Praėjus pirmajam šokui po rugsėjo 11-tosios įvykių, laipsniškai ėmė ryškėti per Lietuvos žiniasklaidą nuvilnijusių komentarų bruožai, spalvos ir atspalviai. Pirmiausia į akis krito tai, kad Lietuvoje tikrai nestigo emocinio solidarumo su baisios nelaimės ištiktais amerikiečiais. Šiuo atžvilgiu simboliška kad ir tai, jog gedulo vėliavos Lietuvoje buvo skubiai iškeltos rugsėjo 12-tąją tad praėjus trim dienoms tai buvo padaryta antrąsyk. Tačiau, nepaisant emocinio solidarumo, susidarė įspūdis, kad racionalaus solidarumo būta kur kas mažiau. Ir tai leidžia iš dalies suprasti tuos, kurie ligi šiol abejojo, ar tikrai Lietuva yra Vakarų pasaulio dalis.
Pavyzdžiui, per Lenkijos televiziją kalbėję apžvalgininkai ir analitikai labai daug dėmesio skyrė vertybių konflikto temai. Jų nuomonės nebūtinai sutapo, tačiau bendra reakcija buvo tokia, kad negalėjai suabejoti, jog kalbantieji ar žurnalistai, ar politikai, ar politologai puikiai suvokia priklausą civilizacijai, kurios užpuolikai metė iššūkį tiek Amerikai, tiek Lenkijai. Apie vertybių karą, islamiškojo fundamentalizmo ir vakarietiškos civilizacijos susidūrimą buvo kalbama atvirai, nuodugniai ir be apykvailių postringavimų, kad visos religijos teisingos, visos kultūros vienodai reikšmingos, visos valstybės vertos pagarbos, visi kartu pasmerkime terorizmą ir tegyvuoja tautų draugystė.
Lietuvoje viskas vyko kitaip.
Vienam radijo žurnalistui buvo neaišku, kodėl mes iškabinome gedulo vėliavas dėl žuvusių amerikiečių, o ne dėl badaujančių Afrikos negrų. Norėtųsi paklausti: ar tik ne Amerikos ir kitų išsivysčiusių valstybių dėka Trečiojo pasaulio šalyse veikia humanitarinės misijos, be kurių tų šalių gyventojai, nesugebantys tvarkytis nei politiškai, nei ekonomiškai, kur kas smarkiau kentėtų nuo ligų, bado ir kitų negandų. Aišku, kiekvienas normaliai mąstantis žmogus turėtų gailėtis badaujančių afrikiečių. Šiaip ar taip, jų labiau gaila, negu vertybėse susipainiojusio Lietuvos žurnalisto.
Pašiurpino ir kai kurie Lietuvos politikai. Antai Seimo narė ekonomistė Kazimiera Prunskienė kitą dieną po tragedijos siūlė atsieti litą nuo dolerio ką jau čia beprasidėsi su parklupdytais amerikiečiais. Jai nepritarė kitas ekonomistas Seimo narys Kęstutis Glaveckas. Jo žodžiais, neverta to daryti, kadangi dolerio kurso nuosmukis mums naudingas. Gerbiami laidos klausytojai, jis tikrai taip pasakė. Tai bent kandidatas į prezidentus! O mes vis dar guodžiamės, esą amerikiečiai, palyginti su mumis, yra merkantiliški, moka tik skaičiuoti pinigus ir savo interesus. Kur jau ne.
Beje, į politiką besiveržiantys Lietuvos ekonomistai yra išties įdomus reiškinys. Marksizmas aiškiai yra palikęs neišdildomą pėdsaką jų intelekto ir leksikono lobynuose. Žinia, Marksas mokė, jog visuomenės gyvenimą lemia ekonomikos dėsniai: ekonomika esanti pagrindas, o politika, teisė ir kultūra tik antstatas. Kai ponas Glaveckas autoritetingai pareiškė, kad svarbiausia terorizmo priežastis tai ūkio atsilikimas ir atotrūkis nuo ekonominės globalizacijos, Maskvos Raudonojoje aikštėje mumifikuotas marksizmas turėjo džiaugsmingai krustelėti.
Ponui Glaveckui galima prieštarauti ne tik teoriškai, bet ir praktiniais pavyzdžiais. Tiek Airijos respublikonų armijos teroristai, tiek baskų ETA separatistai gyvena labai turtingose šalyse, su visa galva panirę į šviesią globalizacijos ateitį. Antra vertus, didysis teroristų rėmėjas Osama Bin Ladenas savo milijonus susikrovė labai turtingoje Saudo Arabijoje, būdamas šios šalies, o ne kokios nuskurdusios valstybėlės, pilietis.
Itin slogų įspūdį pastarosiomis dienomis padarė tokios tragiškų įvykių Amerikoje interpretacijos, iš kurių vertybėse susipainioję komentatoriai bandė suregzti kažin kokį šventeivišką moralą. Aišku, sveikintinos pastangos matyti pasaulio įvykius krikščionio akimis, tačiau kai kurių apžvalgininkų bandymai vaidinti pranašus ir pamokslininkus buvo atgrasūs tiek moraliai, tiek politiškai. Šiuo atžvilgiu visu gražumu atsiskleidė netikri Amerikos ir Vakarų civilizacijos draugai. Buvo siaubingai nemalonu regėti, kaip liejamos krokodilo ašaros dėl terorizmo, o kartu žvitriais ir piktais krokodilo nasriukais stengiamasi įkasti Amerikai, jos politikai ir kultūrai. Bjauriausia tai, kad šis krokodilėjimas buvo dangstomas netikros krikščionybės šydu, visai užmirštant, kad valstybės politikos tikslas yra ne sielų išganymas, o saugumas ir teisingumas.
