Premjeras Algirdas Brazauskas vis garsiau kalba apie vaivorykštinę koaliciją. Palyginti su tuo, kaip atsargiai jis dėstė mintis šiuo klausimu dar prieš savaitę, galima spėti, kad jo santykiai su Viktoru Uspakichu dar labiau pašlijo. Tiesa, to paties negalima pasakyti apie Artūro Paulausko požiūrį į Darbo partiją. Panašu, kad katė, perbėgusi tarp dviejų bendražygių, nebuvo tokia juoda. O gal lietus ir tarsi lapai rudenį byrantys populiarumo procentai ją nubalino?
V. Uspakichas į kalbas apie vaivorykštę atsakė žaisminga politine reklama, kurioje parodo, kad sujungus raudoną ir žalią spalvas nieko gražaus neišeina. Darbiečių lyderis puikiai išnaudoja jau Rolando Pakso naudotą ginklą elitas puola, nes bijo netekti valdžios.
Politinė aritmetika rodo, kad jei socialdemokratai, Tėvynės sąjunga ir liberalcentristai neatbaidys rinkėjų savo broliavimusi, vaivorykštei Seime nušvisti parlamentarų turėtų užtekti. Labai tikėtina, kad trispalvė koalicija galėtų surinkti 75-80 balsų. Tačiau politika nėra vien aritmetika. Priešingu atveju Seimo narius būtų tikslinga pakeisti kompiuteriais. Šiandien ne mažiau svarbu ne tik tai, ar užteks balsų vaivorykštei, bet ir tai, ar ryškiai ir kiek ilgai ji spindės ir kas bus po to?
Turime pripažinti, kad šiandien vaivorykštės Seime labiausiai reikia socialdemokratams. Karštligiškos naujo lyderio paieškos tęsiasi, nepatenkintų balsų partijoje vis daugėja, tolesnės perspektyvos neaiškios. Bendras darbas su Darbo partija ne tiek kerta per socdemų principus juos aukoti ši partija jau yra įpratusi kiek per perspektyvas. Viena vertus, tokiu atveju dar labiau padidėtų A. Paulausko politinis svoris. Jis taptų jungiamąja grandimi tarp V. Uspaskicho ir A. Brazausko. Kita vertus, socdemai puikiai mato, kad nepatyrę, bet labai gerai apie save manantys darbiečiai neabejotinai priskaldys malkų, o bent jau pjuvenos kris ir ant socdemų. Tikėtina, kad didelė dalis žmonių po kurio laiko nusivils darbiečių veikla. Tai skandins ir socdemus.
Be abejo, buvo aptartas ir dar vienas variantas koalicija su Kazimiros Prunskienės partija ir liberalcentristais. Šiuo atveju veikiausiai pritrūktų balsų, be to, Artūro Zuoko, kuris veikiausiai tokiai koalicijai ryžtųsi, pozicijos partijoje pernelyg trapios. Tikėtina, kad ir V. Uspakichas bandytų žaisti Auštrevičiaus korta, pjudydamas tarpusavyje liberalus, o konservatoriai augintų reitingą kaip opozicija.
Tad politinė vaivorykštė socdemams – racionaliausias sprendimas. Šiuo atveju svarbiausias klausimas premjero postas. Konservatorių vadovybė, suprasdama, kad socdemams koalicija labai reikalinga, erzina A. Brazauską pretenzijomis vadovauti Vyriausybei. Jei antrajame rinkimų ture konservatoriai laimės daug balsų, tokios pretenzijos gali įgyti svarų pamatą. Tiesa, pastarasis variantas nėra naudingas nei A. Zuokui, nei A. Paulauskui. Abu šie politikai tikrai nenori, kad iškiltų A. Kubilius. Tad A. Brazauskas tikrai turi daugiau sąjungininkų.
Kam politinė vaivorykštė naudinga be socdemų?
