Lietuvos viešosios erdvės herojai pastaruoju metu dažnai viena koja stovi politikos, kita – teisėtvarkos įvykių bei žinių sraute. Politinio gyvenimo avansceną puošia saugumo pažymos, bylos, teismai, parodymai, advokatai, apkaltos, įtarimai korupcija, poėmiai, kardomosios priemonės ir bėgimas nuo jų į užsienį.

Politika nūnai panaši į kvapą gniaužiantį detektyvą, kuriame daug specialiųjų efektų, scenarijus – lėkštas, vaidmenų atlikimas – pompier, geram skoniui – adieu. Čia kieta ranka patrauklesnė už gerą galvą, laisvę varžanti tvarka – už teisingą santvarką. Užpernykščiai prezidento rinkimai tai atskleidė visu gražumu. Seimo rinkimai – proga įsitikinti, kad padėtis gali būti dar keblesnė.

Kaip rodo gyventojų apklausos, Lietuvoje tvirtos rankos ilgimasi labiau nei Rusijoje. Rolandas Paksas ją bandė ištiesti, tačiau nenulaikė. Vis dėlto Lietuva – ne Rusija, DOSAAF – ne KGB, o Paksas – ne Vladimiras Putinas. Socialinių sąlygų kietarankiams tautos vedliams atsirasti Lietuvoje, ko gero, netrūksta, tačiau nėra pakankamai tvirto politinio pagrindo jų tvarkai įsikeroti. Kitaip nei Rusijoje, kietarankius čia galima tik vaidinti, lipdant atitinkamus įvaizdžius. Toks lipdymas ir vaidinimas reikalauja didelių pinigų, todėl Lietuvos “kietarankiai” priversti ne kariauti kaip Putinas su prekiaujančiais politika oligarchais, bet draugauti su jais už paramą. Taip per prezidento rinkimus 1997-aisiais atsirado tvarkdario – generalinio prokuroro ir oligarcho iš Kėdainių tandemas, o įkandin – tvarką žadančio erelio iš Telšių ir prekeivio malūnsparniais bičiulystė.

Abiem atvejais “kietarankio” įvaizdis neatitiko tikrovės – iš dalies dėl minėtų aplinkybių, iš dalies – dėl palyginti menkų prezidento institucijos galių. Trūkstamą tikroviškumą atstojo milijonierių finansinė parama bei už reklaminį personažą labiau nei už tikrą politiką balsuoti geidžiančių rinkėjų lengvatikystė. Rusijoje Putinas tvirta ranka, o ne reklaminiu jos protezu, atėmė iš savo oligarchų ir milijardus, ir valdžią. Paksas Lietuvoje apie tai galėjo tik pasvajoti. Diktatūrą mafijai it koks Benito Mussolini paskelbęs Lietuvos “gelbėtojas” neturėjo šansų nei mafijos nugalėti, nei kovoje su ja atsidurti skirtingose barikadų pusėse.

Ši 1997-2003 metais susiklosčiusi padėtis pastaruoju metu pakito: tvarkdarys ir oligarchas dabar – tas pats asmuo. Viktoras Uspaskichas Internacionalo dvasia žada kurti “naują pasaulį” ant “seno pasaulio” griuvėsių. Pastarąjį jis apibūdina iki koktumo nuvalkiota fraze: “Lietuvoje 14 metų klesti korupcija ir protekcionizmas”. Kartu jis iškilmingai aiškina esąs “civilizuotos valstybės kūrėjas”. Jei jis – kūrėjas, vadinasi, Lietuva nėra civilizuota valstybė. Kaip Uspaskichas žada civilizuoti laukinį, per 14 metų politinio blogio nualintą kraštą? Tvarkos ir tvirtos rankos įvaizdis piršte peršasi kaip atsakymas. Akivaizdu, kad revoliucinis “naujo pasaulio” kūrėjo vaidmuo leidžia laukti radikalių Darbo partijos žingsnių, kurie savo ruožtu verčia rimtai nuogąstauti dėl esamos politinės santvarkos stabilumo. Neverta guostis naivia mintimi, esą demokratijai Darbo partijos užmojai niekuo negresia. Galbūt jie negresia santvarkos panaikinimu, tačiau dvelkia jos išsigimimu.

