Kad ir kaip susiklostytų valstybės Prezidento rinkimai, jų baigtis nepakeis per savivaldybių rinkimus ir per pirmąjį prezidentinių rinkimų ratą išryškėjusių šalies politinės raidos tendencijų. Nors klausimas, už kurį iš dviejų kandidatų balsuoti sausio 5-ąją dieną daugeliui piliečių tebėra aktualus, vis dėlto pats laikas kalbėti apie kiek tolimesnę ateitį.

Rinkiminė buhalterija, į kurią šiomis dienomis įniko visos Lietuvos politinės partijos, neduoda atsakymo į daugelį svarbių klausimų. Negana to, ji lengvai gali tapti priemone, padedančia įvairioms partijoms aiškinti joms palankia linkme pasibaigusių rinkimų rezultatus ir šitaip sukurti iškreiptą šalies politinio gyvenimo vaizdą. Būgštauti yra ko, nes, klausantis partijų vadovų pateikiamų rinkimų rezultatų vertinimų, nesunkiai gali susidaryti įspūdis, kad šiuose rinkimuose pralaimėjusių nėra. Bene vienintelė išimtis šiame savigyros chore – Naujosios sąjungos (socialliberalų) vadų balsai, bet jie skamba santūriai tik todėl, kad paprasčiausiai nebeįmanoma nuslėpti triuškinamo jų lyderio A. Paulausko ir visos partijos pralaimėjimo. Visų kitų kalbose skamba žvalios optimistinės gaidos, nors, atrodytų, džiaugtis – ir tai su išlygomis – galėtų nebent A. Brazausko “socialdemokratai” ir K. Prunskienės “valstiečiai demokratai”. Kaip tik aplinkui tvyrantis beveik visuotinis pasitenkinimas ir savigyra skatina pažvelgti į praėjusius rinkimus nešališkesniu ir reiklesniu žvilgsniu.

Šių rinkimų rezultatai yra laukti ir tuo pat metu kiek netikėti. Kaip ir buvo spėjama, Prezidento rinkimų pirmojo rato laimėtoju tapo V. Adamkus, o antroji R. Pakso vieta jau gruodžio viduryje kėlė vis mažiau abejonių. Tačiau būta ir gana nemalonių netikėtumų. Didžiausias iš jų – tai neregėtai menkas rinkėjų aktyvumas. Apskritai galimybė tiesiogiai rinkti šalies vadovą turėtų būti itin patrauklus masalas, priviliojantis net ir nemėgstančius politikos piliečius prie balsavimo urnų. Tačiau šį kartą jis neveikė – rinkėjai liko pasyvūs. Kitas netikėtumas – labai didelis R. Pakso rėmėjų skaičius. Netikėtumu tenka laikyti ir didžiulį procentą balsų, atiduotų už rinkimuose “juokavusį” V. Šerėną bei kitus “marginalais” vadintus kandidatus. Dabar jau turime apibendrintą ir visuminį praėjusių rinkimų vaizdą, į kurį derėtų žvelgti ne pro rožinius iliuzijų ir savęs apgaudinėjimo akinius: beveik pusė šalies piliečių apskritai juose nedalyvavo, o dar maždaug trečdalis balsų buvo dosniai švaistomi įvairaus plauko demagogams, populistams ir tiesiog tautos linksmintojams.

Tad belieka pripažinti, kad galutinė Prezidento rinkimų baigtis šiandien jau yra neprognozuojama ir ją iš esmės lems grynas atsitiktinumas. Iš pirmo žvilgsnio ryški V. Adamkaus persvara prieš R. Paksą neatrodo didelė turint omenyje, kad “patikimų” dabartinį Prezidentą remiančių rinkėjų balsų rezervas praktiškai išsemtas jau pirmajame rate. Net jeigu jo buvę varžovai, ypač kairiųjų lyderiai, paragins savo šalininkus paremti V. Adamkaus kandidatūrą, nėra aišku, ar į tokius raginimus vis dar bus įsiklausoma.

