Apie pokomunistinės situacijos specifiką
Atkurdami Nepriklausomybę, stengėmės išsiveržti iš sovietinės sistemos glėbio, ir atrodė savaime suprantama, kad liberaliajai demokratijai nėra alternatyvos. Demokratinis gyvenimas Atgimimo tarpsniu, iš dalies – dar ir šiandien, suprantamas kaip priešstata sovietiniam totalitarizmui. Tai paprasčiausiai kitoks gyvenimas. Koks? Gal vakarietiškas, laisvas ir t.t. Tačiau kiekvienas apibūdinimas sukelia naują klausimų vėją.
Taigi nuodugnesnio apmąstymo bei supratimo, kokiais principais vadovaudamasi turėtų savo gyvenimą tvarkyti laisva politinė bendruomenė, trūko ir trūksta. Pagrindinės politinės institucijos buvo kuriamos bei formuojamos daugiausia imituojant tarpukarį veikusiąsias ar dabartines vakarietiškąsias. Tikrai nemanau, kad Vakarų valstybėse veikiančios politinės institucijos netinka Lietuvai. Problema ta, kad jos perimamos kaip savotiška humanitarinė pagalba, kuria naudojamasi su žodynu skaitant pridėtą instrukciją.
Visada labai įtariai žvelgiau į Lietuvos valdžios teiginius, jog turime priimti tam tikras viešojo gyvenimo tvarkymo taisykles, nes to reikalauja integracija į Europos Sąjungą. Pasirodo, jog puoselėti žmogaus politinės laisvės erdvę, kelti reikalavimus žiniasklaidai, rūpintis korupcijos prevencija turime pirmiausia dėl to, kad priešingu atveju nebūsime priimti į bendrus Europos namus, o ne todėl, kad tai nuostatos, kuriomis iš tiesų norėtume grįsti politinės bendruomenės veiklą. Šiandien politinio gyvenimo principai importuojami kaip kažkieno pageidavimai, instrukcijos, o ne kaip esminė mūsų, kaip politinės bendruomenės, savasties dalis.
Tiesa, žvelgdami į dabarties skaudulius, neturėtume pamiršti, jog per keturiolika metų Lietuva labai pasikeitė daugiausia dėl to, kad drausmingai vykdėme transformacijos instrukcijas. Šiandien stovime ties atvertomis ES ir NATO durimis. Ilgai lauktas finišas? Kita vertus, šiandien labiau įsisąmoniname, jog mums, peržengus tarptautinių organizacijų slenkstį, atsakomybė už savo politinę bendruomenę tikrai nesibaigs. Taip pat jau šiandien matome, kokią kainą reikia mokėti už tai, kad politinis gyvenimas, teisinė sistema yra suvokiami kaip iš Humanos tinklo gauti rūbai, o ne kaip politinės bendruomenės vertybės, įsišaknijusios šios bendruomenės valioje.
Apie demokratiją
Šiandien vis garsiau kalbama, jog Prezidentūros skandalas atskleidė demokratinės santvarkos ribotumą, net pradėta aiškinti, kad demokratinė sistema iš esmės ydinga ir trukdo įvesti tvarką. Pastaroji suvokiama kaip savo likimo perdavimas į kurio nors gelbėtojo ar diktatoriaus rankas. Kiti politikai ir politologai tvirtina, jog demokratija šiandien Lietuvoje privalo būti stipri bei sugebėti apsiginti. Lieka klausimas – kas šiuo atveju atstovauja tai besiginančiai demokratijai?
Turiu prisipažinti: nemanau, jog demokratinė santvarka yra ideali. Vien jau todėl, kad idealių santvarkų realių žmonių pasaulyje nebūna. Taip pat sutinku, jog kai kuriais atvejais demokratinė santvarka yra nepalanki terpė priimti pačius geriausius sprendimus. Kita vertus, ji užkerta kelią ir didžiausiems piktnaudžiavimams valdžia.
Taip pat sutinku su demokratijos kritikais, kad demokratija turi savidestrukcijos tendenciją. Ją puikiai užčiuopė dar Platonas, aprašydamas, kaip demokratinis” žmogus sukuria prielaidas diktatūrai. Vėlesni politiniai mąstytojai puikiai atskleidė, jog kiekvienos politinės santvarkos gyvybingumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek rūpinamasi piliečiu dorybių ugdymu. Kažkodėl šiandien tai pamirštama ar manoma, kad principai, kurie tiko prieš tūkstantį ar kelis šimtus metų, susidėvėjo. Daug kalbama apie pilietinę visuomenę, tačiau pastaroji sąvoka vis dažniau virsta paprasčiausiu lozungu.
