Nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų krikščionių demokratų ir konservatorių santykiai buvo draugiški ir veiksmai vieningi. Bendradarbiavimo viršūne galima laikyti 1996-2000 m. Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) ir Krikščionių demokratų partijos koaliciją, Seime turėjusią daugumą ir sudariusią vyriausybę.

Pastaraisiais metais buvo stebimas šių politinių jėgų santykių akivaizdus atšalimas ir visos dešiniosios pusės svorio politiniame gyvenime sumažėjimas. Apmąstyti dešiniųjų politinių jėgų patyrimą ir perspektyvas paprašėme Tėvynės sąjungos pirmininką Andrių KUBILIŲ.

Yra manančių, kad krikščionių demokratų ir konservatorių koalicijos (1996-2000) metas buvo abiejų partijų žydėjimo metas. Kaip Jūs matote šių dviejų giminingų politinių jėgų bendradarbiavimo istoriją.

Mano nuomone, mūsų bendradarbiavimas iki 2000-ųjų buvo pakankamai vaisingas ir garbingas. Krikščionys demokratai galbūt jausdavosi kiek šešėlyje, bet ką padarysi, kad mes tuo metu išties buvome “didesni”. Mums atrodė, kad tas periodas galėjo būti pagrindas ir tolesniam, glaudesniam bendradarbiavimui. 2000-aisiais metais, po rinkimų į praėjusios kadencijos Seimą, mes pajutome, kad kyla problemų – krikščionims demokratams rinkimai buvo nesėkmingi, dar labiau nesėkmingi negu mums. Kaip vieną iš svarbiausių pralaimėjimo priežasčių jie įvardijo nesėkmingą koaliciją su konservatoriais ir tam tikrą konservatorių kaltę. Iš krikščionių demokratų išgirdome labai daug, mano manymu, nepamatuotų kaltinimų. Vienas iš garsiau apie tai šnekančių buvo Petras Gražulis.

Kai krikščionys demokratai nauju vadu pasikvietė Kazį Bobelį, mums žinomą kaip pakankamai destruktyvaus požiūrio į mus atstovą, supratome, kad bendradarbiavimui bent kurį laiką atsiranda didelių problemų. Kantriai laukėme, nes Krikščionių demokratų partijoje ir jos skyriuose matėme daug gerų žmonių. Net nebandėme ieškoti bendros kalbos su tuometine krikščionių demokratų vadovybe, nes tuo metu ji į mus žiūrėjo kaip į didžiausius priešus.

Dešiniesiems teko išgyventi didelių išbandymų. Tėvynės sąjunga pradeda atsitiesti, ji naujajame Seime uždirbo 26 vietas, krikščionys demokratai neturi nė vienos: buvęs vienas iš partijos vadovų Petras Gražulis į rinkimus ėjo ir laimėjo vienmandatėje nesiedamas savęs su partija. Dėl kokių priežasčių – objektyvių ar subjektyvių – buvo susilpnėjusios dešiniosios jėgos? Ar tai vidiniai procesai, politinės raidos grimasos, ar svetimų jėgų veikimas?

Priežasčių gali būti įvardinta ne viena. Viena iš jų – jaunos demokratijos sąlygomis veikiantis vadinamasis švytuoklės principas, kai partija, pabuvusi valdžioje, patiria skaudų pralaimėjimą. Antras dalykas, mano atrodo, kad palengva, gana lėtai ir gana sunkiai vyksta viso mūsų politinio gyvenimo perėjimas iš pototalitarinės – ponomenklatūrinės – posąjūdinės politinės ir partinės sistemos į europinę. Jau 2000-aisiais galimabuvo pastebėti, kad žmonės pajuto tam tikrų pokyčių poreikį ir mūsų veikloje. Mes tikriausiai to nesugebėjome pateikti, todėl dalį erdvės užleidome liberalams, kurių iki tol nebuvo. Jie atėmė dalį mūsų rinkėjų. O krikščionims demokratams, matyt, taip pat buvo sunku susivokti, kaip reaguoti į visuomenėje besiformuojantį naują poreikį.

Mūsų transformavimasis į europinę dešinę pasižymės keliais bruožais. Visų pirma bus pagilintas vertybių, atitinkančių naująjį laikotarpį, sąrašas, padaugės vertybių, susijusių su žmogaus aplinka, – ne vien su valstybės strateginiais tikslais. Iki šiol dešinieji vadovavosi keliais stambiais strateginiais tikslais – jiems labiausiai rūpėjo integracija į Vakarus, rinkos ekonomikos kūrimas. Šių tikslų daugiau ar mažiau pasiekta. Be abejo, atsiranda naujų nacionalinio saugumo iššūkių valstybei, tačiau šalia to atsiranda erdvė tiems dalykams, kurie iki šiol mūsų vertybių sąraše buvo nustumti toliau – tokie dalykai kaip šeima, bendruomenė, moralinių vertybių svarba visuomenėje iškyla į pirmąjį planą.

Antra, dešinioji pusė turi užbaigti integracijos ir konsolidacijos darbą, kurį mes pradėjome prieš metus, jungdami daug įvairių smulkesnių ir narių skaičiumi stambesnių, bet neturinčių didesnio politinio svorio organizacijų. Toje vietoje aš neslepiu, kad, mano manymu, dešinėje Lietuvos pusėje natūrali būtų Tėvynės sąjungos ir krikščionių demokratų integracija. Faktiškai šioje srityje normaliai politinei veiklai vietos yra vienai organizacijai.

