (“senojo” leiborizmo). Kai kurie Lietuvos “vidurio” kelio naujapolitikai – liberalų partijos lyderis ir vienas socialliberalizmo mecenatas – savo ruožtu patys ne kartą aiškino esą “tikrieji” konservatoriai.

Šiandienė naujoji politika žėri postmodernistinio kičo retorika, šūkiais ir teiginiais. Tarp jų galima rasti tam tikrų besikartojančių populiarių ir netgi akademinių motyvų. Ji esanti “anapus” dešinės ir kairės; ji priklauso beprasidedančiai “ideologijų pabaigos” epochai; ji yra “multikultūrinė”, “šiuolaikiška”, “lanksti” ir “jautri žmonėms”; ji atvira naujovėms ir visokeriopai skatina jaunimo saviraišką; ji draudžia “diskriminuoti” ir verčia “toleruoti”; rinkėjams ji visapusiškai “moderni” (vienas mėgstamiausių šūkių), teoretikams – “postmoderni”. Tačiau visame šiame margumyne nesimato aiškių politinių orientyrų, krypties ir idėjinio pamato, kuris leistų suvokti naujosios politikos prasmę ir pagrįstų jos perdėm aptakius tikslus. Susidaro neišdildomas įspūdis, kad naujoji politika – tai tik dėmesį traukiantis išorinis blizgesys, mada par excellence. Jos nevaržo joks turinys, jokie saistantys principai. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, ji iš esmės yra apolitiška – ir kaip tik tuo patraukli politiką kaip tokią niekinančiam rinkėjui, prof. Edvardo Gudavičiaus taikliai pavadintam “pilvažmogiu”. Ji puošia savo tuščiavidurę išorę pagal tuos rafinuotus modelius, kuriuos jai sukuria postmodernizmo dvasios ir sociologinių apklausų įkvėpti naujapolitinių įvaizdžių didmeistriai. Kartais jos įvaizdžiui tinka pasigyrimai, kokia ji dalykiška, turininga ir konkreti. Tokiais atvejais naujoji politika primena išgarsėjusią manekenę, bandančią jus įtikinti, kad užlipusi ant podiumo ji atskleidžia žiūrovams savo nuostabų vidaus pasaulį – šis neva ir esąs tikroji jų susižavėjimo priežastis.

Naujapolitinės retorikos tuštumas, dangstymasis bendromis frazėmis ir propagandiniais lozungais tapo įprasta kasdienybe Lietuvos politinių kalbų eteryje. Pastaruoju metu apskritai neaišku, kokio lygio auditorijai skirti valdančiųjų politikų žodžiai, kadangi nepilnamečiai, regis, kol kas dar neįtraukti į rinkėjų sąrašus. Naujapolitinės naujakalbės trivialumas turėtų skambėti visais pavojaus varpais mūsų dabarties politinės kultūros būklei. Tokia būklė užtikrina, kad tušti žodžiai rinkėjams atrodys įtaigūs, kad lėkštas mintis užtušuos gražūs gestai, o politinį bestuburiškumą – ekranizuota veiklumo ir ryžtingumo iliuzija. Naujapolitiniais laikais viešumoje tiesiog aplimpama širdį virpinančio jautrumo šūkiais: “valstybė turi tarnauti žmogui, o ne žmogus valstybei”, “reikia dirbti žmonių labui, o ne politikuoti ir ieškoti priešų”, arba “nusipelnėme gyventi geriau”. Neverta stebėtis, jei nūdienos populiarūs politikai mąsliai vis kartoja kokią nors lėkštą frazę, pakankamai trumpą ir įsimintiną, kad galėtų ją be klaidų ištarti, pavyzdžiui: “turime žvelgti į ateitį ir nesidairyti į praeitį”. Ši viena frazė kai kuriems jų atstoja ir ideologiją, ir religiją – jie net nepagalvoja apie minties klodus, kuriuose glūdi šimtmečiais kaupti nesėkmingi bandymai ją pagrįsti.

