Tiek šių dienų Lietuvos politiniame gyvenime, tiek svarstymuose apie vykstančius procesus esama labai daug sumaišties. Todėl džiugu, kad Demokratinės politikos institutas diskusijai pasiūlė tikrai fundamentalią temą iššūkiai demokratijai bei demokratijos perspektyvos Lietuvoje.
Sakyti, jog atėjo metas grįžti prie pamatinių klausimų, būtų netikslu. Tiesą sakant, gerokai vėluojame, nes statyti politinį statinį, nesutarus ar bent neaptarus jo pamatų avantiūriška. Tačiau tokia avantiūra tęsiasi jau bent keturiolika metų ir, visai tikėtina, kad, nepaisant kai kurių pastangų diskutuoti, tęsis ir toliau.
Apie pokomunistinės situacijos specifiką
Atkurdami Nepriklausomybę, stengėmės išsiveržti iš sovietinės sistemos glėbio, ir atrodė savaime suprantama, kad liberaliajai demokratijai nėra alternatyvos. Demokratinis gyvenimas Atgimimo tarpsniu, iš dalies dar ir šiandien suprantamas per priešstatą sovietiniam totalitarizmui. Tai paprasčiausiai kitoks gyvenimas. Koks? Gal vakarietiškas, laisvas ir t.t. Tačiau kiekvienas apibūdinimas sukelia naują klausimų vėją.
Taigi gilesnio apmąstymo bei supratimo, kokiais principais vadovaudamasi turėtų savo gyvenimą tvarkyti laisva politinė bendruomenė, trūko ir trūksta. Pagrindinės politinės institucijos buvo kuriamos bei formuojamos daugiausia imituojant tarpukarį veikusias ar dabartines vakarietiškas. Tikrai nemanau, kad Vakarų valstybėse veikiančios politinės institucijos netinka Lietuvai. Problema ta, kad jos perimamos kaip savotiška humanitarinė pagalba, kuria naudojamasi, su žodynu skaitant pridėtą instrukciją.
Visada labai įtariai žvelgiau į Lietuvos valdžios teiginius, jog turime priimti tam tikras viešojo gyvenimo tvarkymo taisykles, nes to reikalauja integracija į Europos Sąjungą. Pasirodo, jog puoselėti žmogaus politinės laisvės erdvę, kelti reikalavimus žiniasklaidai, rūpintis korupcijos prevencija turime pirmiausia dėl to, kad, priešingu atveju, nebūsime priimti į bendrus Europos namus, o ne todėl, kad tai nuostatos, kuriomis iš tiesų norėtume grįsti politinės bendruomenės veiklą. Šiandien politinio gyvenimo principai importuojami kaip kažkieno pageidavimai, instrukcijos, o ne kaip esminė mūsų, kaip politinės bendruomenės, savasties dalis.
Tiesa, žvelgdami į dabarties skaudulius, neturėtume pamiršti, jog per keturiolika metų Lietuva labai pasikeitė, daugiausia dėl to, kad drausmingai vykdėme transformacijos instrukcijas. Šiandien stovime ties atvertomis ES ir NATO durimis. Ilgai lauktas finišas? Kita vertus, šiandien labiau įsisąmoniname, jog mums peržengus tarptautinių organizacijų slenkstį atsakomybė už savo politinę bendruomenę tikrai nesibaigs. Taip pat jau šiandien matome, kokią kainą reikia mokėti už tai, kad politinis gyvenimas, teisinė sistema yra suvokiami kaip iš Humanos tinklo gauti rūbai, o ne kaip politinės bendruomenės vertybės, įsišaknijusios šios bendruomenės valioje.
Apie demokratiją
Šiandien vis garsiau kalbama, kad Prezidentūros skandalas atskleidė demokratinės santvarkos ribotumą, net pradėta aiškinti, kad demokratinė sistema iš esmės ydinga ir trukdo įvesti tvarką. Pastaroji suvokiama kaip savo likimo perdavimas į kurio nors gelbėtojo ar diktatoriaus rankas. Kiti politikai ir politologai tvirtina, kad demokratija šiandien Lietuvoje privalo būti stipri bei sugebėti apsiginti. Lieka klausimas – kas šiuo atveju atstovauja tai besiginančiai demokratijai?
Turiu prisipažinti: nemanau, kad demokratinė santvarka yra ideali. Vien jau todėl, kad idealių santvarkų realių žmonių pasaulyje nebūna. Taip pat sutinku, kad kai kuriais atvejais demokratinė santvarka yra nepalanki terpė priimti pačius geriausius sprendimus. Kita vertus, ji užkerta kelią ir didžiausiems piktnaudžiavimams valdžia.