O praktiškai realizuoti šią Jūsų nuomonę matote galimybių?

Nematau jokių didesnių problemų, išskyrus politinės valios poreikį iš abiejų pusių – geranoriškai ir lygiaverčiai tartis ir susitarti dėl bendro tikslo, dėl bendrų vertybių. Mes apie tai nuolat kalbame ir esame pasiruošę. Krikščionys demokratai šiek tiek svyruoja, bent jau svyravo prieš rinkimus. Manau, kad daug kas priklausys nuo krikščionių demokratų apsisprendimo. Suprantu, kad tokioje integracijoje yra daug jautrių dalykų, ypač krikščionims demokratams. Mes su tuo susidūrėme kalbėdami ir įtikinėdami kitas partijas – Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, Dešiniųjų sąjungą – jungtis prie mūsų. Jautrūs dalykai, nes krikščionys demokratai turi ilgametę – šimtametę – tradiciją ir, atrodo, kaip čia bus: ar jungiantis nedings ta tradicija, ar jinai nenutrūks? Manau, kad tai svarbūs dalykai, bet kur kas svarbiau ne partijos tradicija ir partijos pavadinimo išsaugojimas, o vertybės, su kuriomis partija gyveno šimtą metų: kiek jos šiandienėje visuomenėje yra įgyvendinamos ir kokie svertai tam yra panaudojami. Jeigu partija lieka tik su pavadinimu ir su istorija, bet neturi jokių galių, svertų ir negali dalyvauti formuodama valstybės valdžią, ji tokiu būdu nesugeba įgyvendinti atsakomybės, kurią partijos istorija jai užkelia ant pečių.

O ar yra tarp šių partijų kokių nors principinių idėjinių skirtumų?

Stebint mūsų minčių ir idėjų evoliuciją matyti, kad pastaruosius keletą metų Tėvynės sąjunga labai stipriai pasistūmėjo kaip tik į tą sritį, kurią galima vadinti krikščioniškuoju socialiniu mokymu ir krikščioniškosios demokratijos vertybėmis. Tarp Tėvynės sąjungos ir krikščionių demokratų idėjų nėra didesnio skirtumo požiūryje į šeimą, į bendruomenę, moralės vertybes, auklėjimą, vertybiškai orientuotą mokyklą. Apskritai nematau jokio skirtumo tarp krikščionių demokratų ir vertybinių konservatorių. O mūsų patriotinė pozicija ir rūpestis valstybės saugumu, man atrodo, įrodė mūsų tvirtą stuburą ir nesiblaškymą, aiškų žinojimą, kas yra mūsų partneriai ir su kuo mes niekada neketiname bendradarbiauti. Mes esame sakę savo bičiuliams krikščionims demokratams, ypač skyriuose, kurių yra daug stiprių, kad mums nerimą kelia jų buvusio pirmininko Kazio Bobelio politinė orientacija ir jo bandymai vesti ta kryptimi visą partiją. Mes matėme, kad lyderiai bandė ieškoti bendradarbiavimo su Kazimiros Prunskienės “valstiečiais”, kas mums atrodė visiškas nesusipratimas. Ačiū Dievui, kad krikščionys demokratai, kaip partija, atsilaikė nuo tokių gundymų, nors buvęs jų vadovas K. Bobelis dabar yra kaip tik tos pačios K. Prunskienės grupėje.

Ar neturite baimės, kad dabar, į valdžią atėjus partijai, remiamai su nedraugiškomis Lietuvai jėgomis susijusio verslo, dešinieji gali būti nebeprileisti prie valdžios?

Galima įvairiai kalbėti, bet bent šiuo metu jaučiu, kad mes tvirtai stojamės ant kojų ir kad visuomenėje atsiranda vis daugiau poreikio tokiai partijai kaip mes – besivadovaujančiai vakarietiškomis vertybėmis, tvirtai, nesiblaškančiai, neprarandančiai savo principinių nuostatų, nors kartu ir pasiruošusiai įvairiems kompromisams vardan Lietuvos reikalų. Toks poreikis ypač stiprėja ten, kur žmonių gyvenimą labiau palietė europietiška pažanga. Tai daugiau susiję su didžiaisiais miestais – Vilniumi, Kaunu, iš dalies Klaipėda, kur ta pažanga labiau juntama, jau yra atėjusios investicijos, kuriamos naujos darbo vietos. Mes tikime, kad ta pažangą netrukus pajus visa Lietuvą. Galime tikėtis, kad tai lems mums palankesnes žmonių nuotaikas. Manau, kad Lietuva taps normalia europine valstybe, kurioje konkuruoja europinės politinės grupė: kairėje – socialistai, dešinėje – konservatoriai. Taip yra visoje Europoje. Mano manymu, mes esame toliau pažengę kurdami europinę politinę partiją. Kairieji po visų manevrų su Darbo partija yra praradę gana daug europietiškumo, kurio gal ne tiek daug ir turėjo. Todėl manau, kad kairės pusės laukia didelės ir pakankamai skausmingos transformacijos, ypač po A. Brazausko išėjimo iš politikos. Jeigu mes nepadarysime labai grubių klaidų ir jeigu neprarasime žmonių pasitikėjimo, o jį tik stiprinsime, tvirtindami savo organizaciją, ir varysime toliau savąją gilią vertybinę vagą, tai matau labai neblogas mūsų perspektyvas.

Dėkojame už pokalbį.

Atodangos“, „XXI amžiaus priedas“
2004 11 26

Leave a Reply

Your email address will not be published.