Problema yra netgi ne tai, kad Lietuvos politikoje gausu tuščių lozungų, banalybių ir beprasmybių – jų būta visada. Problema ta, kad rinkėjams ši aplinkybė apskritai vis mažiau rūpi, o politikai vis mažiau geba kalbėti tokia kalba, kuri pritinka tautos renkamam kandidatui arba įpareigojančio rango valstybės politiniam pareigūnui. Populistinio tuščiažodžiavimo nestigo ir anksčiau, bet naujoji politika labiau nei kuri kita daro šį reiškinį normalų ir įprastą. Kęstutis Girnius visa tai sieja su politikos suasmeninimu, lemiančiu, kad bendras politikos lygis tampa itin priklausomas nuo lyderių kultūros ir išprusimo lygio. “Ši naujoji suasmeninta politika turi poveikį politikų atrankai, – teigia Girnius. – Partijos vadų savybės lemia kvalifikacijos kartelę kitiems partijos nariams. Visi ženklai rodo, kad padidės pilkų ir paklusnių politikų skaičius, smuks Seimo narių politinis išprusimas ir savarankiškumas”[i].

Tiek Lietuvos, tiek Britanijos naujoji politika šiomis dienomis išties ypatinga tuo, kad ji yra populistiškai suasmeninta. Britanijos konservatorių ir leiboristų varžybose lyderio vaidmuo visada buvo labai svarbus. Tą lėmė britų politinės sistemos ypatumai. Tačiau Tony Blairas – visai kitoks politiko tipas nei ankstesnieji britų premjerai, ir jo politikos suasmeninimas turi kitokį pobūdį. Žavimasi ne jo įsitikinimais, veikla ir apskritai kokiais nors gabumais vidaus ar užsienio politikos srityse. Šis premjeras mėgstamas kaip gerai vaidinantis aktorius, tapęs populiariu pagrindinio vaidmens atlikėju politiniame seriale. Jis – įvaizdžio kūrėjų išradingai pateiktas šiuolaikinio rinkėjo psichologinių projekcijų, infantiliškų svajų ir televizijos formuojamo skonio atspindys. Jis patinka žiūrovų auditorijai, kurioje už gryną pinigą priimami pop-kultūros blizgučiai ir, pamynus pirmąjį Dievo įsakymą, sentimentaliai dievinama princesė Diana. Jo naujoji politika – tai pop-kultūros politinis prijaukinimas. Tuo ji patraukli šiuolaikiniam jaunimui ir tam tikrai suaugusiųjų visuomenės daliai. Ministro pirmininko personažas Blairo atlikime – tai šaunus “paprastų žmonių” bendramintis, turintis apie ką kalbėtis su isteriškų ritmų kvaitulyje scenoje kretančiais jaunimo dievukais.

Per visą pastarąjį dešimtmetį Lietuvos politika taip pat buvo įstabiai suasmeninta. Pastaruoju laiku tas suasmeninimas vis labiau primena blairiškąjį scenos “žvaigždžių” variantą. Kęstutis Girnius, aptardamas vykstančias lietuviškosios politikos suasmeninimo metamorfozes, pažymi, kad nors ir anksčiau “konservatoriai buvo Landsbergio ir Vagnoriaus partija, LDDP – Brazausko”, pastaruoju metu, pasak jo, “partijų suasmeninimas gerokai pasistūmėjo į priekį”[ii]. Rinkėjai vis mažiau dėmesio kreipia į politikos turinį ir vis labiau linkę žavėtis arba bjaurėtis forma, kurioje jie įžiūri žiniasklaidos stilizuotus politikų asmens bruožus. Vykstančios permainos palankios tokio tipo lyderiams, kaip Artūras Paulauskas ir Rolandas Paksas – tokiems, kurie negaišta laiko turiniui ir, neturėdami nuoseklių bei tvirtų pažiūtų, rūpinasi tik įvaizdžiu. Šių permainų pobūdį Girnius nusako trumpai ir taikliai: “Kad ir ką rinkėjas galvotų apie Brazauską ar Landsbergį, jis žinojo pagrindines šių politikų nuostatas. Bet ką Paksas ir Paulauskas galvoja apie svarbiausias problemas, daugeliui neaišku, gal net ir jiems patiems. Juos palaikantieji savo balsą atidavė žmogui, o ne partijai ir jos programai”[iii].

