Lapkričio 2-oji buvo juodžiausia diena JAV demokratų partijos istorijoje. Priešingai spaudos ir balsavusiųjų apklausų pranašystėms, prezidento rinkimus laimėjo respublikonas Georgas W. Bushas, respublikonai padidino persvarą abejuose kongreso rūmuose. Vienuolikoje valstijų nuo libertarų Montanos ir Oregono iki “Biblijos žiedo” Kentukio bei Arkanzaso jie didele persvara laimėjo referendumus, draudžiančius homoseksualų santuoką. Senato rinkimus pralaimėjo vienas žinomiausių demokratų, Senato mažumos lyderis Tomas Dashle’is.

Visose valstijose, išskyrus šešias, respublikonai gavo daugiau balsų, nei per praėjusius prezidento rinkimus, įskaitant demokratų tvirtoves Kaliforniją ir Masačiusetsą, šias valstijas valdo gubernatoriai-respublikonai.

Respublikonų pergalė buvo tokia užtikrinta, kad net liberalus (lietuviškai kairysis) dienraštis New York Times galų gale pripažino, kad JAV yra dešinioji šalis. “Tai nebuvo sutriuškinimas, persigrupavimas ar net seisminis smūgis. Tačiau pergalė buvo vienareikšmiška, […] jos negalima suprasti kitaip kaip aiškiausio patvirtinimo, jog tai yra dešinioji šalis. Taip, ji susiskaldžiusi, tačiau neginčijamą daugumą vienija Busho vadovavimas”, – rašė apžvalgininkas Toddas S. Purdumas (New York Times, 2004 11 05).

Ilgametis Busho vainotojas, New York Times skiltininkas Paulas Krugmanas po rinkimų paskelbė išeinąs atostogų iki sausio, esą rašyti knygos. Respublikonų Schadenfreude sąrašuose Krugmanas pretenduoja į pirmą trejetuką, šalia multimilijonieriaus Georgo Soroso. Savaitė iki rinkimų šis pareiškė išeisiąs į vienuolyną, jei laimės Bushas. Sakoma, jog Sorosas išleido 100 mln. dolerių finansuoti kampanijai prieš Bushą. Tai nebuvo pati sėkmingiausia investicija. Pasak konservatyvaus savaitraščio National Review komentatoriaus Donaldo Luskino, Sorosas stačiai nuleido pinigus į Johno Kerry’io “kanalizaciją”.

Dėl rinkimų netyla raudos Holivude ir universitetų miesteliuose. Aktorius Benas Affleckas, dainininkė Linda Ronstadt, vadinamasis dokumentalistas, Venecijos filmų festivalio laureatas Michael Moore ir daugybė kitų “limuzinų liberalų” varžėsi perspėdami apie krikščionių fundamentalistų keliamą pavojų laisvei ir demokratijai ir lygino Bushą su Hitleriu.

Didmiesčių, Silicio slėnio ir Holivudo (lietuviškai elito) JAV tarėsi geriau žinanti, ko reikia kitiems. Tačiau JAV provincijos gyventojai, miesčionių vadinami rednecks (prasčiokai), nusprendė kitaip. Nepaisant neatlyžtančio blogų žinių iš Irako srauto, nepaisant iš krizės sunkiai brendančios ekonomikos, amerikiečiai balsavo už Bushą. Dauguma sutinka, jog Bushas laimėjo dėl dalyko, kurį liberalūs komentatoriai ima į kabutes – dėl “moralinių vertybių”. Paprasti amerikiečiai, vienos smailialiežuvės lietuvaitės iš naujųjų emigrantų vadinami “doriečiais”, nusprendė, jog kariaujančiai šaliai reikia prezidento, kuris vadovaujasi tokiais pat aiškiais principais, kaip ir jie. Kartu didelė doriečių dalis priklauso bene didžiausiai pasaulyje savanoriškai sąjungai Nacionalinei Ginklų Asociacijai (National Rifle Asociation, NRA). Jie vadovavosi šios sąjungos šūkiu Vote freedom first – pirmiausia balsuok už laisvę. Doriečiams svarbiausi laisvės dėmenys yra 2G – “guns’n’God” (ginklai ir Dievas).

Tokios vertybės gal ne kiekvieno skoniui, tačiau plikas JAV rinkimų faktas yra toks –

2G rinkėjai atėjo balsuoti, kai respublikonai pakvietė ginti tradicines vertybes, o demokratų žadėtas masinis jaunimo balsavimas už Kerry’į kažkodėl neįvyko. Kai Sean “P. Diddy” Combs (toks muzikantas) kvietė balsuoti arba mirti (Vote or Die), liko neaišku, ar jis prašo, ar grasina; ar jam rūpi Kerry’is, ar savireklama. Teigiama, jog Busho rinkimų štabui pavyko prisišaukti keturis milijonus rinkėjų, daugiausia protestantų, kuriuos liberalūs komentatoriai vadina “krikščionių fundamentalistais”. Doriečių koalicijai priklauso ir katalikai. Per šiuos rinkimus bene pirmą kartą dauguma amerikiečių katalikų balsavo už respublikonų kandidatą, nors Kerry’is yra katalikas. Amerika dar kartą įsitikino, jog Kristaus kariai yra kur kas drausmingesni, nei MTV karta.

