Per artėjančius rinkimus į Seimą daugiausia balsų kėsinasi gauti šešiuose kandidatų sąrašuose esantys politinių partijų bei jas mėgdžiojančių grupuočių atstovai. Politinių partijų kandidatai bando laimę Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko koalicijos, Tėvynės sąjungos, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos (VNDS) bei Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) sąrašuose. Rinkimams suburtos grupuotės veržiasi į valdžią pasivadinusios Darbo partijos ir Rolando Pakso vardais. Jų atstovai, anot politologo Alvido Lukošaičio, yra per kvaili, kad įrodytų gebą valdyti valstybę. Gali praeiti dar šiek tiek laiko, kol šis tvirtinimas bus arba nebus paneigtas, o nepaneigtas jis galioja, kad ir kaip šitai skaudintų akordeonu grojančio buvusio saugumiečio bendražygius bei milijonierių sąrašo tūzus ir bernelius.

Tarp rinkimuose dalyvaujančių partijų esama tokių, kurios nusipelno dėmesio dėl savo ideologinio nuoseklumo ir nepopulistinio elgesio, tačiau beveik neturi šansų įveikti 5 procentų barjero. Tai bobelinio – gražulinio balasto pagaliau atsikratę Lietuvos krikščionys demokratai ir Socialdemokratų sąjunga, ideologiškai gana pagrįstai kritikuojanti Brazausko partiją “iš kairės”. Deja, šios dvi partijos, net po rinkimų sudėjus už jas atiduotus balsus, vargu ar turės 5 nuošimčius. Taigi žvilgsnis į rinkimus, turint galvoje realias kandidatų sąrašų galimybes, krypsta keturių anksčiau paminėtų partijų link.

LiCS programos preambulė pradedama Juozo Erlicko citata: “Ėjo du populistai ir sutiko liberalą. – Įmeskim jį į šulinį, – sako vienas kitam. – Žmonėms tai patiks. – Kaip tarė, taip ir padarė. Ir tikrai žmonėms tai patiko”. Juokinga – ypač turint omenyje, kad LiCS kandidatų sąrašo viršuje puikuojasi du populistai, o vienintelis liberalas jau “įmestas į šulinį” – pasitraukė iš partijos vadovybės ir leidžia dienas Strasbūre. Tik vargu ar “žmonėms tai patiks”, kaip Erlicko pasakojamu atveju.

Nei Artūras Zuokas, ir Petras Auštrevičius dėl liberalizmo galvos sau nesuka. Šiedu politikai viską stato ant asmeninio patrauklumo ir neideologinio – “pragmatiško” įvaizdžio kortos. Tačiau, turėdama tokį vadą, partija yra ne tiek liberalų, kiek Zuoko. Tapusi Zuoko, ji virsta jo asmeninių reikalų ir elgesio įkaite. Kad Zuoko reikalai pastaruoju metu prastėja, rodo ir aplink jį susiraizgęs skandalo mazgas, ir katastrofiškai smukęs jo partijos reitingas.

Į pagalbą teisiškai ir politiškai pažeistam LiCS pirmininkui atskubėjęs Auštrevičius – ko gero, didžiausias šių metų Lietuvos politikos nesusipratimas. Petras, kaip jis švelniai – motiniškai vadinamas Prezidento ir Seimo rinkimams skirtoje biografijoje, atrodo dar nekaltesnis už didžiąją politikos nekaltybę – Paksą. Jam priimtinos visos partijos, kurioms priimtinas jis. Petras dirba socialdemokratų ir socialliberalų Vyriausybėje ir iš to gyvena. Kartu jis dalyvauja Prezidento rinkimuose, remiamas Darbo partijos ir Tėvynės sąjungos. Petras nekaltai sako, kad jų vertybės panašios ir jam priimtinos. Per Seimo rinkimus jis žada talkinti Tėvynės sąjungai, ir Andrius Kubilius pareiškia: “Jei Auštrevičius apskritai dalyvaus rinkimuose, tai tik mūsų partijos sąraše”. Bet Petras ūmai pasirenka liberalcentristus.