Populistinis lyderio žavesys ir prasmingo politikos turinio nebuvimas – tai, sakytume, pirminis Lietuvos ir Anglijos naujosios politikos giminystės požymis. Šių reiškinių giminingumą iš dalies patvirtina Didžiojoje Britanijoje veikiančio smegenų centro Social Affairs Unit direktoriaus Digby Andersono pastabos apie “trečiojo kelio” kultūrinę prigimtį. Pasak Andersono, tais laikais, kai Anglijos politiniuose ginčuose vyravo tečerizmo tema, visiems bent jau buvo aišku, apie ką kalbama ir dėl ko ginčijamasi. Tečerizmas buvo ideologija, kai kam kėlusi neapykantą, kai kam – susižavėjimą, bet niekas, Andersono žodžiais, neneigė tečerizmo tikrumo, galios ir esmingumo. Šiuo atžvilgiu Blairo “trečiasis kelias” – visiška tečerizmo priešybė. “Netgi partijos, kuri neva įgyvendina “trečiąjį kelią”, nariai vengia apie jį išsamiai kalbėti. Jeigu ir kalba, tai be jokio įsitikinimo ir nieko prasmingo nepasakydami” Visa jų naujoji politika – tai tik išsisukinėjimas ir poza, daro išvadą Andersonas[iv].

Politikos ir politikų lygio smukimas akivaizdžiai susijęs su bendresniu “politikos nunykimo” (waning of politics) reiškiniu. Šis reiškinys sparčiai plinta Vakaruose, jo apraiškos vis labiau pastebimos Lietuvoje. Politika praranda savo esminius skiriamuosius bruožus ir palaipsniui nyksta biurokratinėje – ūkinėje rutinoje. Žiojinčias šiuolaikinės demokratijos prasmingumo spragas užpildo procedūriniai formalumai ir rinkos elementai – šou, reklama, populizmas. Ne veltui vienas Andersono išskiriamų naujosios politikos bruožų – tai nereikšmingų dalykų sureikšminimas ir įvaizdžiui gerinti skirtas piliečių linksminimas vyriausybės lygiu. Pasak jo, naujoji “išsisukinėjimo ir pozos” politika veikia, nes šiuolaikinė britų visuomenė yra soti, saugi ir turtinga. “Kadangi rimtų rūpesčių beveik neliko, žmonės suskato rūpintis įvairiais niekais – mėsos pyragų ir elektros stulpų saugumu”, – sarkastiškai pastebi Andersonas. Todėl šioje naujoje pasakų šalyje vyriausybė turi atlikti pramogų tiekėjos vaidmenį. Ji vis skelbia iniciatyvas, kurių baigtis nei jai pačiai, nei apie jas greit pamirštantiems žmonėms nerūpi – jiems kur kas įdomesnė nauja kitos savaitės iniciatyva negu prieš tai skelbtos iniciatyvos rezultatai[v].

Lygindami šias aplinkybes su Lietuvos nūdiene tikrove, pastebime ir panašumų , ir skirtumų. Aišku, didžiausias skirtumas tas, kad Lietuvos visuomenė nėra nei soti, nei saugi, nei turtinga. Tačiau madų vaikomasi net tada, kai vos užtenka pajamų susimokėti už ankštą klėtį niūriame miegamajame miesto kvartale ir tenka labai taupyti, kad jų užtektų kitoms būtiniausioms išlaidoms. Politinė mada, kaip ir visos kitos, nepaiso valstybės sienų, tradicijų ir pragyvenimo lygio. Mūsų dienomis naujapolitinę madą skleidžia galingiausią poveikį šiuolaikinei visuomenei daranti kultūrinės bei politinės indoktrinacijos priemonė – televizija. Naujoji politika ir televizija neatsiejamos: jas vienija reginio, pramogos, hit-parado, vaidybos, reitingų ir pataikavimo masių skoniui subendrinantys bruožai. Naujoji politika visapusiškai priklauso nuo televizijos, nes tam, kad laimėtų, jai pirmiausia reikia ne valstybės darbo įgūdžių, bet scenos ir žiūrovų[vi]. Užvaldžiusi sceną, ji įsipareigoja linksminti publiką. Šiame linksmintojų vaidmenyje ir lietuvių, ir britų naujosios politikos vyriausybės yra panašios nepaisant to, kad viena teikia pramogas turtingesnei, kita – skurdesnei visuomenei.