Ar dabartinė politinė sumaištis Lietuvoje kelia grėsmę demokratijai?
Bet grįžkime prie dažnai kartojamo klausimo: ar dabartinė politinė sumaištis Lietuvoje kelia grėsmę demokratinei santvarkai, ir kiek pati santvarka yra atsakinga už dabartinę sumaištį?
Pirmiausia tenka pripažinti, kad politinė sumaištis daugiausia susijusi su tuo, jog visuomenėje nėra aiškaus sutarimo dėl to, ką reiškia demokratija, pilietiškumas, vertybės. Šios sąvokos vartojamos kaip savaime suprantamos, tačiau iš tikrųjų jos suprantamos labai skirtingai. Neretai tai atveria erdvę įspūdingiems nusikalbėjimams. Pavyzdžiui, vienas dažnai cituojamas Lietuvos politikas tvirtina, kad nedemokratiška Prezidentą kviesti duoti parodymus, nes jis yra visos tautos rinktas Prezidentas. Radijo laidoje diskutuojama, ar demokratiška (?) klausytis įtariamų asmenų pokalbių. Net fašistuojantys radikalai porina, kad jie gina demokratiją bei žodžio laisvę.
Kai kalbame apie demokratiją, pravartu prisiminti, jog tai pirmiausia yra tam tikras viešojo gyvenimo taisyklių nustatymo būdas. Pavyzdžiui, Josephas Schumpeteris dar 1942 metais taip suformulavo procedūrinės demokratijos apibrėžimą: Demokratija yra valdymo forma, kurioje valdžia viešai atsakinga už savo veiklą piliečiams, veikiantiems netiesiogiai per jų išrinktų atstovų varžytuves bei kooperaciją”.
Šiuo atveju svarbu pabrėžti kelis dalykus: demokratijos spindesį ir skurdą sąlygoja tai, jog valdžia yra visuomenės kontroliuojama. Vadinasi, visi yra lygūs prieš įstatymus, nepaisant užimamų pareigų, nepaisant to, kad patys yra šių įstatymų kūrėjai. Tai, be kita ko, galima vadinti ir įstatymo valdžia. Galima įvairiai vertinti patį apkaltos Prezidentui procesą, atskirus jo tarpsnius, tačiau apibendrinus galima konstatuoti, jog jį bandoma vykdyti teisinėmis priemonėmis, ir tai yra vienas iš demokratinės politikos bruožų. Paradoksalu, bet galima teigti, kad prezidentinis skandalas atskleidė, jog Lietuvoje veikia demokratinės institucijos.
Kitas dalykas tai, kad yra ir tamsioji demokratinės politikos pusė, kuria šiandien puikiai naudojasi viešųjų ryšių specialistai. Demokratijai ypatingą reikšmę turi ne tik teisinės politinės valdžios kontrolės priemonės, bet ir politinės, t.y. per rinkimus reiškiama piliečių valia. Demokratinėje santvarkoje įtaigus bendravimas su piliečiais tampa ne mažiau svarbus nei pagarba teisinėms priemonėms. Maža to, kaip matome iš dabartinių Prezidento Rolando Pakso veiksmų, abu šie sandai gali konfliktuoti tarpusavyje. Pavyzdžiui, politikas pareiškia, jog jis nepaisys Konstitucinio Teismo ar Seimo nutarimo, nes yra įsitikinęs, kad tokia yra daugumos pilietinės bendruomenės narių valia. Politikos analitikai jau seniai pastebėjo, jog daugumos valios sąvoka yra tapusi svarbiu politiniu ginklu, nepaisant to, kad labai dažnai tai, kas pateikiama kaip daugumos valia, tėra mažos tūžmingos grupelės riksmas.