Turėdami Auštrevičių kandidatų į Seimą sąrašo viršuje, liberalcentristai programos rinkimams galėjo nė nerašyti: kam ji rūpi, kai yra Petras. Tačiau programa sukurta, ji vadinasi “Už Lietuvą, kurioje gera visiems”. Keistas šūkis – galima pagalvoti, kad “Rubicon group” ir šios bendrovės klientams Seime ir Vilniaus savivaldybėje iki šiol gera nebuvo, o LiCS laimėjus rinkimus – bus. Žinoma, šį šūkį galima traktuoti ir kaip socialinės gerovės pažadą, tačiau su socialdemokratiniu “Gerovė visiems” šūkiu į rinkimus eina Brazausko ir Paulausko koalicija. Tad lieka neaišku, ko siekia liberalai – supanašėti su socialdemokratais ar skelbti tautai, kad Lietuvoje gera bus ir sąžiningiems žmonėms, ir sukčiams?

Kitas liberalų šūkis, įrašytas LiCS programos preambulėje – kvietimas kurti “sėkmės Lietuvą” – keistai sutampa su konservatorių rinkimų programos pavadinimu – “Į sėkmės Lietuvą”. Susidaro įspūdis, kad LiCS, kaip ir jos sąrašo lyderis, pasiryžusi eiti visomis kryptimis ir todėl savo programoje skelbia tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų šūkius. Sugalvoti ką nors originalaus vaizduotės aiškiai pritrūko.

Trys pagrindiniai LiCS programos akcentai – mokesčių mažinimas, biurokratizmo įveikimas ir asmens saugumo užtikrinimas. Pastarosios dvi nuostatos turėtų būti patrauklios visiems rinkėjams, nes jos, kitaip nei pirmoji, paprastai labinamos nepaisant ideologinių skirtumų. LiCS programoje taip pat kalbama apie liberalių permainų Europos Sąjungoje (ES) būtinybę. Tai, ko gero, vienas ryškiausių šio dokumento ypatumų, lyginant su kitų partijų programomis. Liberalcentristai ragina siekti didesnio ES valdymo lankstumo ir subsidiarumo, priimamų teisės aktų skaičiaus ribojimo, paliekant ES tik teisėkūros gairių nustatymo prerogatyvą.

LiCS siekia, kad ES būtų liberalesnė, o Kazimiros Prunskienės vadovaujama VNDS, savo ruožtu, nori matyti ES demokratiškesnę. VNDS programoje pabrėžtinai kalbama apie mažųjų ES valstybių lygiateisiškumo, atodairos į jų interesus užtikrinimą. Viena drąsiausių ir įdomiausių šios partijos programinių nuostatų – referendumo dėl ES Konstitucijos reikalavimas. Tenka apgailestauti, kad ši nuostata VNDS programoje plačiau neaptariama ir neargumentuojama. Šiaip ar taip, ji tikrai demokratiška – juk Lietuvos visuomenės iš esmės nesvarstyta ES Konstitucija buvo suderėta tik siaurame Europos viršūnių rate. Jei ją patvirtins Seimas, o ne visuomenė, Lietuvos piliečiai bus priversti tenkintis viso labo statistų vaidmeniu, priimant šį valstybei svarbų sprendimą.

O trūkumų ES Konstitucijoje įžvelgti galima. Europa abejingai atsuko nugarą savo krikščioniškosioms šaknims, jos lyderiams šią vasarą sutarus dėl Konstitucijos projekto, kuriame neminima krikščionybė. Kalbos apie ES tautų dvasinę, ne tik institucinę ir medžiaginę bendrystę liko tik gražiomis kalbomis. Ne veltui Italijos proeuropietiško krikščionių susivienijimo prezidentas Giorgio Salina apgailestavo dėl tokios Konstitucijos bei ragino “kurti tautų, o ne užsienio reikalų ministrų, bankininkų ir prekybininkų Europą”.

