Lietuvoje išrinktas naujas Seimas, susiformavo kairiųjų ir populistų valdančioji dauguma. Senasis

Seimas paskutinėmis savo darbo dienomis “ant smūgio“ ratifikavo ES Konstituciją. Apie šiuos Lietuvos politinio gyvenimo įvykius – „Atodangų“ pokalbis su Jaceku Komaru, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentu Lietuvoje.

Kaip vertinate naujos valdančiosios daugumos susidarymą: ar socialdemokratų, socialliberalų ir Darbo partijos koalicija yra natūrali?

Dar prieš rinkimus esu sakęs, kad būtent tokia koalicija yra absoliučiai natūralus junginys. Jau po pirmo turo buvo matyti, kad socialdemokratai su konservatoriais nesusitars. Vadinamųjų tradicinių partijų konfliktas buvo užprogramuotas: nors kairiųjų koalicija užėmė pagal rezultatus antrąją vietą, bet jų ambicijos buvo labai didelės ir jie norėjo būti Vyriausybės varikliu. Konservatoriai gavo daugiau nei socdemai, ir jie to nepamiršo, todėl natūraliai reikalavo daugiau įtakos. Netikiu, kad vaivorykštės koalicija būtų pajėgusi išsilaikyti ketverius metus. Trintis būtų jaučiama visose institucijose, būtų nesutariama ir dėl požiūrio į užsienio politiką, ir dėl ES lėšų panaudojimo. Dabar šis konfliktas natūraliai išsisprendė ir tos jėgos nesėdo prie vieno stalo.

Be to, V. Uspaskicho Darbo partijos programa iš tikrųjų daug bendro turėjo su socialdemokratų ir socialliberalų koalicijos rinkimų programą. Kai kurie punktai buvo akivaizdžiai populistiniai, kaip ir kai kurie kairiųjų koalicijos žingsniai prieš pat rinkimus, tokie kaip nedidelis pensijų, minimalaus atlyginimo kėlimas. Nors tokio žingsnio galima buvo tikėtis atsižvelgiant į šalies ekonominę būklę ir tai tikrai nėra klaida, bet kada tai daroma prieš pat rinkimus, tai leidžia tokį žingsnį vertinti pirmiausia kaip populistinį.

Šiandien jau matome, kokios vyriausybės galime tikėtis iš šios koalicijos. Gerai yra tai, kad A. Valionis garantuos ligšiolinį užsienio politikos kursą, o A. Brazauskas stengsis, kad fiskalinė politika būtų išlaikyta tokia, kokia buvo. Gal ji ir nėra pati geriausia ir valstybės finansus galima būtų ir geriau tvarkyti, bet bent jau yra žinoma, ko galima laukti. Svarbiausia, kad bent kol kas Brazauskas nenori nusileisti Uspaskichui dėl jo populistinių reikalavimų, ir panašu, kad Uspaskichas tiesiog apsiribos ES lėšomis, kad jam daugiau nieko nereikia.

Turint omenyje Lietuvos piliečių interesus, kažin ar mus turėtų džiuginti net ir sumažėjęs V. Uspaskicho apetitas.

Taip, tai labai svarbus faktorius vidaus politikoje, bet žiūrint užsienio politikos požiūriu, reikalai dėl koalicijos sudarymo išsisprendė pakankamai ramiai. O jei ES lėšos bus iššvaitytos ar panaudotos neskaidriai, tai Briuselis paprasčiausiai atims tuos pinigus, ir tuo viskas pasibaigs. Briuselis dėl to tikrai neverks, kad Lietuva negaus savo milijonų. Verks Lietuvos žmonės. Ir būtent dėl to nerimauja opozicija, nes ji irgi supranta, kad tie pinigai gali paprasčiausiai nepasiekti mūsų.

Aš, savo ruožtu, stengiuosi Uspaskicho atėjimą į valdžią įvertinti visų pirma žiūrėdamas iš šalies, – iš Lenkijos pusės. Taigi galiu pasidžiaugti, kad Uspaskichas negavo daugiau įtakos vyriausybėje ir apsiribos tik pinigais, nes buvo grėsmė, – ir ji išliks visą kadenciją, kol Darbo partija bus valdančiojoje koalicijoje, – kad Lietuva vėl atsisuks į Rytus ir pamirš, jog ji yra strateginė Lenkijos partnerė, ir nors kartais mūsų interesai skiriasi, bet išlieka ir nemažai bendrų, ypač Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Todėl žvelgdamas į pasikeitimus Lietuvoje iš Lenkijos pusės, džiaugiuosi bent jau tuo, kad liko A. Valionis ir A. Brazauskas, o kadangi dar yra ir prezidentas V. Adamkus, manau, yra pagrindo tikėtis, kad užsienio politikoje niekas nepasikeis. Būtent todėl Lenkijos žiniasklaidoje naujosios Lietuvos valdančiosios koalicijos tema jau nėra tokia aštri ir aktuali.