Taip pat sutinku su demokratijos kritikais, kad demokratija turi savidestrukcijos tendenciją. Ją puikiai užčiuopė dar Platonas, aprašydamas, kaip demokratinis” žmogus sukuria prielaidas diktatūrai. Vėlesni politiniai mąstytojai puikiai atskleidė, jog kiekvienos politinės santvarkos gyvybingumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek rūpinamasi piliečiu dorybių ugdymu. Kažkodėl šiandien tai pamirštama ar manoma, jog principai, kurie tiko prieš tūkstantį ar kelis šimtus metu, susidėvėjo. Daug kalbama apie pilietinę visuomenę, tačiau pastaroji sąvoka vis dažniau virsta paprasčiausiu lozungu.
Ar dabartinė sumaištis kelia grėsmę demokratijai?
Bet grįžkime prie klausimo – ar dabartinė politinė sumaištis kelia grėsmę demokratinei santvarkai ir kiek pati santvarka yra atsakinga už dabartinę sumaištį?
Pirmiausia, jei norime bent analizės metu pažaboti sumaištį, susitarkime dėl sąvokų. Tokios sąvokos kaip demokratija”, vertybės” vartojamos kaip savaime suprantamos, tačiau suprantamos jos labai skirtingai. Neretai tai atveria erdvę įspūdingiems nusikalbėjimams. Pavyzdžiui, vienas dažnai cituojamas Lietuvos politikas tvirtina, kad nedemokratiška Prezidentą kviesti duoti parodymus, nes jis yra visos tautos rinktas Prezidentas. Radijo laidoje diskutuojama, ar demokratiška yra klausytis įtariamų asmenų pokalbių. Net fašistuojantys radikalai porina, kad jie gina demokratiją bei žodžio laisvę.
Kai kalbame apie demokratiją, pravartu prisiminti J. Schumpeterio dar 1942 metais suformuluotą procedūrinės demokratijos apibrėžimą: Demokratija yra valdymo forma, kurioje valdžia viešai atsakinga už savo veiklą piliečiams, veikiantiems netiesiogiai per jų išrinktų atstovų varžytuves bei kooperaciją.”
Šiuo atveju svarbu pabrėžti kelis dalykus: demokratijos spindesys ir skurdas glūdi tame, jog valdžia yra visuomenės kontroliuojama. Tai reiškia, jog visi yra lygūs prieš įstatymus, nepaisant užimamų pareigų, nepaisant to, kad patys yra šių įstatymų kūrėjai. Tai, be kita ko, galima vadinti ir įstatymo valdžia. Galima įvairiai vertinti patį apkaltos Prezidentui procesą, atskirus jo tarpsnius, tačiau apibendrinus galima konstatuoti, kad jį bandoma vykdyti teisinėmis priemonėmis ir tai yra vienas iš demokratinės politikos bruožų. Paradoksalu, bet galima teigti, kad prezidentinis skandalas atskleidė, jog Lietuvoje veikia demokratinės institucijos.
Aišku, yra ir tamsesnė demokratinės politikos pusė, kurią šiandien puikiai naudojasi viešųjų ryšių specialistai. Demokratijai ypatingą reikšmę turi ne tik teisinės politinės valdžios kontrolės priemonės, bet ir politinės, t.y. per rinkimus reiškiama piliečių valia. Demokratinėje santvarkoje įtaigus bendravimas su piliečiais tampa ne mažiau svarbus nei pagarba teisinėms priemonėms. Dar daugiau, kaip matome iš dabartinių Prezidento Rolando Pakso veiksmų, abu šie sandai gali konfliktuoti tarpusavyje. Pavyzdžiui, politikas pareiškia, jog jis nepaisys Konstitucinio teismo ar Seimo nutarimo, nes yra įsitikinęs, kad tokia yra daugumos pilietinės bendruomenės narių valia.
Demokratijos kritikai jau seniai pastebėjo, kad labai dažnai tai, kas atrodo daugumos valia, tėra mažos tūžmingos grupelės riksmas.
Apie politinio gyvenimo krizę
Kita problema – tai, kad demokratinė valdžios kontrolė valdžią verčia ne tik pasitempti, bet ir pataikauti žmonėms. Tai palanki dirva tiek bet kokio autoriteto erozijai, tiek cinizmui. Didelė demokratinių valstybių tragedija, kad valdžia baiminasi spręsti realias problemas, kurių sprendimai kam nors gali pasirodyti skausmingi, bet mieliau koketuoja ir pataikauja žmonėms, kurie pirmiausia suvokiami ne kaip bendrapiliečiai, bet kaip rinkėjai. Politikai labai dažnai virsta šou žvaigždėmis ar šou žvaigždės – politikais. Politinio spektaklio režisieriais tampa žiniasklaidos priemonės, kurios kontroliuoja tai, kas vyksta scenoje, į kurią trokšta patekti kiekvienas politikas.