Kad tokie nuogąstavimai turi pagrindo, liudija makabriška Uspaskicho iniciatyva – referendumas dėl Seimo rinkimų sistemos keitimo. Politologai šį sumanymą vienareikšmiškai pasmerkė, Uspaskichui – nė motais: juk jis “civilizuotos valstybės kūrėjas”, kodėl jam nesukūrus “civilizuotų politologų”, kaip Dievas kad kūrė pagal savo atvaizdą? Ir kodėl jam nepakeitus šalies Konstitucijos, tokios pat “necivilizuotos”, kaip ir ja grindžiamas valstybės gyvenimas? Juk prie Konstitucijos dirbę žymūs Lietuvos teisininkai – viso labo “korupcijos ir protekcionizmo” epochos aukos, ikiuspaskinės eros reliktai. Kyla klausimas: kas yra tie proto galiūnai, teisingumo ir išminties korifėjai, pilietiškumo stulpai, kurie jaučiasi pašaukti taisyti šalies Konstituciją bei keisti esamą demokratijos modelį?

Darbo partija neseniai paskelbė savo rinkimų sąrašą, tačiau jame esančios pavardės į iškilusį klausimą neatsako. Bent kiek žinomus politikus tarp 141 šios partijos pretendento į Seimą galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Nejau turėtume patikėti, jog tūlas Antanas Bosas iš anaiptol ne pilietinės, teisinės ar politologinės institucijos geriau išmano, kokios reikia Lietuvai demokratijos, Konstitucijos, Seimo? Politinis balaganas, kuriuo šitie, atsiprašant, “kūrėjai” ketina versti mūsų atstovaujamąją demokratiją, nusipelno košmarams imlaus Hieronimo Boscho teptuko. Vienas “kietarankis” neseniai sakydavo “aš nekaltas”, kitas dabar sako – “esu kūrėjas”. Anas murmėdavo “sąmokslas perversmas”, šitas porina – “korupcija protekcionizmas”. Abu remiasi visuomenės dalimi, išsiilgusia vadinamosios “tvarkos”. Kodėl būtent tvarkos, o ne teisingumo?

Teks atsakyti trumpai ir apytikriai – nuodugnesnis teisingumo problemos svarstymas nepritinka komentaro žanrui ir apimčiai. Taigi pirmiausia galėtume tarti esant tris teisingumo rūšis. Viena jų – įstatymų laikymasis ir adekvačios sankcijos pažeidėjams. Kita – vadinamasis socialinis teisingumas, numatantis valstybės paramą ar išlaikymą pasirūpinti savimi negalintiems asmenims, socialines garantijas, “pajamų žirklių” efekto mažinimą per mokesčius ir t.t. Trečioji teisingumo rūšis – geriausios įmanomos politinės santvarkos įgyvendinimas bei tinkamiausios valdžios atranka vadovaujantis tiek autoritetu ir išmintimi, tiek piliečių sutarimu ir sveiku protu.

Pirmosios dvi teisingumo rūšys daugiausia siejamos ne su politinės santvarkos požymiais, o su tvarka arba netvarka šalyje. Pavyzdžiui, korupcija liudija “netvarką”; kovoti su ja privalo teisėtvarka; politikai savo ruožtu, kaip saulė šviečia, žada įvesti “tvarką”. Socialinio teisingumo stygius taip pat dažnai siejamas su netvarka. Būtent taip 1992-aisiais LDDP traktavo sugriautus kolūkius ir kitas menamas baisenybes, dėl kurių kaltino dešiniuosius. Vėliau su netvarka aršiai kovojo konservatorių Vyriausybė – skelbė “žiaurias akcijas”, persekiojo “netvarkingus” verslininkus ir turgininkus, puoselėjo biurokratizmą, buvo net sugalvojusi drausti piliečiams neštis daugiau nei kelis kilogramus cukraus. Įdomu, kas ir kaip būtų tikrinęs praeivių krepšius? Žvelgti į tvarką kaip panacėją žmones taip pat nuolat pratino viešąją erdvę periodiškai krėtę skandalai ir paties žodžio “skandalas” įsitvirtinimas pranešimuose apie politinį gyvenimą. Nieko nuostabaus, kad prieš porą metų atsirado politikas, kuris atsižvelgė į šį visuomenės nuotaikų pulsą ir išreiškė dviejų kalbamų teisingumų pažadą vienu žodžiu: tvarka.

