Valdančiosios koalicijos partijos, atrodo, linkusios siekti, kad šalies prezidento ir savivaldybių rinkimai įvyktų tą pačią dieną. Tokiam žingsniui ieškoma ir visuomenės paramos, todėl pasitelkiamas iš pirmo žvilgsnio labai stiprus argumentas – esą šitaip būtų sutaupyta keletas milijonų litų. Neabejotina ir tai, kad daugelį šis argumentas įtikina.

Žvelgiant į tokius sudvejintus rinkimus ne per siaurą kelių milijonų prizmę, o iš daug platesnės demokratijos plėtros Lietuvoje perspektyvos, sumanymas neatrodo jau toks nekaltas. Pritarimas tokiems rinkimams rodytų nebent tai, kad didelė visuomenės dalis dar nesuvokia ir nevertina to, kas paprastai vadinama “demokratine piliečių savivalda”.

Kad ir kokie svarbūs būtų prezidento rinkimai, jų reikšmės nedera pervertinti. Prezidentas yra tik gana ribotas galias turintis valstybės vadovas, kurio svarbiausia pareiga – tinkamai atstovauti šalį. Tikroji, o ne simbolinė valdžia prasideda apačioje – savivaldos lygmenyje, ir tai savaime lemia milžinišką savivaldybių rinkimų reikšmę. Įgyvendinus valdančiųjų partijų užmačias, ši reikšmė būtų sumenkinta, nes savivaldos rinkimai neišvengiamai atsidurtų prezidento rinkimų šešėlyje, ir taip silpnoki demokratijos pagrindai nuo to tikrai nesutvirtėtų. Tačiau šis klausimas turi ir daug praktiškesnį aspektą.

Vis dėlto reikėtų įsiklausyti į pasigirstančius įspėjimus, kad prezidentinių rinkimų aistros nuslopins paskutinius daugelio rinkėjų budrumo likučius. Taip susidarys idealios sąlygos į savivaldybių tarybas niekieno nepastebėtiems prasmukti įvairiausio plauko perėjūnams ir lengvo gyvenimo ieškotojams. Tokie būgštavimai yra pagrįsti. Juk šiandieninės Lietuvos savivaldos vaizdas yra tiesiog slogus, keisčiausios, jokia politine logika nepaaiškinamos partijų koalicijos savivaldybių tarybose, pačių koalicijų trapumas ir trumpaamžiškumas, nuolatiniai merų vertimai ir akivaizdūs savivaldos nebrandumo požymiai.

Šios nesibaigiančios sumaišties priežastys nėra politinės dėl labai paprastos priežasties: dauguma savivaldybių tarybų narių paprasčiausiai neturi politinių pažiūrų, o šį neturėjimą vadina ūkiškumu. Buvimas partiniame sąraše tokiems žmonėms tėra priemonė siekti asmeninių turtinių ar verslo tikslų. Tad ne kokie nors politiniai nesutarimai, o grumtynės dėl privatizuojamų kąsnių yra tikroji priežastis to, kad žlunga savivaldybių koalicijos ir savo kėdes praradinėja jų galvos.

Atsainus požiūris į savivaldybių rinkimus yra garantija, kad tokie žmonės ir juos toleruojančios partijos jausis nekontroliuojami ir elgsis dar įžūliau, tad kuo daugiau piliečių pritars sudvejintų rinkimų idėjai, tuo mums visiems bus blogiau. Deja, visiškai klaidinga mintis, kad savivaldybės neturi nieko bendra su politika ir sprendžia tik siaurus ūkinius reikalus, seniai įkalta į daugelio žmonių galvas. Žinoma, savivaldybės netvarko užsienio reikalų ir nesprendžia krašto saugumo ir gynybos klausimų, tačiau klausimas, ar, pavyzdžiui, ribotas miesto lėšas skirti keliems išrinktųjų rajonams išpuoselėti, o likusius paversti varguomenės getais, yra jau ne ūkinis, o politinis klausimas. Tai – socialinės politikos klausimas, kurio vienoks ar kitoks sprendimas atspindi savivaldybės išrinktųjų politines pažiūras. Todėl raginimai dėl savivaldybių rinkimų elgtis ūkiškai ir taupyti yra gryniausia demagogija. Šis piniginis klausimas susijęs ir su kažkodėl iki šiol niekaip neišsprendžiama partijų valstybinio finansavimo problema.

Iš tikrųjų ūkiškai mąstantis šalies pilietis turėtų vieną kartą paklausti savęs, kas yra pigiau: paaukoti iš valstybės iždo keliolika ar net keliasdešimt milijonų litų partijoms tinkamai finansuoti ir atskiriems savivaldybių rinkimams surengti ar leisti, kad šalies rinkiminis gyvenimas ir toliau primintų žvejybą drumstame vandenyje, o apsukrūs žvejai tą patį valstybės ir savivaldybių iždus po tokių rinkimų švarintų šimtais milijonų litų?

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2002 04 30

Leave a Reply

Your email address will not be published.