Dar svarbiau tai, kad vienokia ar kitokia šių rinkimų baigtis nekeičia tolesnės politinių įvykių raidos scenarijaus, kuris, apskritai kalbant, neatrodo šviesus. Šiuo atžvilgiu buvusieji ir dabartiniai Prezidento rinkimai gerokai skiriasi. Kad ir kaip vertintume praėjusiuose rinkimuose dalyvavusio A. Paulausko asmenį ir politines nuostatas, tenka pripažinti, kad jis buvo “valdomas” ir iš dalies “prognozuojamas” kandidatas, kurio sėkmė lemiamai priklausė nuo A. Brazausko vadovaujamų “socialdemokratų” paramos. Nuolatinė pastarųjų “globa” laidavo A. Paulauskui gana sėkmingą politinę karjerą, bet kartu jis buvo priverstas “pamiršti” radikaliausias ir pavojingiausias savo populistines nuostatas, pavyzdžiui, jam teko bent jau viešai atsiriboti nuo savo prieš rinkimus skelbtų antivakarietiškų pažiūrų ir laikytis– tegul ir nenorom –integracinės Lietuvos užsienio politikos linijos. Tuo tarpu nežabota demagogija ir populizmu besiskinantis kelią į valdžios viršūnes R. Paksas yra kur kas mįslingesnė figūra, nes jo finansiniai ir politiniai rėmėjai bei šeimininkai kol kas, deja, labiau nujaučiami negu žinomi. Tačiau, kaip matysime vėliau, jie kelia sau gana aiškų tikslą – paimti į savo rankas šalies valdymą. Norint realiai įgyvendinti šį tikslą, būtina sutriuškinti Lietuvoje dabar egzistuojančias politines struktūras bei iš esmės pakeisti visą šalies politinio gyvenimo sanklodą. Tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau bus mėginama smarkiai išplėsti šalies Prezidento galias. Sėkmės atveju ir pats R. Paksas būtų priverstas vykdyti – ar bent jau vaizduoti, kad vykdo – savo rinkiminius pažadus dėl “tvarkos” įvedimo šalyje, nes priešingu atveju jam beliktų spekuliuoti senuoju “bejėgio” ir verkšlenančio politiko įvaizdžiu. Tokia padėtis netenkintų nei jo paties, nei dosnių jo rėmėjų, todėl referendumas dėl Prezidento galių išplėtimo taptų tik laiko klausimu. Turint omenyje sudėtingą ekonominę, socialinę ir dvasinę krašto būklę, tokia įvykių raida darosi vis labiau tikėtina. Įgyvendinti šį scenarijų jo sumanytojams palengvintų ir ta aplinkybė, kad daugelis, o gal ir dauguma, šalies politinių lyderių netiki tokio scenarijaus realumu. Jie kažkodėl įsitikinę, kad pajėgs sustabdyti pernelyg plačiai užsimojusio Prezidento užmačias pasitelkę parlamentinės kontrolės metodus ir linkę nuvertinti šiuolaikinių politinių technologijų teikiamas galimybes piktavališkai manipuliuoti piliečių troškimais ir jausmais bei daryti įtaką jų politinėms nuostatoms.