Įsijautusi į krikščionišką frazeologija, viena komentatorė šiomis dienomis apkaltino Ameriką puikybe. Vakarų civilizacija esanti pilna puikybės, įsimylėjusi save, skendinti kūniškuose malonumuose. Islamiškam pasauliui ji norėjusi primesti savo pasaulėžiūrą ir savo demokratijos taisykles. Musulmoniškas pasaulis buvęs pažemintas ir paniekintas. Amerikiečiai nestudijavę islamiškojo fundamentalizmo filosofijos, ir neva dėl to jiems taip nutikę. O tai, kas nutiko, esą už vakarietiško suvokimo ribų. Tikrai verta dėmesio tokia krikščioniška reakcija į masines žudynes: puikavotės, dabar gailėkitės. Tada dar priduriama, kad Amerika neturėtų kariauti prieš terorizmą remiančias valstybes, kadangi toks karas būtų pragaištingas. Kai kas netgi sako, kad tai būtų tik kerštas, nors akivaizdu, kad šitaip kalbantys beviltiškai painioja kerštą su teisingumu; o kas yra teisingumas, nelabai išmano, nes net nebandė šio klausimo nuodugniai studijuoti. Žodžiu, krokodilo ašaromis raudantys pseudokrikščionys Amerikai pataria taip: ieškokite teroristų, kaip išmanote, ir bauskite juos individualiai, kaip nusikaltusius asmenis, per teismą, bet nekariaukite.
Problema kaip tik yra tai, kad prieš Ameriką yra kariaujama. Kvaila manyti, kad tai paprastas teroras: tai karas. Sunaikintas Pentagonas, o ne koks automobilis ar viskio baras. O karo atveju niekas neįrodinėja individualios priešo kaltės. Nustatyti kaltumą teismų reikalas; karo metu teisingumą gina ne teismai, bet kariškiai, kurių tikslas susekti ir sunaikinti priešą, o ne sodinti už grotų ar išteisinti kaltinamą asmenį. Įsivaizduojate, kas būtų buvę, jei II pasaulinio karo metu amerikiečiai būtų ėmę svarstyti: kodėl turėtume kariauti prieš visą vokiečių tautą, jeigu kaltas tik Hitleris ir jo bendri? Arba, kuriam nors vokiečių daliniui užpuolus amerikiečius, galvotų taip: kalta ne Vokietija, o konkretūs užpuolikai Hansas, Jorgas, Ditriechas, tad juos ir bauskime, o su Vokietija nekariaukime… Žinoma, karo pobūdis šiais laikais keičiasi, bet juk nesikeičia karo prigimtis.
Kai 1995 ir 1996 metais Osamos Bin Ladeno vadovaujami islamo teroristai įvykdė du išpuolius Saudo Arabijoje, per kuriuos žuvo 24 ir buvo sužeisti 165 amerikiečiai, Jungtinių Valstijų Claremonto instituto politologas Bruceas Herschensohnas paskelbė straispnį, kurio išvados iš esmės sutampa su tuo, ką dabar sako ir galvoja dauguma amerikiečių. Herschensohnas aštriai kritikavo Clintoną, paskelbusį, kad teroro aktų vykdytojai bus surasti, nubausti, ir tiek. Pasak politologo, tai neišspręstų problemos ir gal net paskatintų teroristus ateityje veikti drąsiau. Kaip matome, jis buvo teisus, sakydamas, kad pavienių asmenų sulaikymas yra neveiksmingas kovos su teroru būdas. Jis siūlė plataus masto karinę operaciją prieš keliose valstybėse veikiančias teroristų rengimo bazes. Tai gal ir šiuo klausimu jis buvo teisus?
Paskutinis, labai svarbus dalykas, į kurį norėčiau atkreipti jūsų dėmesį tai visi tie vaitojimai ir dejonės dėl nesuprasto ir skriaudžiamo islamo, kurį neva niekina ir žemina, kaip sakė ana žurnalistė, kūniškuose malonumuose skendįs pasipūtęs Vakarų pasaulis. Tai visiška nesąmonė. Vakariečiai nei fiziškai, nei politiškai neprimeta savo vertybių ir, kaip ji sakė, savo demokratijos. Kaip tik priešingai: autoritariniai islamo režimai o dauguma jų autoritariniai primeta savo vertybes, naikina laisvę ir skleidžia tironiją.
Baisu ne tai, kad esą vakariečiai nestudijavo islamo fundamentalizmo filosofijos (manau, studijavo daug ir kruopščiai), bet tai, kad daugelis jų nestudijavo savosios. Baisu ne tai, kad vakariečiai neva niekina ir žemina islamo kultūrą, bet tai, kad daugelis jų niekina ir žemina savąją. Kaip tik todėl apie Ameriką daug kas galvoja tik kaip apie Holivudo ir hamburgerių valstybę. Tačiau nemaža dalis taip galvojančių vargu ar kada nors ėmėsi gilesnių Amerikos istorijos, filosofijos, apskritai kultūros studijų. Vargu ar jiems teko ilgiau pagyventi Amerikoje (ne tik uždarbiaujant) ir objektyviai palyginti ją su kitomis šalimis. Vargu ar jie bent jau skaito Amerikos periodiką ir intensyviai domisi jos politiniu gyvenimu. Manau, kad kai kuriems Amerikos puikybės kritikams netgi tektų prisipažinti, kad jie beveik nemoka anglų kalbos. Tai apie ką, gerbiamieji, jūs kalbate, ir kieno ta puikybė?
Vladimiro Laučiaus komentaras, Lietuvos radijas TAIP grupė, 2001 09 19