Apie politinio gyvenimo krizę
Demokratinė kontrolė valdžią verčia ne tik pasitempti, bet ir pataikauti žmonėms. Tai palanki dirva tiek bet kokio autoriteto erozijai, tiek cinizmui. Didelė demokratinių valstybių tragedija, kad valdžia baiminasi spręsti realias problemas, nes jų sprendimai kam nors gali pasirodyti skausmingi, bet mieliau koketuoja ir pataikauja žmonėms, kurie pirmiausia suvokiami ne kaip bendrapiliečiai, bet kaip rinkėjai. Demokratinės santvarkos taisyklės verčia politikus vis daugiau dėmesio skirti įvaizdžiui bei sugebėjimų paveikti politinę auditoriją tobulinimui. Veikiausiai dėl to politikai neretai elgiasi kaip šou žvaigždės, o savo ruožtu šou žvaigždžių įgeidis dalyvauti politikoje paprastai sulaukia svaraus visuomenės palaikymo.
Dar vienas dalykas demokratinėje santvarkoje labai išauga žiniasklaidos politinis vaidmuo. Politinio spektaklio režisierėmis tampa žiniasklaidos priemonės, kurios kontroliuoja tai, kas vyksta scenoje, į kurią trokšta patekti kiekvienas politikas.
Tai nėra tik Lietuvos problema. Daugelyje valstybių šiandien pripažįstama, kad žiniasklaidos technologijų sklaida yra tapusi viena iš politikos krizės priežasčių. Žiniasklaidos kuriamų įvaizdžių kautynėms reikia vis daugiau pinigų. Tai lemia turtingų rėmėjų, turinčių didelę įtaką politikų sprendimams, atsiradimą. Kita vertus, naujoji žiniasklaida įtvirtina vaizdo pirmenybę politinės žinios turinio atžvilgiu. Todėl politiniai simboliai, lyderiai, kitos vaizdo priemonės užgožia politines programas, tradiciškai padėjusias identifikuoti politines partijas.
Politikos virsmas publikos linksminimu paprastai sąlygoja tai, kad politinis gyvenimas virsta nuolatine krizių virtine. Dėl realių problemų sprendimų simuliavimo, pataikavimo publikos įgeidžiams bei visuomenės linksminimo paprastai problemos tik gilėja ir pagaliau pasiekia kritinį lygmenį. Tada politikų chore atsiranda grupė asmenų, kurie atsiriboja nuo daugumos, apkaltina ją neveiklumu ir tampa naujais publikos numylėtiniais. Kiekvienas teatro ar kino aktorius yra patyręs, kokia permaininga yra publika. Tuo šiandien gali įsitikinti ir aktoriais bandantys būti politikai.
Taip pat politinių partijų tragedija šiandien ne tiek tai, kad jos nesugeba patikti, prisivilioti žmonių, bet veikiau tai, jog jos nesugeba atlikti savo funkcijos visuomenėje: struktūrinti politinio proceso, artikuliuoti politinių vertybių, formuoti žmonių politinės valios, išaiškinti ilgalaikių konkrečios politinės strategijos padarinių. Tai – didelė grėsmė demokratinei santvarkai. Primenu jau minėto Shumpeterio pateikto demokratijos apibrėžimo antrąją dalį: Piliečiai demokratinėje santvarkoje veikia netiesiogiai per jų išrinktų atstovų varžytuves bei kooperaciją”. Tai, kad politinio gyvenimo struktūrinimas Lietuvoje yra tapęs įvairių mesijų”, interesų grupių, politinių gaujų veiklos arena, yra vienas didžiausių išbandymų demokratinei santvarkai.
Apie viešosios erdvės krizę
Ne mažiau svarbus iššūkis demokratinei santvarkai nei partijų krizė yra tai, ką sociologas Zygmuntas Baumanas yra pavadinęs agoros ištuštėjimu. Primenu: Agora — tai erdvė, kurioje užgimė demokratinė politika, tai viešųjų diskusijų erdvė. Baumanas teigė: Agora nėra nei privati, nei vieša teritorija, bet veikiau šių dviejų sričių susiliejimo vieta. Būtent čia vyksta privataus ir viešo dialogas. Agora – demokratijos lopšys. Demokratijos pulsą galima matuoti pagal tai, kiek žmonių apsilanko Agoroje, kiek laiko jie čia praleidžia. Būtent tokio apsilankymo metu ir vyksta sudėtingas privačios sferos dalykų pavertimas visuotinai reikšmingomis kategorijomis.
Individualumo kultą skatinanti demokratinė santvarka pati veda prie nusivylimo to paties kulto suskaldyta bendrąja erdve. Šiandien demokratinės santvarkos pilietis turi iki šiol nematytas galimybes dalyvauti politiniame gyvenime, tačiau jo veiklumą keičia visiška abejingumas bendriems tikslams bei politinę valią paralyžiuojantis įsitikinimas, kad skirtingi interesai negali būti sujungti į bendrojo gėrio puokštę, kurią bendromis pastangomis turėtume puoselėti.