Tai nėra tik Lietuvos problema. Daugelyje valstybių šiandien pripažįstama, kad žiniasklaidos technologijų sklaida yra tapusi viena iš politikos krizės priežasčių. Žiniasklaidos kuriamų įvaizdžių kautynėms reikia vis daugiau pinigų. Tai lemia turtingų rėmėjų, turinčių didelę įtaką politikų sprendimams, atsiradimą. Kita vertus, naujoji žiniasklaida įtvirtina vaizdo pirmenybę politinės žinios turinio atžvilgiu. Todėl politiniai simboliai, lyderiai, kitos vizualinės priemonės užgožia politines programas, tradiciškai padėjusias identifikuoti politines partijas.
Problemų sprendimų simuliavimas bei visuomenės linksminimas paprastai veda prie to, kad problemos tik gilėja ir pagaliau pasiekia kritinį lygmenį. Tada politikų chore atsiranda grupė asmenų, kurie atsiriboja nuo daugumos, apkaltina ją neveiklumu ir tampa naujais publikos numylėtiniais. Kiekvienas teatro ar kino aktorius yra patyręs, kokia permaininga yra publika. Tuo šiandien gali įsitikinti ir aktoriais bandantys būti politikai.
Politiniams mesijams” palankią dirvą sudaro ne tik politikos virsmas šou, bet ir keistas politinio gyvenimo psichologizavimas. Politikai išmoko vardinti visuomenės negalias: trūksta darbo vietų, susiformavo “skurdo regionai”, mažėja gimstamumas, silpnėja šeimos institutas, bendruomeniškumas merdi, klesti korupcija etc. Tačiau jei gydytojas tesugeba pasakyti diagnozę, ar iš tiesų jis vertas gydytojo vardo? Akivaizdu, jog V.Uspaskicho, R.Pakso ar V.Šustausko siūlomų “receptų” tikslas patikti žmonėms, o ne spręsti realias problemas. Tačiau ir “rimtieji” politikai kol kas tik perspėja apie “gelbėtojų” pavoju, tačiau nepanaudoja tradicinių politinių ideologijų galių.
Liberalizmas, konservatizmas, krikščioniškoji demokratija, socialdemokratija – tai ne vien etiketės, kurias užsiklijuoja partijos. Tai daugiau nei šimtmetį brandintos politinės ideologijos, realių problemų sprendimo būdai, daugybę kartu įrodę pranašumą prieš pavienius “gelbėtojus”. Didžiausia jų vardais pasivadinusių Lietuvos politinių partijų bėda yra ne kuris nors klaidingas žingsnis praeityje, bet nesugebėjimas savo veiklą grįsti ne vieno ar kito vadovo įnoriais ar eksperimentais, bet tvirtomis politinėmis vertybėmis. Skaudi partijų žaizda – tai, kad nebandoma įrodyti, jog politinės idėjos nėra vien vadovėlių puošmenos.
Politinių partijų krizė nėra vien tik tai, kad jos nesugeba patikti, prisivilioti žmonių, bet ir tai, jog jos nesugeba atlikti savo funkcijos visuomenėje. Tai yra didelė grėsmė demokratinei santvarkai. Primenu antrąjį Shumpeterio pateikto apibrėžimo dalį: Piliečiai demokratinėje santvarkoje veikia netiesiogiai per jų išrinktų atstovų varžytuves bei kooperaciją.”
Silpnos ir kompleksuotos Lietuvos politinės partijos šiandien neatlieka svarbiausios funkcijos: struktūruoti politinį procesą, artikuliuoti politines vertybes. Formuoti žmonių politinę valią, išaiškinti ilgalaikius konkrečios politinės strategijos padarinius. Todėl politinio gyvenimo struktūravimas tampa įvairių mesijų”, interesų grupių, politinių gaujų veiklos arena.