A. Zuokas jau seniai puoselėja planus nutiesti liberalcentristams kelią į valdžią. Dėl kelio kokybės ir krypties jis nesuka sau galvos. Dar vienos kadencijos opozicijoje liberalcentristai tikrai nenori. Be to, ir Petras Auštrevičius, kuris svajonėse jau buvo apsigyvenęs Daukanto aikštės rūmuose, nenori būti eiliniu Seimo pėstininku. Na, o A. Paulauskui gali tekti laukti savo valandos. Juk, pripažinkime, be socdemų socialiberalai į Seimą nebūtų prasimušę. Dabar reikia telkti sąjungininkus ir laukti, kada ateis tinkamiausias laikas paskelbti ultimatumą socdemams – arba lyderio postas, arba skyrybos.
Kuo politinė vaivorykštė naudinga Tėvynės sąjungai? Beje, būtent A. Kubilius pirmasis prabilo apie politinę vaivorykštę. Pasak jo, pagrindinis jos tikslas užkirsti kelią į valdžią ateiti Darbo partijai. Tačiau ar ilgai tvertų tokio pobūdžio užtvanka? Juk skirtumai tarp socdemų ir konservatorių pasaulėžiūros niekur nedingo. Bent jau tuo norėtųsi tikėti.
Manau, kad ne aš vienas vakar klausydamasis reportažo apie diskusiją Seime dėl Baltarusijoje vykusio referendumo įvertinimo, pagalvojau, jog vargu ar gali darniai dirbti keturių komunarų partija ir radikaliai sovietmetį kritikuojantys konservatoriai. Be to, juk niekur nedingo ginčai dėl D-6, LUKOILo, šeimos sampratos ir daugybės kitų klausimų.
Politiniai apžvalgininkai taip pat vieningai įspėjo, jog politinė vaivorykštė pavojinga Tėvynės sąjungai ir dėl to, kad pastaroji gali netekti gana drausmingų bei kantriai už šią partiją balsuojančių rinkėjų paramos. Daugiau nei dešimtmetį viena iš pagrindinių perskyrų Lietuvos politinėje sistemoje buvo kairė dešinė. Ši perskyra ir šiandien daugeliui rinkėjų atrodo svarbi. Juolab kad ir Darbo partija, prieš kurią siūloma vienytis, pagrįstai gali būti vadinama socialliberalų ir socialdemokratų klonu.
Taip pat pateikiamas ir dar vienas argumentas prieš Tėvynės sąjungos jungimąsi į vaivorykštę. Esą tai tik sustiprins Darbo partiją, kuri galės kritikuoti gulbės, vėžio ir lydekos traukiamą Vyriausybės vežimą ir neabejotinai ateis ta diena X, kai, pavyzdžiui, A. Paulauskas nuspręs, kad verta pakeisti koalicijos partnerius (jis tokios patirties jau turi), ir konservatoriai eilinį kartą liks atpirkimo ožiu. Drakonas, su kuriuo esą kovojama, paprasčiausiai sugrįš sustiprėjęs.
Kita vertus, šalia argumentų politikoje dar yra ir žmogiškosios emocijos. Galima suprasti, kad A. Kubiliui pabodo opozicijos apkasai. Norisi iš Gedimino pr. 53 persikelti į Gedimino pr. 11, o paskui – tegul ir tvanas. Aišku, neturime pamiršti ir argumento, kurį pateikia tiek socdemai, tiek konservatoriai esą negalima leisti, kad ES paramą sugertų V. Uspakichas, nes žmonių pasipiktinimas dar išaugtų, ir dirva populizmui būtų dar labiau patręšta.
Darganotą dieną ypač norisi vaivorykštės. Tačiau vaivorykštė džiugina tik trumpą laiką. Kartais geriau palaukti, kol vėjas išsklaidys debesis ir nušvis saulė. Juk net politikai turėtų išmokti laukti ir kantriai purenti dirvą ateities vaisiams.
Andrius Navickas
DPI ekspertas, Interneto dienraščio bernardinai.lt redaktorius
bernardinai.lt
2004 10 20