Konservatyvaus savaitraščio National Review komentatorius Jimmas Geraghty mano, kad JAV kairiesiems būtina kažką keisti – atsisakyti kai kurių šventųjų karvių, permąstyti kai kurias senas idėjas ir pagalvoti, kaip taikyti liberalizmo principus pasaulyje po Rugsėjo 11-osios. Ko gero, JAV liberalams vertėtų ieškoti Busho jautraus konservatizmo analogo – ko nors panašaus į politinį korektiškumą su žmogišku veidu. Akivaizdu, kad JAV ir visam pasauliui nusibodo absoliučios lygybės siekiančio politinio korektiškumo grimasos. Tai sveikam protui sunkiai suvokiama naujakalbė, kurioje negalima pasakyti nieko aštraus, vadinasi, konkretaus. Šioje kalboje Juliuso ir Ethel Rosenberg išdavystė – branduolinės bombos paslapties išdavimas sovietams – vadinama “netradiciniu patriotizmu”, o girtas žmogus – “erdviškai suglumusiu”.

Juo labiau, kai kelių valstijų liberalūs teisėjai aiškiai nuėjo per toli įteisindami homoseksualų santuokas. Bushas pataikė, kai paskelbė iniciatyvą siekti konstitucijos pataisos, pagal kurią santuoka įmanoma tik tarp vyro ir moters. Šis klausimas pasirodė esąs svarbesnis už Iraką, terorizmą ir ekonomiką. Iš komodų ištraukti Vietnamo laikų antikariniai šūkiai neveikė, keliais milijonais išaugęs nedarbas neveikė, o veikė ant respublikonų rinkimų marškinėlių telpanti programa I am comming out of the closet – I am straight and against gay marriage (“Išeinu iš slėptuvės – esu heteroseksualas ir prieš homoseksualų santuoką”). Ši programa savaime parodijuoja madingą homoseksualų “išėjimą iš slėptuvės” – ką gi, jei savo poziciją skelbia tie, kurie “neklausia meilės vardo”, kodėl to nepadarius tiems, kurie klausia. Homoseksualų santuokos klausimas plius šimtai tūkstančių nesiraginančių aktyvistų, kurie skambino, siuntė laiškus ir stačiai vedė žmones už rankos balsuoti – visa tai mobilizavo milijonus konservatyvių rinkėjų, kurie nulėmė rinkimų baigtį.

Pasak analitikų, Bushas laimėjo, nes įvykdė tris “auksinius” pergalės reikalavimus – turėjo idėjų, nebijojo jų skelbti ir žinojo, kaip priversti žmones balsuoti. Demokratai neįstengė nieko panašaus – Kerry’io kampanija rėmėsi viena anti-idėja, jog Bushas – baubas; homoseksualų santuokos klausimu Kerry’is turėjo daugiau pozicijų, negu aprašyta “Kamasutroje”, o prisišaukti rinkėjus per MTV nepavyko.

Pasak britų savaitraščio Economist, nauji į Kongresą atėję respublikonai yra ne šiaip sau konservatoriai – “jie ypač konservatyvūs ir ūkio, ir socialine prasme. Nuosaikūs respublikonai Kongrese yra išmirštanti rūšis”. Ultrakonservatizmas dabar tapo tokia mada, kad tame pačiame Holivude atsirado toks reiškinys kaip – “konservatyvi pupytė”. Tokio epiteto nesikrato, pvz., Holivudo žvaigždė Angie Harmon. Komentatorė Ann Coulter parašė knygą “Išdavystė”, kurioje plėtoja mintį, jog liberalai visada veikė prieš JAV – nei daugiau nei mažiau. Knyga nėra itin protinga, tačiau naujausia šios ugnimi spjaudančios ultros knyga “Kaip kalbėtis su liberalu (jei tenka kalbėti)” lapkritį buvo pirmajame JAV bestselerių dešimtuke.

Galimas daiktas, panaši slinktis į dešinę laukia ir Europoje – čia politinio korektiškumo radikalizmą atskleidė nelaimėlio italų komisaro Rocco Buttiglione’ės tardymas Europarlamente. Kai kurie iš švento pasipiktinimo italų “homofobu” apsiputoję liberalų ir socialistų deputatai veikiausiai liks jų rinkėjų atmintyje kaip žmonės, kurie XXI a. pradžioje susidorojo su kitamaniu, išdrįsusiu pareikšti savo požiūrį į homoseksualumą, vienišas motinas ir kitas politinio korektiškumo šventąsias karves. Europarlamentas susidorojo su žmogumi, su kurio pažiūromis laimimi prezidento rinkimai JAV. Tad kodėl nesutikti su anglų rašytojos Doris Lessing nuomone, jog politinis korektiškumas yra natūrali komunistų partijos linijos tąsa, kai grupė apsiskelbusių teisuolių primeta savo pažiūras kitiems, “tai – komunistų paveldas”.