Kas vyksta toliau? Politinių klausimų trivializavimas (lydimas įrodinėjimo, kad žmonėms nėra įdomūs pamatiniai klausimai, juos domina tik tai, kas išveš jų namo šiukšles) bei vis labiau aižėjanti viešojo veikimo erdvė. Visuomenės problemos”, kurios negali būti aptariamos kasdienės rutinos kalba, apskritai nustoja dominti savo interesuose užsisklendusius individus ir tai skatina pilietiškumo sunykimą. Pasak Baumano, šių dienų pasaulyje mažėja susidomėjimas Politika (didžiąja raide). Politikos ir buities sutapatinimas pilietinę veiklą skatina suvokti kaip antrarūšę”, atitraukiančią nuo esą svarbesnių dalykų. Visiškai teoriškai laisvas ir modernus žmogus praranda visumos vaizdą ar net norą suvokti to, kas vyksta aplinkui, prasmę ir kartu tampa puikia žaliava bet kokio pobūdžio manipuliacijoms.
Demokratija ir vertybės
Per pastaruosius dešimt metų apie vertybes kalbėjome daug ir gražiai. Tačiau tarp kalbų ir tikrovės, kurioje gyvename, – didelė praraja. Galima net teigti, jog kalbų apie vertybių reikšmę gausa – akivaizdus vertybių krizės simptomas. Vertybės tampa mūsų gyvenimo pamatu tik tada, kai mes joms įsipareigojame, kai įauginame jas į gyvenimą.
Idant demokratinė visuomenė nevirstu minios visuomene, griaunančia pati save, visuomenės gyvenimas privalo turėti tam tikrą dorovinę gramatiką. Kiekviena kalba turi savo gramatiką, taip pat savo gramatiką turi ir valstybė ar žmogus. Gramatika mums nenurodo, ką turime pasakyti, tačiau struktūrina tai, kaip mes kažką sakome, kažko siekiame.
Konstitucija yra teisinė valstybės gyvenimo gramatika, tačiau šalia jos egzistuoja ir kita – dorovinė gramatika. Dorovinė gramatika neatmeta siekinių, tačiau moko mąstyti, jog svarbu ir kelias, kuriuo einame siekinio link.
Neturinti dorovinės gramatikos demokratija sunyksta ar virsta karikatūra. Deja, tai konstatuoti lengviau nei atsakyti, ko reikia, kad tokia gramatika atsirastų?
Akivaizdu, jog ji negali būti sukurta deklaracijomis, dekretais, bet turi subręsti mūsų kasdienėse sąveikose. Šiandien tegaliu nurodinėti vieną svarbią dorovinės gramatikos įtvirtinimo sąlygą būtina įsisąmoninti, jog esame viena politinė bendruomenė, vidujai susaistyta daugybe formalių ir neformalių saitų. Vadinasi, teisinė sistema, politika turi būti suvokiamos ne kaip svetimkūniai, primesti iš išorės, kurių turime paisyti sukandę dantis, bet kaip bendro sėkmingo politinės bendruomenės gyvenimo sąlyga.
Tai, kas vyksta šiandien, gali būti prilyginta moraliniam referendumui. Kiekvienas turime apsispręsti, kokius reikalavimus kelsime mums atstovaujančiai valdžiai, ar sugebėsime puoselėti tokią politinę bendruomenę, kuri pilietinius skirtumus jungtų į bendrojo gėrio puokštę. Apsispręsti šiandien turi ne tik dėl apkaltos balsuojantys Seimo nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, bet kiekvienas iš mūsų. Esu įsitikinęs, kad tik dorovinė gramatika, kurios būtų priversti paisyti skirtingas pažiūras turintys piliečiai, gali tapti atsvara kalboms apie tvarką, kurios įvedimas, kaip dabar matome, lemia baisią netvarką.
Parengta pagal pranešimą, skaitytą Demokratinės politikos instituto konferencijoje “Lietuvos demokratijos ateitis: tikrosios ar tariamos grėsmės”, 2004-02-11, Vilnius.
Andrius Navickas
DPI ekspertas
“Bernardinai”
2004 03 22