Plataus atgarsio sulaukusi Vyriausybės vadovo kalba apie didžiąsias komunizmo statybas Lietuvoje neturėtų stebinti. Jis tik atvirai išsakė tai, ką pats ir daugelis jo partijos bičiulių tyliai galvojo visą laiką. Šito buvo galima laukti. Provokacinis prieš NATO nukreiptas grupės Seimo narių pareiškimas, glaudus koalicinis bendradarbiavimas su Lietuvos rusų sąjunga, kurios veikėjų pažiūros nei per plauką nenukrypsta nuo oficialiosios Kremliaus politikos linijos, Seime vykstantis Baltarusijoje rinkimų svarstymo farsas ir pagaliau atviras Lietuvos rezistencinės praeities niekinimas.
Tai tik menka dalis faktų, kuriuos prireikus būtų galima pateikti valdančiosios partijos atstovams, mėgstantiems piktintis neva nepagrįstais kaltinimais dviveidiškumu. Tikrasis šių veiksmų ir žodžių pagrindas – neapykanta viskam, kas prasidėjo Lietuvoje 1988-ais metais.
O dabartinės Lietuvos nemėgti yra už ką. Čia yra nepriklausoma žiniasklaida, vis besidominti nešvariais politikų darbais. Yra ir nelemta, panaši į amerikietišką demokratija, neleidžianti net ir po didžiausių pergalių rinkimuose sugrįžti valdžion visam laikui. Nyksta ir dar neseniai buvusi valstybės baudžiauninkų visuomenė, klusniai vykdžiusi atsakingų partinių ir tarybinių darbuotojų valią. Diskusijos šiomis sąlygomis neįmanomos ir beprasmės. Lietuviškos tarybinės civilizacijos kūrėjai nemėgsta principinių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl Lietuva tarpukariu nedaug kuo atsilikusi nuo Skandinavijos šalių, po visų didžiųjų statybų šiandien yra palyginti skurdi Europos periferija. Taip pat beviltiška tikėtis, kad šių žmonių sąžinę kada nors suvirpins mintis apie milijonus jų garbinamojoje praeityje pražudytų gyvenimų. Tačiau galbūt šis cinizmo protrūkis išeis ir į gerą. Jis norom nenorom skatins greičiau apsispręsti dėl fundamentalių vertybių ir tuos, kurie šiuos klausimus iki šiol laikė nesvarbiais ir buvo jiems abejingi. Tai leidžia tikėtis, kad anksčiau ar vėliau žlugs ir kai kurie mitai. Turbūt pavojingiausias iš jų tai įsitikinimas, kad galima žengti į priekį atvirai ir sąžiningai neįvertinus praeities.
Reikia pasakyti, kad raginimai nesirausti praeityje neretai išsako ir nuoširdžiai šalies likimu susirūpinę žmonės. Tačiau, atrodo, jie primiršta seną posakį – istorijos nežinantys žmonės yra vaikai. Domėtis praeitimi būtina ir anaiptol ne tam, kad būtų suvedamos senos sąskaitos. Juk visai gali būti, kad dirbtinis praeities marinimas yra tik itin veiksmingas žmonių atminties kontrolės būdas, atimantis jiems galimybę susivokti dabartyje. Juk praeitis nėra tiesiog tai, kas praėjo ir ko nebėra. Kaip ir ateitis, ji yra visai reali jėga, lemianti mūsų šiandienos sprendimus ir veiksmus. Patinka mums tai ar ne, bet ji sukūrė Lietuvoje dvi visuomenes, kurias dar ilgai skirs tarpusavio susvetimėjimo ir nesupratimo siena. Ji sukūrė ir Tarybų Lietuvos statytojų elitą, kurio tipiškas atstovas yra ir dabartinis šalies premjeras.
Kad ir kokios būtų buvę pavienių jo atstovų dalykinės ir moralinės savybės, šiandieninėje Lietuvoje jie pirmiausia rūpinasi išsaugoti ankstesnę privilegijuotą padėtį ir veikia kaip įtakingi klanai. Būtent dėl jų pasipriešinimo šalyje vykdytos reformos daugeliu atveju įstrigo pusiaukelėje ir įgijo karikatūrinį pavidalą. Be to, jos tapo lėtu ir ilgu parastų piliečių kankinimu, tačiau daugelis jų kol kas mano kitaip ir kaltina reformas, o ne jas sėkmingai stabdančius klanus. Praeities nostalgija, gręžiojimasis į Rytus ir burnojimas prieš Vakarus rodo vieną – už nepažįstamą praeitį lengvai balsuojama. Meilės tokiai sumeluotai šviesiai praeičiai kaina – žlungančios viltys. Ją teks mokėti netrukus.
Artėja kitų metų valstybės biudžeto svarstymas, bet ar bus išmokta pamoka ir suprasta, kad dėl visų vargų kalti ne vien politikai. Gyvenimas tiesiog žiauriai baudžia tuos, kurie eina prieš jo tėkmę ir pačius politikus vertina praeities iliuzijų matais.
Vytauto Radžvilo komentaras, Lietuvos radijas 2001 10 01