Apie viešosios erdvės krizę
Ne mažiau svarbiu iššūkiu demokratinei santvarkai nei partijų krizė yra tai, ką sociologas Zygmunt Bauman yra įvardijęs agoros ištuštėjimu. Primenu: Agora — tai erdvė, kurioje užgimė demokratinė politika, tai viešųjų diskusijų erdvė. Pasak Baumano, Agora nėra nei privati, nei vieša teritorija, bet veikiau šių dviejų sričių susiliejimo vieta. Būtent čia vyksta privataus” ir viešo” dialogas. Agora – demokratijos lopšys. Demokratijos pulsą galima matuoti pagal tai, kiek žmonių apsilanko Agoroje, kiek laiko jie čia praleidžia, Būtent tokio apsilankymo metu ir vyksta sudėtingas privačios sferos dalykų pavertimas visuotinai reikšmingomis kategorijomis.
Paradoksalu, bet individualumo kultą skatinanti demokratinė santvarka pati veda prie nusivylimo bendrąja erdve. Šiandien demokratinės santvarkos pilietis turi iki šiol nematytas galimybes dalyvauti politiniame gyvenime, tačiau jo įtrauktumą keičia visiška abejingumas bendriems tikslams. Kas vyksta toliau? Politinių klausimų trivializavimas (lydimas įrodinėjimo, kad žmonėms nėra įdomūs pamatiniai klausimai, juos domina tik tai, kas išveš jų namo šiukšles) bei vis didėjantis sunkumas suderinti individų interesus. Visuomenės problemos”, kurios negali būti aptariamos kasdienės rutinos kalba, apskritai nustoja dominti. Pasak Baumano, akivaizdžiai mažėja susidomėjimas Politika (iš didžiosios raidės). Politikos ir buities sutapatinimas pilietinę veiklą skatina suvokti kaip antrarūšę”, atitraukiančią nuo esą svarbesnių dalykų. Visiškai teoriškai laisvas ir modernus žmogus praranda visumos vaizdą ar net norą suvokti to, kas vyksta aplinkui, prasmę ir tampa puikia žaliava bet kokio pobūdžio manipuliacijoms.
Demokratija ir vertybės
Per pastaruosius dešimt metų apie vertybes kalbėjome daug ir gražiai. Tačiau tarp kalbų ir tikrovės, kurioje gyvename, didelė praraja. Galima net teigti, jog kalbų apie vertybių reikšmę gausa — akivaizdus vertybių krizės simptomas. Vertybės tampa mūsų gyvenimo pamatu tik tada, kai mes joms įsipareigojame, kai įauginame jas į gyvenimą.
Idant demokratinė visuomenė nevirstu minios visuomene, griaunančia pati save, visuomenės gyvenimas privalo turėti tam tikrą dorovinę gramatiką. Kiekviena kalba turi savo gramatiką, taip pat savo gramatiką turi ir valstybė ar žmogus. Gramatika mums nenurodo, ką turime pasakyti, tačiau struktūruoja tai, kaip mes kažką sakome, kažko siekiame.
Konstitucija yra teisinė valstybės gyvenimo gramatika, tačiau šalia jos egzistuoja ir kita – dorovinė gramatika. Dorovinė gramatika neatmeta siekinių, tačiau moko mąstyti, jog svarbu ir kelias, kuriuo einame siekinio link.
Drįstu teigti, jog tokios gramatikos trūkumas ir yra vienas svarbiausių dabarties iššūkių Lietuvos demokratijai. Ko reikia, jog tokia gramatika atsirastų?
Akivaizdu, jog ji negali būti įvesta deklaracijomis, dekretais, bet turi susiformuoti. Tam reikia įsisąmoninti, jog esame viena politinė bendruomenė. Teisinė sistema, politika turi būti suvokiamos ne kaip svetimkūniai, primesti iš išorės, kurių turime paisyti sukandę dantis, bet kaip bendro sėkmingo politinės bendruomenės gyvenimo sąlyga.
Tai, kas vyksta šiandien, gali būti prilyginta moraliniam referendumui. Kiekvienas turime apsispręsti, kokius reikalavimus kelsime mums atstovaujančiai valdžiai, ar sugebėsime puoselėti tokią politinę bendruomenę, kuri pilietinius skirtumus jungtų į bendrojo gėrio puokštę. Apsispręsti šiandien turi ne tik Apkaltos komisija, Seimo nariai, teisėjai, bet kiekvienas iš mūsų. Esu įsitikinęs, kad tik dorovinė gramatika, kurios būtų priversti paisyti skirtingas pažiūras turintys piliečiai, gali tapti atsvara plepalams apie tvarką, kurios įvedimas, kaip dabar matome, lemia baisią netvarką.
Andrius Navickas
Demokratinės politikos instituto ekspertas
Konferencija “Lietuvos demokratijos ateitis: tikrosios ar tariamos grėsmės”, 2004-02-11, Vilnius
2004 02 12