Prieš 4 metus dabartinis premjeras Rolandas Paksas, tada jau būdamas ne komunistas, bet dar ir ne liberalas, konservatorių partijos konferencijoje sakė, kad politika bus sėkminga tuo atveju, jei valdžia sugebės vadovautis “duonos ir žaidimų” šūkiu. Dukart tapęs Vyriausybės vadovu, Paksas akivaizdžiai tą ir bandė daryti. Abu kartus į savo komandą jis kvietėsi žaidimus gerai išmanančias patarėjas. Pirmojoje kadencijoje Pakso Vyriausybė linksmino tautą, žadėdama ir reklamuodama trenksmingas 2000 metų sutikimo pramogas. Prieš rinkimus vykusiuose televizijos debatuose savo oponentui Andriui Kubiliui Paksas dovanojo žaislus. Tapęs liberalu, jis rado savo tikrąjį pašaukimą, nes liberalams labiau nei kitiems rūpėjo ir teberūpi žaidimų legalizavimas – tiek azartinių, tiek susijusių su seniausia profesija. Azartinių lošimų įteisinimas buvo viena pirmųjų ir viena ryškiausių naujosios politikos įstatyminių iniciatyvų po praėjusių rinkimų.

Pirmąjį kartą tapęs premjeru, Paksas nuoširdžiai rūpinosi, kad prie “žaidimų” netrūktų “duonos”. Matyt, savaip suvokęs, kas yra “duona” prasigėrusiame krašte, jis žengė platų žingsnį numatyta kryptimi – sumažino alkoholio akcizus. Valdančioji dauguma Vyriausybės šimtadienio išvakarėse sušaukė neeilinę Seimo sesiją, kurioje vienu svarbiausių klausimų, užėmusiu garbingą vietą tarp azartinių lošimų, tapo alkoholio vartojimo sąlygų tobulinimas. Naujajai politikai atstovaujantys liberalai norėjo, kad alkoholį būtų leista vartoti darbo vietose. Nors oficialiai buvo pranešta, kad sesija skiriama euroatlantinės integracijos reikalams, alkoholio sukelti parlamento debatai truko ne vieną valandą ir net ne vieną posėdį. Nėra ko stebėtis, kad NATO ir Europos sąjunga liko antrame plane. Strateginių vidaus ir užsienio politikos uždavinių įvardijimą bei jų įgyvendinimą paskandinę išpūstų antraeilių dalykų sankaupose, valdantieji Lietuvos naujapolitikai susikūrė apie save tokią viešąją nuomonę, kad pastaruoju metu vis daugėja balsų, reikalaujančių įteisinti gėjų santuokas. Skubus šio klausimo svarstymas Seime būtų logiškas “duonos ir žaidimų” politikos pratęsimas.

“Mūsų politika yra smulkmeniška, kadangi mes patys esame trivialūs arba, švelniau tariant, skendime niekinguose dalykuose, nesugebame atskirti smulkmenų nuo to, kas svarbu, poreikių nuo norų, faktų nuo fantazijų ir pramogų nuo pareigos” – sako Andersonas. Jo žodžiais, politikos sumenkėjimas įmanomas tik dėl pokyčių bendrojoje kultūroje. Anot jo, “mes gyvename sentimentalumo, savęs išteisinimo ir vaikiškumo laikais”[vii]. Apie tai, kad Blairo “trečiasis kelias” yra tiesioginis sentimentalios ir suvaikėjusios visuomenės padarinys, liudija keli tiek bendros, tiek politinės kultūros reiškiniai, į kuriuos Andersonas atkreipia ypatingą dėmesį. Aptardamas Blairui ir jo pasekėjams būdingos retorikos prasmę ir kilmę, Andersonas išryškina “naujumo” ir “modernumo” šūkių pirmaeilį vaidmenį naujapolitiniame žargone. “Pastebėjimas, kad naujoji politika yra poza, o naujoji kultūra – sentimentalumo kultūra, nėra naujas. Tačiau iki šiol nedaug kas atkreipė dėmesį, jog būtent tokia kultūra įgalina tokią politiką. Aiškiausiai tai matoma Blairo pamėgtame šūkyje, skelbiančiame, kad labai svarbu būti “moderniam”. Šis šūkis bemaž absoliučiai beprasmis. Jame glūdi miglota mintis, kad permainos savaime yra geras dalykas…”[viii]. Beveik nekelia abejonių, kad šio apykvailio šūkio prigijimas ir išplitimas turi tas pačias priežastis Lietuvoje ir Britanijoje.