V. Adamkaus pergalę antrajame rinkimų rate daugelis Lietuvos žmonių greičiausiai sutiktų su palengvėjimo atodūsiu. Tačiau šiuo atveju taip pat nederėtų apsigauti, nes džiaugtis būtų aiškiai per anksti. Iš tikrųjų po gruodžio 22-osios mūsų politiniame gyvenime įvyko didelis ir sunkiai atitaisomas lūžis. Jis prasidėjo seniai, tik ilgai nebuvo pastebimas. R. Pakso vietą šių dienų Lietuvos politikoje lemia ne jo gauti rinkėjų balsai ir net ne jo siekiamas Prezidento postas. Svarbų šio politiko vaidmenį lemia jo atliekama funkcija: iki šiol vyravusiai neveiksmingai populistinei gatvių politikai jis sugebėjo suteikti patrauklią, net estetišką formą ir šitaip perkėlė ją į vadinamosios respektabilios politikos lauką. Daugybė šalies gyventojų, jau seniai širdies gilumoje pritardavusių radikaliųjų politikų skelbiamiems demagoginiams šūkiams, vis dėlto nesiryždavo masiškai balsuoti už juos rinkimuose būtent dėl nepatrauklios ir atstumiančios, stačiai “plebėjiškos” jų veiklos išorinės formos. R. Pakso ir jo komandos pastangomis šis psichologinis barjeras pagaliau pašalintas ir pirmą kartą susidarė jau kritinė masė rinkėjų, nesidrovinčių viešai pripažinti, kad juos keri demagogiškų pažadų apžavai. Šio lūžio reikšmė dar nėra deramai suvokta. O jis reiškia tai, kad dešimtys, gal net šimtai tūkstančių šalies piliečių yra išplėšti iš atsakingos politikos erdvės, į kurią sugrįžti jiems bus neįtikėtinai sunku. Net jeigu jų numylėtinis nelaimės Prezidento rinkimų, šis gausus rinkėjų sluoksnis niekur neišnyks ir taps veiksniu, galėsiančiu nulemti būsimųjų Seimo rinkimų baigtį. Todėl šiandien svarbiausias klausimas yra ne tai, kas galiausiai laimės Prezidento rinkimus, o tai, ar Lietuvoje esama politinių jėgų, norinčių ir galinčių pakeisti taip nepalankiai besiklostančią įvykių raidą. Geriau suvokti realią padėtį gali padėti paprastutis mintinis eksperimentas: pamėginkime įsivaizduoti, kas atsitiktų jeigu šįkart laimėjęs Prezidento rinkimus V. Adamkus dėl ligos ar kokių nors kitų priežasčių nebepajėgtų eiti šalies vadovo pareigų. Ar yra nors kiek rimtesnės garantijos, kad tokiu atveju rinkėjai nepultų į patraukliai atrodančio ir gražiai kalbančio populisto glėbį? Šį klausimą verta sukonkretinti išsakant jį griežtesne politine kalba: ar nėra taip, kad už ryškios V. Adamkaus figūros nežiojėja politinė tuštuma, virš kurios kybo plėšraus erelio sparnų šešėlis?

Norint atsakyti į šį klausimą būtina rimčiau nagrinėti R. Pakso sėkmės pirmajame rinkimų rate priežastis negu tai įprasta daryti. Žinoma, šią sėkmę galima aiškinti įvairiais šalutiniais veiksniais. Tarp jų galėtų būti vangi ir kaip reta prastai organizuota V. Adamkaus rinkiminė kampanija, kairiųjų kandidatų konkurencija, dėl kurios buvo išsklaidyti jų rėmėjų balsai, veržli, įžūli ir vis dėlto įtaigi paties R. Pakso politinė propaganda bei reklama. Tačiau, atrodo, tokio aiškinimo nepakanka. Būtina atidžiau panagrinėti praėjusių rinkimų pobūdį bei tėkmę ir, svarbiausia, kruopščiau patyrinėti R. Pakso sėkmės paslaptį.