Teisingumo kaip tvarkos suvokimas, atėjęs iš ankstesnių laikų ir ėmęs badyti akis sulig 2002 metų prezidento rinkimais, išliko gajus ir po Pakso nušalinimo. Prezidento krizė nesukėlė kardinalių abejonių stereotipine teisingumo kaip tvarkos samprata. Antai per Pakso apkaltą teisingumo siekinys daugiausia susivedė į teisės ir procedūrų klausimus, per pirmalaikių prezidento rinkimų kampaniją jis sukerojo socialinių reikalų (sic!) pavidalu, o per galimos Seimo narių korupcijos skandalą vėl grįžo į teisėtvarkos bei teisėkūros vėžes. Taigi tendencija apsiriboti procedūriniu (teisiniu) bei ekonominiu (socialiniu) teisingumo suvokimu išlieka, nepaisant akivaizdžios politinės krizės. Trečioji iš minėtų teisingumo rūšių – politinis teisingumas, grindžiamas atsakingu požiūriu į politinę santvarką ir implikuojantis pilietinę pareigą neleisti jai išsigimti – kol kas yra viešojo gyvenimo terra incognita.

Kai ima kelti galvas rinkimų demagogai, žadantys žmonėms aukso kalnus, solidžių partijų politikai su reflekso pastovumu prabyla apie “dvi Lietuvas”, skurdo mažinimą ir atotrūkio tarp kaimo ir miesto įveikiamumą. Kai šalį krečia korupcijos ir piktnaudžiavimų tarnyba skandalai, tie patys solidūs politikai susirūpinę puola taisyti įstatymus. Tačiau teisingumas priklauso ne tik nuo įstatymų, bet ir nuo juos priimančių žmonių. Savo ruožtu procedūrinė teisingumo samprata neteikia kriterijų, kurie leistų atrinkti geriausius politikus į parlamentą. Tas pat sakytina ir apie medžiaginės gerovės pažadus bei socialinį teisingumą. Gerovę gali žadėti visi – ir demagogai, ir atsakingi, teisingi politikai. O kaip atsirinkti?

Šiomis aplinkybėmis sunku apsieiti be politinės teisingumo sampratos, kuri remiasi pamatiniu klausimu: kokie žmonės turėtų valdyti valstybę, būti tautos atstovais? Kokios turi būti jų savybės, gebėjimai? Lietuvos viešojoje erdvėje šis klausimas arba apskritai nekeliamas, arba nustumiamas į politikos paraštes. Reikėtų kur kas daugiau aiškumo šiuo klausimu tiek iš politikų, tiek iš rinkėjų, kurių sprendimai prie balsavimo urnų lemia valstybės gyvenimą. Ar esama vilties, jog lauktinas aiškumas bent kiek atitiktų demokratijos lopšio – Amerikos prezidento Thomo Jeffersono laiške Johnui Adamsui 1813 metų spalio 28 dieną rašytus žodžius: “Geriausia yra ta valdymo forma, kuri veiksmingiausiai užtikrina aristoi atranką į valdžios pareigybes”? Vilties nedaug, jos neprideda ir artėjantys Seimo rinkimai. Jie kol kas žada pergalę tiems, kurių Jeffersonas tikrai neturėjo galvoje.

Vladimiras Laučius
“Eltos” politikos naujienų redaktorius, DPI ekspertas
“Bernardinai.lt”
2004 08 23

Leave a Reply

Your email address will not be published.