Žodžiai “naujas” ir “modernus” Lietuvos politikoje ėmė populiarėti 1998 metais. Nuo tada partijos bei jų vidinės grupuotės mielai klijavosi šias dvi etiketes: “modernieji konservatoriai”, “modernieji krikdemai”, “Naujoji sąjunga”, “Naujoji demokratija”. Tas pat buvo pastebima ir politikų viešajame kalbėjime. Konservatoriai sakė viską modernizuosią ir patys būsią modernūs, o Naujoji sąjungą ir kiti “modernieji” aiškino, kad į politiką turi ateiti nauji žmonės. Pagauliau susikūrė keturių neaiškios krypties partijų blokas, kuris, kaip ir dera tokiam amorfiškam dariniui, pasijuto esąs stebuklų šalyje “tarp centro kairės ir centro dešinės” ir ten iškėlė savo vėliavą, užrašęs ant jos “naujoji politika”. Atrodytų, toks pavadinimas turėtų kelti tik juoką vos prieš dešimtmetį nepriklausomybę atgavusioje valstybėje, kurios politika ne tik nespėjo pasenti, bet dar net nesulaukė brandos. Kas lėmė, kad šis Prezidento palaimintas darinys, kaip ir Paulausko partija, pasivadino žodžiu “naujoji”?

Ko gero, būta dviejų pagrindinių veiksnių. Vienas – grynai konjunktūrinis: atsiriboti nuo valdžioje buvusių ir rinkėjų akimis susikompromitavusių “senųjų” partijų. Kitas – kultūrinis, susijęs su tam tikro visuomenės archetipo politiniu išnaudojimu. Mat, “naujumo” etiketė turi gana aiškią prasmę visuomenėje, kuri visais televizijos kanalais yra skatinama pirkti dantų pastą ir skalbimo miltelius su neva geresnę kokybę žyminčiu užrašu “nauja”. Vartotojiška visuomenė kone instinktyviai priskiria šiam žodžiui teigiamą reikšmę. Rinkėjai joje – tie patys vartotojai, iš parduotuvinės patirties įpratę manyti, kad geriau rinktis tai, kas nauja, negu tai, kas sena. Kaip tik šią aplinkybę ir išnaudojo naujoji politika, taikydamasi į tą Lietuvos visuomenės dalį, kurios mąstyseną jau persmelkė komerciniai rinkos šūkiai. Kad ir kokie jie būtų beprasmiai, “naujumo” ir “modernumo” lozungai prigijo, kadangi jie atspindi rinkos vartotojo supratimą apie prekės kokybę. Andersonas, turėdamas omeny britus, daro tą pačią išvadą[ix].

Kitas abi naująsias politikas maitinantis reiškinys, bylojantis apie jų ikipolitinį – kultūrinį bendrumą, yra jaunimo ir “jaunumo” garbstymas. Andersono aprašoma šiuolaikinė sentimentalumo kultūra yra, jo žodžiais, ypatingai jautri vaikams ir jaunimui. Andersonas tiki, kad šis jautrumas gerokai prasilenkia su sveiku protu. Pasak jo, vaikai, kaip ir suaugusieji, turi polinkį ir į gėrį, ir į blogį – “tam tikra prasme daugiau – į blogį nei suaugusieji, nes jie dar neišmokinti, kaip save apriboti”. Andersono teigimu, šiuolaikinė kultūra atsisako pripažinti vaikų tingumą, savanaudiškumą, klastingumą ir polinkį smurtauti. “Kai jie daro blogus dalykus, ji stengiasi juos pateisinti, nurodydama į veiksnius, kurie nuo jų nepriklauso. Kai jie daro gerus dalykus, ji juos liaupsina ir sutapatina jaunimą su ištakomis viso to, kas nauja, išradinga ir, be abejo, “modernu””[x].