Tačiau JAV metas palankus ne tik konservatyvioms idėjoms – jis iš esmės palankus bet kokioms idėjoms, svarbu iniciatyva. JAV demokratai gauna į kaulus todėl, kad važiuoja su senu bagažu – klintonišku “aš jaučiu tavo skausmą” be geriausio atlikėjo Billo Clintono – ir įvažiuoja į tokius kraštutinius sumanymus kaip homoseksualų santuoka. Jausti kiekvieno skausmą yra gerai, tačiau kai nenoras užgauti pradeda realiai riboti žodžio ir kritikos laisvę, žmonės anksčiau ar vėliau reaguoja priešiškai ir politiškai nekorektiškai. Idėjos – skonio ir tikėjimo reikalas, todėl konservatizmas JAV laimi ne tik todėl, kad tai – “teisinga”. Šiandieninėje JAV stačiai daugiau ryžtingai nusiteikusių žmonių, kurie išradingiau, įdomiau ir atkakliau gina dešiniąsias vertybes. Ne taip seniai, prie Clintono, buvo priešingai.

JAV manoma, jog Johno Kerry’io pažiūros – guminės, tačiau Lietuvoje jis atrodytų nepaprastai artikuliuotas politikas, kurio idėjos maždaug tris šimtus šešiolika kartų aiškesnės už bet kurį Lietuvos politiką, įskaitant Vytautą Šustauską. Rinkimais turtingame sezone arčiausiai vertybių buvo Valdo Adamkaus “vakarietiškumas”, konservatorių “šeima” ir jų vertybiškai įdarytas Uspaskicho baubas. Įdomu, kad ir to mažo nieko pakako laimėti prezidento rinkimus ir patrigubinti konservatorių vietų skaičių Seime. Tarp kairiųjų gerokai pasistengus galima buvo įžiūrėti vienišą Laimos Mogenienės užuojautos vargšams ašarą socialdemokratų “pragmatizmo” ir Kazimieros Prunskienės “patyrimo” jūroje. O daugiau apie vertybes? Kažkada buvo dora (dar LDDP?) lozunge “Darbas, dora, darna”, bet tai jau seniai pamiršta daina. Dabar visos kairiosios vertybės konkrečios, jos turi pavardes ir užvedimo spyruokles (Algirdas Čia-Aš-Viršininkas Brazauskas, Artūras Tik-Pabandykit-Šmeižti Paulauskas, Vilija Pagauk-Jei-Gali Blinkevičiūtė, Viktoras Dokit-Man-Pabandyt Uspaskichas) ir konkrečius atributus – kas vyriausybę, kas Seimą, kas Kėdainius. Jei lapkričio 2-oji buvo juodžiausia JAV demokratų istorijoje, tai pirmoji 2004 metų lapkričio savaitė buvo pati juodžiausia šiuolaikinės Lietuvos politinėje istorijoje. Tokio staigaus, atviro ir įžūlaus perėjimo nuo priešrinkiminių pasakų rinkėjams prie porinkiminių valstybės dalybų dar nėra buvę. Tvirtinama, anksčiau žmonės buvo nusivylę politika, tai ką jie galvos dabar?

Kita vertus, dėl ko politikai turi vargti su ideologijomis, daryti reveransus principams, jei nėra paklausos? Jei rinkėjai eina tiesiai prie reikalo – “duokit pinigų”, tai ir politikai be užuolankų žygiuoja tiesiai prie pinigų dalybų. Kaip balsuosi, taip ir atsilieps. Labiausiai JAV rinkimuose lietuvio sielą užgauna prakeikta amerikiečių panieka materialiems dalykams – nežinia kada baigsis nežinia kiek kainuosiantis karas; ekonomika juda lėtai, o jie balsuoja už “moralines vertybes”. Kada taip Lietuvoje – kai baigsis Europos pinigai, ar kai pensijas pakels iki dangaus? O gal be Antrojo atėjimo nieko ir nebus? Norėtųsi šiek tiek anksčiau, juk tai taip paprasta – kaip kitas užrašas ant respublikonų rinkimų marškinėlių “Just say no to evolution”. Arba sakykite evoliucijai “taip” – tik kalbėkite ką nors.

Virgis Valentinavičius
ELTA vyriausiasis redaktorius, DPI ekspertas
“Naujasis Židinys” Nr. 11.
2004 11 15

Leave a Reply

Your email address will not be published.