Ar V. Adamkus neliks vienas lauke karys, kaip kad dabar, kai stengiasi neprileisti prie ministrų portfelių žmonių su neaiškiais interesais?

V. Adamkus, kaip matome, jau dabar nėra vienišas: jis nuolat jaučia ir ateityje jaus opozicijos paramą. Be to, ir A. Brazausko charakterio savybės jam neleis atvirai konfliktuoti su prezidentu. Jam prezidentas yra autoritetas. Nepamirškime – jis ir pats buvo prezidentas ir puikiai prisimena situaciją, kaip valdančioji dešiniųjų daugumą jį ignoravo.

Kita vertus, pačios socialdemokratų partijos viduje pastaruoju metu neramu. Nepaisant to, kad kalbos apie skilimą taip ir nepasitvirtino, socialdemokratų partijoje vis labiau aštrėja trintis tarp dviejų frakcijų, o dabar į kovą dėl įtakos įsitraukė ir trečioji – socialliberalų frakcija. Manau, pastarieji irgi anksčiau ar vėliau taps socdemų dalimi ir taip pat norės gauti savąją postų ir įtakos dalį. Panašu, kad viena iš socdemų frakcijų kartu su socialliberalais bando suvienyti savo jėgas ir išstumti į pakraštį tą frakciją, kuriai dar rūpi kažkokie ideologiniai dalykai ir apskritai valstybė, o ne tik savo kolegų ir „švogerių“ interesai.

O kaip vertinate V. Landsbergio iškeltą mintį, kad Naujosios sąjungos ir Darbo partijos atsiradimas – tai kairiųjų rinkiminė taktika, leidžianti jiems išlaikyti rinkėjus ir plėsti jų ratą?

Mano manymu, tai panašu tiesiog į dar vieną sąmokslo teoriją, ir tokias teorijas aš vertinu labai atsargiai. Žinoma, tai, kad A. Paulausko ir V. Uspaskicho ryšiai nenutrūko ir pastarajam palikus Naujosios sąjungos frakciją, ir sukūrus savo partiją, bei vertinant rinkimų ir porinkiminių derybų rezultatus, galima spėti, kad taip, kaip sako V. Landsbergis, galėjo būti. Viešųjų ryšių požiūriu tokia kairiųjų taktika atrodo labai efektyvi. Kita vertus, prieš rinkimus pakankamai principinga ir itin kritiška Darbo partijos atžvilgiu A. Brazausko pozicija neigia tokią teoriją: manau, jei Darbo partijos įkūrimas būtų tik kairiųjų priešrinkiminis žaidimas, socialdemokratų lyderis nebūtų buvęs toks kategoriškas.

O kaip Lenkijoje buvo sureaguota į pakankamai skubotą ES Konstitucijos ratifikavimą Lietuvoje?

Tiesą sakant, viskas įvyko taip greitai, kad Lenkija to beveik ir nepastebėjo, taigi nebuvo komentarų ar kažkokių ypatingų straipsnių ta tema. Mano asmenine nuomone, Lietuvos Seimas tikrai paskubėjo. Štai Lenkijoje dėl Konstitucijos vertimo kilo didelis skandalas, nes politikai ir visuomenė, norintys susipažinti su Konstitucija, jos paprasčiausiai nesupranta. Yra nemaža galimybė, kad ir lietuviškas vertimas nėra labai geros kokybės, nes, spėju, didelė dalis už šios Konstitucijos ratifikavimą balsavusių Seimo narių jos net neskaitė. O tai labai didelė problema, jei vieno iš svarbiausių mūsų gyvenimą reglamentuojančių dokumentų žmonės negalės normaliai suprasti, ir nežinia, kaip jį supras ir interpretuos valdininkai: dažnai būna, kad piliečių nepasitenkinimo banga nepopuliariais ir nereikalingais sprendimais gesinama nuorodomis į išgalvotus ar neteisingai suprastus ES standartus.

Toks skubotas ES Konstitucijos ratifikavimas Lietuvoje tik patvirtina mano anksčiau išsakytą nuomonę, kad lietuviai labai skuba pataikaudami Briuseliui ir tikėdamiesi iš to naudos. Sunku vertinti, gerai tai ar blogai – dėl to reikėtų apsispręsti patiems lietuviams. Greičiausiai paprastam kaimiečiui nėra svarbūs dalykai, kurie nesusiję su jo kasdieniu gyvenimu, jam svarbiausia, kad jis gauna pinigus, jo ūkis auga, jis gali plėsti verslą, o politiniai niuansai jam neatrodo labai reikšmingi. Kita vertus, nežinia, ar tokia Lietuvos skuba padarė įspūdį ir Briuseliui: manau, skirstant pinigus kur kas svarbesnis argumentas yra projekto parengimo kokybė ir skaidrumas.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Loreta Povilionienė

Atodangos“, „XXI amžiaus priedas“
2004 11 26

Leave a Reply

Your email address will not be published.