Teigiamą prasmę turintis “jaunumo” archetipas, kaip ir “naujumo” arba “modernumo”, Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį įsikerojo ne ką mažiau nei Britanijoje. Jo simbolinė išraiška – kasmet plačiai nušviečiamos, reklamuojamos ir suaugusiųjų viešai laiminamos šv.Valentino dienos bakchanalijos. Politikai net nesistengia atsiriboti nuo scenose besidarkančių ir gausiai filmuojamų infantilizmo kultūros nešėjų – visą tą pop-kultūrą jiems svarbu išnaudoti savo tikslais. Todėl šiandien dažnai matome aukštus valstybės pareigūnus besisukiojančius paauglių šventėse, kvailai besišypsančius, aplipusius jaunimo madų blizgučiais ir mojuojančius prezervatyvų balionais. A.a. Aleksandras Štromas, pranašavęs didelę sėkmę Naujajai sąjungai ir jos lyderiui, ypatingai išskyrė tą aplinkybę, kad tarp Paulausko rėmėjų yra daug jaunimo, “kuris šiaip politika nelabai domisi, bet jis jiems asocijuojasi su perspektyva turėti politikoje žmogų, kuris atrodo vienas iš tavųjų, toks panašus į tave “ežiuko” šukuosena, nauja jauna žmona”[xi].

Lietuviškoje sentimentalumo kultūroje išplitęs jaunimo kultas pilnai atitinka Andersono apibrėžimą – jis aprėpia tiek garbstymo apeigas, tiek nuolaidžiavimo politiką. Pastaroji Lietuvoje ypač pastebima švietimo ir bausmių už padarytus nusikaltimus srityse. Žmogžudystes, apiplėšimus ir kitokį smurtą vis dažniau vykdantys paaugliai turi privilegiją likti nebaudžiami. Sentimentali visuomenė daro sentimentalias išimtis sužvėrėjusiai savo jaunuomenės daliai. Politikai, visuomenės ir visuomenės mokslų atstovai įžvelgia socialines, ekonomines ir psichologines problemas, bet niekam nekyla ranka griežtai ir teisingai bausti balsavimo teisės dar neįgijusius nusikaltėlius – tarsi 18 metų riba iš esmės keistų jų atsakomybės matą. Savo naujapolitinėje rinkimų programoje liberalai žadėjo dar labiau liberalizuoti bausmių politiką. Jų supratimu, nusikaltėliai turi būti ne tiek baudžiami, kiek perauklėjami – tai pirmiausia taikytina jaunimui. Tokia nuostata remiasi “modernia” pasaulėžiūra, nepripažįstančia blogio pačiame žmoguje. Šiuo moderniu požiūriu, nėra blogų žmonių – yra tik blogi darbai, kuriuos padariusieji po tam tikros terapijos, perauklėjimo kurso ir socializavimo programos grįš į visuomenę romūs, taikūs ir kupini pagarbos įstatymui.

Mokyklose juntamas visiškas pakrikimas, bet tai vadinama demokratijos diegimu. Mokytojų autoritetas žlugdomas, visi rūpinasi tik moksleivių teisėmis. Kalbos apie narkomanijos prevenciją lieka tuščiais žodžiais, nes narkotikų kontrolei mokymo įstaigose priešinasi akis suaugusiems savo teisėmis badyti įpratę nepilnamečiai. Proto sutemose, apgaubusiose švietimo sistemą, užgimė prigimčiai atgrasus frankenšteiniškas kūrinys – vadinamasis “moksleivių parlamentas”. Atrodytų, natūralu manyti, kad 18 metų neturinčiam paaugliui mokykla privalo suteikti mąstymo kultūros bei disciplinos, žinių ir sveiko savikritiškumo pagrindus. Savo ruožtu moksleivių parlamentas viso to dar neturintiems paaugliams pirmiausia suteikia tribūną, kuri lengvai įpratina juos manyti, kad jų nuomonė yra be galo svarbi ir reikšminga nepaisant minėtųjų pagrindų stokos ir politikai netinkamo amžiaus. Jeigu įsivaizduojame, kad, tarkim, vaiko muzikinis lavinimas ir skonio muzikai diegimas turi prasidėti nuo to, kad jam bus leidžiama plyšauti karaokė, – teposėdžiauja moksleiviai parlamentarai. Jeigu ne, laikas baigti šią beprasmę parodiją.