Visiškai nepanašu, kad ši sėkmė atsitiktinė. Nors dauguma politikos analitikų teisingai pažymi demagoginį ir populistinį “paksinės” politikos ir propagandos pobūdį, rimtos jo galimų veiksmų programos stoką, vis dėlto neįvertinama tai, kad šiuose rinkimuose jis iškėlė bent jau dvi labai aiškias politines idėjas. Žinoma, ieškoti jų kandidato programoje būtų bergždžias darbas, tačiau jos nesunkiai “išskaitomos” ištisas dienas rinkėjams kartotuose pretendento vaizdiniuose bei kitoje agitacinėje medžiagoje. Pirmojo vaizdelio mintis aiški – ateina griežtas, bet teisingas tautos “tėvas”, įvesiantis šalyje tvirtą tvarką. Antrasis vaizdelis – R. Paksas kalėdinio atviruko fone. Taigi čia užkoduotas laimės ir džiaugsmo pažadas. Sujungę šiuos du vaizdelius išvystame apibendrintą kandidato vaizdinį: griežtas, bet mylintis tautos (šeimos) gelbėtojas, saugantis kiekvieno jos nario gerovę ir laimę. Vis dėlto šio vieno vaizdinio vargu ar būtų pakakę rinkimų sėkmei laiduoti, nes panašų įvaizdį mėgino susikurti ir kai kurie kiti kandidatai į prezidentus. Atrodo, tikrasis R. Pakso sėkmės laidas buvo iš tiesų nauja idėja – visais įmanomais būdais brukama mintis, kad jis yra didžiausias ir pavojingiausias “valdžios” priešininkas, kurį žūtbūt stengiasi sužlugdyti prieš jį suokalbį surezgęs šalies valdantysis politinis elitas. Būtent ši mintis sulaukė didžiausio atgarsio tarp šalies rinkėjų. Smarkiai klystume manydami, kad R. Paksas tėra vienos iš daugelio šalies politinių partijų lyderis, leistinais ir neleistinais būdais skinantis sau kelią į Prezidento kėdę. Jo rinkiminės strategijos pagrindas yra gerai apgalvotas ir sąmoningas mėginimas pateikti save kaip asmenį, galintį tapti realia alternatyva Lietuvoje egzistuojančioms partinėms struktūroms. Ši strategija pradėta sėkmingai įgyvendinti R. Paksui meistriškai atsiribojus nuo “naujosios politikos” ir apskritai nuo vadinamojo partinio gyvenimo. Ta aplinkybė, kad jį kandidatu į prezidentus formaliai iškėlė “liberalų demokratų” partija, neturėtų klaidinti: kitos partijos iš tiesų kelia savo kandidatus, o “liberalai demokratai” tėra partinis fonas ir galiausiai tik paklusnus įrankis visagalio lyderio rankose. Nematyti šio skirtumo reiškia nesuvokti ne tik “Pakso fenomeno” esmės, bet ir pamatinių šalies politinio gyvenimo raidos tendencijų. Iš pirmo žvilgsnio išties gali atrodyti, kad R. Paksas pretenduoja būti tik “nepartiniu”, “visų žmonių” prezidentu, koks, pavyzdžiui, yra dabartinis valstybės vadovas. Toks įspūdis yra apgaulingas. Nepartinio V. Adamkaus prezidentavimo pagrindas yra bendradarbiavimas su šalies politinėmis partijomis, R. Pakso pasirinktos strategijos esmė – itin rafinuotas ir kruopščiai užmaskuotas politinių partijų neigimas. Kitaip sakant, jis siekia tapti viršpartiniu prezidentu ir kelia sau pradžioje minėtą viešai neišsakomą tikslą – sutriuškinti arba pajungti savo valiai Lietuvoje egzistuojančias politines partijas.