Beje, “krikščioniškos” ir “dvasinės” vertybės VNDS programoje minimos keliskart. Tačiau kaip jos suvokiamos, kokia jų prasmė politinės partijos veikloje – neatskleidžiama. Iš konteksto aiškiai matyti, kad apie jas užsimenama gana atsainiai – tik dėl vaizdo, kurio padrikais fragmentais bandoma pasakyti, jog šiai partijai rūpi ne tik medžiaginiai dalykai.

VNDS bergždžiai stengėsi – jos programa stačiai pritvinkusi sunkiasvorio ekonomizmo, kuris nė iš tolo netinka vienkartiniam politiniam dokumentui, turinčiam padėti rinkėjui ne pavargti ir užmigti, o susigaudyti. Tiesa, ekonomizmo ir technokratinio požiūrio į politiką nestinga tiek LiCS, tiek Brazausko ir Paulausko koalicijos programose. Tačiau VNDS šiuo atžvilgiu ir politinio mąstymo turiniu, ir stiliumi pralenkia jas abi.

“Sieksime, kad Lietuvos užsienio politikos “geros kaimynystės” nuostata transformuotųsi į aktyvesnę ir ES šalių (Vokietijos, Prancūzijos ir kt.) poziciją, išreiškiančią partnerystės su kaimyninėmis šalimis galimybę”, – rašoma VNDS programoje. Toliau priduriama: “VNDS parlamentarai aktyviai dalyvaus dialoge tarp ES ir Rytų valstybių. VNDS nuosekliai siekia, kad Lietuvos politika apsivalytų nuo posovietinių sindromų”.

Kas tie tariami “posovietiniai sindromai”, atrodo, aišku: atsargumas Rusijos atžvilgiu, nepasitikėjimas šia valstybe. Panašu, kad į Rusiją Prunskienės partija žiūri kaip į draugišką ir vertą pasitikėjimo. Kalbant dar paprasčiau, VNDS, lyginant su kitomis partijomis, yra prorusiška. Cituota programinė nuostata, kad VNDS siekiami glaudesni Lietuvos santykiai su Rytų kaimynais (Minskas, Maskva) turį “transformuotis” į Vokietijos ir Prancūzijos politiką Rytų atžvilgiu, tai patvirtina.

Brazausko ir Paulausko koalicijos rinkimų programa, anot jos kūrėjų, rašyta kaip būsimos Vyriausybės programos metmenys. Joje daug skaičių, statistikos, žadamas visokeriopas medžiaginės gerovės augimas. Pažadėta net tai, ko nei Vyriausybė, nei politinės partijos nežada, jei nesikonsultuoja su aiškiaregiais. Štai stulbinamas pavyzdys: “Lietuvos piliečiai supras savo teises ir pareigas, prisiims atsakomybę už demokratijos stiprinimą šeimoje, visuomeninėje organizacijoje, bendruomenėje, tautoje, valstybėje, pasaulyje”. Po tokių “programinių nuostatų” nebežinai, ar juoktis, ar verkti, ar pionieriškai saliutuoti. Tai lyg užkeikimas, “šviesaus rytojaus” pašvaistė, atspindinti tai, kas bus, jei rinkimus laimės Brazausko ir Paulausko konkordija. Gal be reikalo kritikai sakė, kad šios koalicijos programa tėra statistinių duomenų sąvadas?

Beje, socialdemokratų ir socialliberalų programoje, kitaip nei LiCS ir VNDS rinkimams parengtuose dokumentuose, kalbama apie vertybes kaip politinės veiklos principus. Kad ir kaip aptakiai bei trumpai jos minimos, kairiųjų pažaduose bei vizijose tai leidžia išskirti ideologinio įsipareigojimo dėmenį, kurio beveik nematyti LiCS ir visai nematyti VNDS programoje.