Tačiau naujosios politikos Seimas veikiau deleguos kai kurias savo funkcijas politikuojantiems moksleiviams negu pripažins šio reiškinio socialinį iškrypėliškumą. Viena liberali naujosios politikos atstovė Seime net buvo išplatinusi kreipimąsi į Lietuvos vaikus, kuriame supeikė parlamentą ir jo darbą, išreiškė nusivylimą nepriklausomybės dešimtmečiu ir pakvietė talkon Lietuvos vaikus – savo patarimais jie turį padėti valstybėje nesusitvarkantiems, “arogantiškiems” ir “tuščiai plepantiems”, anot jos, seimūnams. Toks parlamentarės gestas neturi nieko bendra su jaunuomenės pilietiškumo ugdymu. Šis valstybės institucijos autoritetą žeminantis kreipimasis yra politinio nepilnamečių tvirkinimo pavyzdys.

Trečią naujajai politikai artimą visuomenės archetipą nusako mitologizuota politinės “santarvės” idėja, kuri turi reikšti, kad visa, kas susiję su ideologiniais skirtumais ir vieša partijų politine kova, yra blogis, o gėris turįs būti vienijantis, globėjiškas, kompromisinis ir, pageidautina, depolitizuotas. Šis Lietuvoje populiarus požiūris, reikia manyti, šiandien neturi tikslių analogų Vakaruose. Istoriškai jis persmelkia tiek sovietmečio vienpartystės, tiek smetoniškosios vienybės laikus ir yra giliai įstrigęs posovietinėje mąstysenoje. Potekstėje jis yra akivaizdžiai priešiškas daugiapartinei parlamentinei demokratijai, nors jam pataikaują politikai šią aplinkybę visaip užtušuoja. Kai jie kalba apie santarvę bei “nuosaikiųjų vidurio jėgų” susitarimą ir bendrą darbą “atmetus ideologinius skirtumus ir partinius interesus”, rinkėjas išgirsta, kad pagaliau baigsis partijų rietenos ir šalį valdys vienijanti jėga, kuriai, anot vienos nuomonę reiškusios radijo klausytojos iš Suvalkijos kaimo, “rūpės ne politika, o paprastas žmogus”.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais santarvės idėja daugelio žmonių buvo siejama su LKP/LDDP, kurioje jie jautėsi matą neskausmingo pokomunistinės politikos tęstinumo ir globėjiško valdymo pažadus. Šios visuomenės dalies akimis, “dešinieji” buvo esamą padėtį griaunantys atskalūnai ir santarvei nusižengią “tautos skaldytojai”. “Santarvės Prezidentas” Brazauskas daug kam simbolizavo tėviškos globos lūkesčių išsipildymą. 1997 m. prezidento rinkimuose savo įpėdiniu paskyręs Paulauską, ekskomunistų lyderis perdavė santarvės estafetę būsimajam naujosios politikos šului.

Naujoji politika iš dalies pakeitė ankstesnįjį santarvės supratimą. Joje neliko paternalistinių ir sovietinės praeities tęstinumą žyminčių bruožų. Svarbiausią vietą joje užėmė praeities priešpriešų – “kairės” – “dešinės”, ypač Sąjūdžio ir LKP/LDDP – įveikimas paskelbus apie naujos politikų kartos atėjimą. Naujapolitiniam santarvės supratimui pirmiausia būdinga laikytis nuostatos, kad politika yra kompromisų menas ir kad “reikia kalbėtis ir tartis”, nes susitarti esą galima dėl visko. Toks santarvės matymas gerokai skiriasi nuo Brazausko vienasmenio “tėviško” ir neišdildomai kairuoliško varianto. Tačiau šios santarvės kertiniai akmenys – nauja karta, kompromisų menas ir “kalbėjimosi” galia – yra tokia pat butaforija, kaip ir visas naujapolitinis statinys.