Reikia pripažinti, kad ši strategija gana veiksminga, o ateityje gali veikti dar geriau. Tam yra visos būtinos prielaidos. R. Pakso rinkimų technologams pavyko tiksliai užčiuopti du svarbius dabartinio Lietuvos politinio gyvenimo reiškinius – milžinišką valdžios ir apskritai politinio partijų elito susvetimėjimą paprastiems šalies piliečiams ir tradicinių partijų krizės simptomus. Didžiulis nedalyvavusiųjų rinkimuose piliečių skaičius skatina manyti, kad per dešimtmetį šalyje susiformavo gausi “užribio klasė”. Jai greičiausiai priklauso žmonės, nusivylę savo padėtimi ir nebepuoselėjantys vilčių ją pakeisti. Į rinkimus jie žvelgia kaip į tolimą ir jiems nereikšmingą partinių klanų kovą dėl valdžios bei įtakos ir todėl pasyviai stebi juos iš šalies. O juk dar visai neseniai būtent dėl jų balsų pirmiausia grūmėsi tradicinės šalies partijos. Taip pat vargu ar dar galima abejoti ir pačių šių partijų krize: visų jų kelti kandidatai pirmajame Prezidento rinkimų ture patyrė triuškinančius pralaimėjimus, o nugalėtojais tapo nepartiniai pretendentai (kaip jau minėjome, R. Pakso partiškumas tėra tariamas). Šiandien kaip niekad darosi svarbu atvirai ir principingai analizuoti šios krizės priežastis. Todėl dera be užuolankų pasakyti: visos iki šiol Lietuvą valdžiusios partijos – tiek kairiosios, tiek ir dešiniosios – niekada iš tikrųjų nesuvokė ir nemėgino rimtai spręsti svarbiausių šalies problemų. Jos yra gerai žinomos ir plačiai aptarinėjamos – tai korupcija, nenatūralus visuomenės susisluoksniavimas ir beribė valdininkijos savivalė. Būtent tradicinių partijų neryžtingumu ir abejingumu šioms problemoms bei paprastų piliečių reikmėms sugebėjo sumaniai pasinaudoti nematomieji R. Pakso rėmėjai ir jo rinkimų kampanijos organizatoriai.

Už šį abejingumą dabar tenka mokėti labai brangiai. Naivu tikėtis, kad tradicinėms politinėms partijoms savaime ir be jokių pastangų pavyks susigrąžinti lengvabūdiškai prarastus rinkėjus. Galima drąsiai teigti, kad nepriklausomai nuo to, kaip baigsis šie Prezidento rinkimai, per juos susiformavęs gausus R. Pakso rėmėjų sluoksnis bus naujos, prieš kitus Seimo rinkimus neišvengiamai pakilsiančios galbūt net dar didesnės populizmo bangos užuomazga. Ką šiai bangai sugebės priešpriešinti dabar esančios politinės partijos? Ieškodami atsakymo į šį klausimą, turime patikimą orientyrą – tik ką pasibaigusių savivaldybių rinkimų rezultatus, kurie geriau už bet kurias sociologines apklausas leidžia įžvelgti gelmines Lietuvos politinio bei partinio gyvenimo tendencijas. Jos yra akivaizdžios ir toli gražu nenuteikia raminamai. Per šiuos savivaldybių rinkimus neokomunistinės kairiosios jėgos dar labiau sustiprino savo pozicijas, o visais atžvilgiais patraukli vakarietiškos orientacijos socialdemokratų “dutūkstantininkų” partija, deja, tebėra negausi ir neįtakinga. Objektyviai vertinant, dešiniųjų politinių partijų padėtis ir ypač jų perspektyvos taip pat yra gerokai blogesnės negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ilgamečiai ir nepakeičiami krikdemų funkcionieriai, nustekenę šią senas ir garbingas tradicijas turinčią partiją, nesugalvojo nieko geresnio kaip padaryti jos lyderiu K. Bobelį, kuris, jų sumanymu, turėjo tapti “garvežiu”, saugiai nutempsiančiu juos į minkštas būsimojo Seimo narių kėdes. Beviltiškas K. Bobelio pralaimėjimas Prezidento rinkimuose reiškia tai, kad šis sumanymas baigėsi visišku fiasko, o visos partijos ateitis tampa, švelniai sakant, labai problemiška ir miglota. Ne ką geresni ir konservatorių reikalai. Ilgamečių ištikimų rinkėjų balsai jiems leidžia išlikti politikos scenoje, tačiau reikia itin lakios vaizduotės norint patikėti, kad jie apžvelgiamoje ateityje sugebėtų atgauti kadaise turėtą įtaką. Tą patį galima pasakyti ir apie liberalus. Žinoma, teoriškai galima svarstyti dešiniųjų partijų jungimosi galimybę, bet praktiškai tai menkai tikėtina. Mėginant tai daryti iškiltų daug organizacinių ir principinių kliūčių, be to, nėra aišku, kokios jėgos galėtų sudaryti tokį susivienijimą. Pavyzdžiui, ką bendro su vakarietiškai suprantama dešine turi liberalai – vertybinių nuostatų požiūriu neabejojamai “mankurtiška” partija, iš esmės pripažįstanti tik vieną “vertybę” – pelno normą? Tad belieka daryti išvadą, kad Lietuvoje nėra ir veikiausiai greitai nebus ir stiprios dešinės pakraipos jėgos, galinčios tapti rimta užtvara tikėtinai naujai populizmo bangai.