Daugiausia dėmesio vertybiniams principams savo rinkimų programoje skiria Tėvynės sąjunga. Ši partija žiūri į politinę veiklą ir problemas ne tik Vyriausybės ar ministerijos, ekonomisto ar buhalterio akimis. Jos programoje kalbama apie visuomenės politinę ir moralinę, ne tik šalies ekonominę ir socialinę būklę. Šiuo atžvilgiu konservatorių programa teigiamai išsiskiria iš kitų partijų.

Tačiau ją skaitant kartais atrodo, jog savo vertybines nuostatas aptarianti Tėvynės sąjunga ima ir pasiklysta tarp trijų jos pačios pasodintų pušų. Kažin ar programos autoriai pajėgtų išaiškinti, koks tikrasis šios partijos santykis su laisvės vertybe. Ji įrašyta pirmoji tarp kelių minimų, tačiau apie ją beveik nieko gera nepasakyta. Atvirkščiai – tvirtinama, kad ji per daug sureikšminta ir žalinga. “Gera” laisvė – tai esą valstybingumas ir laisva rinka, o asmens laisvė minima daugiau neigiamai.

Keistai atrodo ir kai kurios ideologinio bei kultūrinio radikalizmo apraiškos. Vaikai (2V) akivaizdžiai svarbesni gimstamumo rodiklių nei asmenybės ugdymo kontekste. Du vaikus auginančiai motinai žadamos išskirtinės sąlygos priimant į valstybės tarnybą (o jeigu ji niekam tikusi valstybės tarnautoja?). Pensijos dydį žadama sieti su dirbančių pilnamečių vaikų skaičiumi ir jų atlyginimu (o jei žmogus negali turėti vaikų, arba jie mirę, arba mažai uždirba?). Mokyklose siūloma įvesti privalomas tautiškumo ugdymo pamokas, o mokytojams – etnografinės muzikos bei tautinės kultūros kursus (kultūrinis radikalizmas).

Tarp programinių siūlymų radikalumu išsiskiria konservatorių nuostata uždrausti politinę reklamą televizijoje ir radijuje. Tačiau šiuo atveju radikalumas liudija drąsą laikytis ekspertų argumentais paremto siūlymo, o ne norą primesti visuomenei dauginimosi ir etninio lojalumo skiepijimo strategiją.

Apibendrinant tenka pripažinti, kad šiemet turėsime dar vienus keistus rinkimus. Birželį rinkome Prezidentą iš penkių kandidatų, kalbėjusių daugiau apie ūkį, viltį ir sauskelnes nei apie Prezidento prerogatyvas. Į Europarlamentą delegavome daugiausia atstovų partijos, kuri gyrėsi, kad jos sąraše nėra nė vieno politiko. Dabar renkame į Seimą partijas, kurių programos turės prasmės tik tuo atveju, jei jos laimės rinkimus. O iš kur žinoti, kaip jos elgsis rinkimus pralaimėjusios arba patekusios į valdančiąją koaliciją, kurioje daugumą turės kita partija? Kurių nuostatų laikysis tvirčiausiai, dėl kurių derėsis, kurių tolydžio atsisakys?

Klystame įsivaizduodami, kad partijas prognozuojamas daro tik skaičiai, jais grįsti pažadai ir aiškūs tikslai jų programose. Ne mažiau svarbūs yra bendrieji ideologiniai principai – vertybės, kurių partijos laikysis įvairiomis politinėmis aplinkybėmis. Iš aptartų politinių partijų vertybėms aiškiausiai įsipareigojo Tėvynės sąjunga, po jos – Brazausko ir Paulausko koalicija. LiCS ideologija daug blankesnė, maža to – į Seimą ją veda Petras, kurio keliai apskritai nežinomi. Vertybių atžvilgiu VNDS – šių rinkimų katė maiše.

Vladimiras Laučius
“Eltos” politikos naujienų redaktorius, DPI ekspertas
„Atodangos“, „XXI amžiaus priedas“
2004 10 14

Leave a Reply

Your email address will not be published.