“Nauja karta” savo tariamą pranašumą sugebėjo įrodinėti tik eksploatuodama “naujumo” etiketę ir badydama pirštais į “senųjų” klaidas. “Naujos kartos” atėjimo pažadas pasirodė esantis fikcija, reikalinga tik tam, kad į valdžią patektų jos ištroškę jauni karjeristai ir nauji iš verslo į politiką besiveržią posovietiniai oligarchai. Kalbos apie visagalį kompromisą yra tuščios tiek politiškai, tiek politologiškai. Kompromiso siekiama turint įsitikinimus ir principus, nuo kito galo niekas nepradeda. Betgi naujosios politikos principų nematyti, yra tiktai efemeriškas, nesiliaujančių ginčių dėl postų pasidalijimo draskomas kompromisas tarp šiam blokui atstovaujančių partijų ir grupuočių. Keistai atrodo ir “kalbėjimosi” vaidmens sureikšminimas, tarsi partijų programos, įsipareigojimai rinkėjams, ideologijos ir joms priklausančių narių pažiūros nieko nereiškia lyginant su politikų saujelės privačiais pasiplepėjimais. Kalbėjimąsi taip sureikšmina tik suokalbininkai. Argumentas, kad svarbu nuolat “kalbėtis” ir esą dėl visko, norint, galima susitarti, gundo pridurti – “jei tik bus suderėta dėl kainos”. Anot Vytauto Radžvilo, “sveika nuovoka kužda ir kitą mintį: ar “kalbėjimasis” yra vertybė savaime net ir tais atvejais, kada pašnekovai aiškiai nežino, ką pasakyti?”[xii].

Tolesnės naujosios politikos perspektyvos gana miglotos. Pirmasis šios politikos atstovas Vakaruose Billas Clintonas pralaimėjo rinkimus konservatyviajam Georgui Bushui, taigi Amerikoje naujosios politikos laikai baigėsi. Europoje ji jaučiasi gerokai tvirčiau, nuomonių apklausose Blairas ir Schroederis vis dar užtikrintai lenkia savo pagrindinius politinius oponentus. Tačiau visos mados anksčiau ar vėliau praeina. Lietuva šiuo atžvilgiu – ne išimtis. Apžvelgę lietuvių ir britų naujosios politikos kultūrines ypatybes, radome pakankamai daug bendro, tačiau esama skirtumų, kurie verčia į lietuviškąjį variantą bei jo perspektyvas žvelgti kiek labiau skeptiškai.

Vaizdžiai tariant, britų naujosios politikos rūbas užsakytas brangiausiuose ir prašmatniausiose šiuolaikinės politikos dizaino salonuose. Prie jo kūrimo akademiškai prisidėjo pasaulinės įžymybės – užtektų paminėti Anthony Giddensą. Lietuvos naujoji politika dėvi beveik tokius pat rūbus, tačiau jie daugiausia pirkti dėvėtų politikos drabužių parduotuvėse. Iš dalies dėl to šią madą netolimoje ateityje gali nurungti tautiniais rūbais arba, tiksliau, vietos pramonininkų sukurtais ir “kairiųjų” reklamuojamais gaminiais pasipuošusios politinės jėgos. Galima spėti, kad ir būsimi modeliai turės daug bendro su šių dienų naujapolitiniais, kadangi ir juos, šiaip ar taip, lems politiškai vis dar įtakingi visuomenės archetipai kaip aptartieji “naujumo”, “jaunumo” ir “santarvės”. Kita vertus, vienas svarbiausių dabartinės naujosios politikos credo – kad permainos savaime yra geras dalykas ir kad valdyti turį “nauji” žmonės – kituose rinkimuose logiškai atsigręš prieš ją pačią.

Vladimiras Laučius
DPI ekspertas
“Naujasis židinys”, 2001, Nr. 3.
2001

Leave a Reply

Your email address will not be published.