Dabar jau galime apibendrinti šiuos svarstymus, kuriais mėginta atskleisti, koks turėtų būti Lietuvos politinio gyvenimo vaizdas po antrojo Prezidento rinkimų rato, artėjančių kitų Seimo rinkimų išvakarėse. Apžvelgę šį politinį peizažą kairėje greičiausiai išvysime galingą neokomunistinės kairės bloką (arba suvienytą partiją), kuriam be A. Brazausko “socialdemokratų” ir A. Paulausko “socialliberalų” priklausys ir K. Prunskienės naujieji “valstiečiai demokratai”. Dešinėje šalia tradicinių jai priklausančių partijų tikrai bus R. Pakso suburtas darinys – nesvarbu, kaip jis vadinsis ir net koks asmuo bus jo priešakyje. Kadangi šiuose Prezidento rinkimuose už R. Paksą balsavę rinkėjai niekur nedings, šis darinys jau vien savo buvimu veiksmingai trukdys telkti dešiniųjų gretas ir kels nuolatinę sumaištį jų gretose. Tokiu atveju jis būtų puikus neokomunistinės kairės talkininkas, padėsiantis jai dar labiau įsitvirtinti šalies politiniame gyvenime. Tačiau tai yra mažiausia, ką jis gali nuveikti. Visai tikėtina, kad šis darinys augs ir stiprės, nes užims strateginiu požiūriu idealią padėtį partijų išsidėstymo lauke ir neturės politinio atpažinimo ženklų. Ši aplinkybė leistų jam sėkmingai medžioti šalininkus tiek tarp besiblaškančių kairiųjų, tiek ir tarp dešiniųjų. Todėl nebūtų nuostabu, jeigu vieną gražią dieną jis staiga išdidžiai pareikštų esąs solidžiausia, vienintelė tikra ir rimta Lietuvos “dešinioji” partija. Iš tiesų, jeigu Lietuvos neokomunistai įsijautę ir gana sėkmingai šalyje ir net tarptautinėje arenoje vaidina vakarietiško tipo “socialdemokratus”, tai kodėl negalėtų atsirasti skambiais, bet tuščiais “patriotiniais” šūkiais besišvaistanti tariamai “dešinioji” ir tariamai “vakarietiška” naujosios lietuviškosios nomenklatūros partija? Tokiu atveju smarkiai nusilpusios šalies tradicinės dešiniosios partijos atsidurtų savotiškoje politinėje apsuptyje. Iš vienos pusės jas spaustų galingas neokomunistinių jėgų blokas, iš kitos – kol kas daugiau numanoma, bet užuomazginiu pavidalu jau egzistuojanti ir galinti greitai sustiprėti nauja tariamai dešinioji politinė jėga. Beje, nėra neįmanoma, kad, pajutę šio darinio “perspektyvumą”, į jį plūstelėtų perbėgėliai iš šiuo metu esančių dešiniųjų partijų. Taigi tradicinių Lietuvos dešiniųjų partijų – pirmiausia konservatorių ir krikdemų – padėtis išties nepavydėtina. Augant spaudimui iš kairės ir dešinės, jos gali būti vis labiau stumiamos į politinio gyvenimo pakraščius ir galiausiai atsidurti ilgame marginalinių partijų sąraše.

Blogiausia, kad kol kas neturime atsakymo į dar vieną ypač svarbų klausimą: ar po savivaldybių rinkimų dešiniųjų partijų vadovų viešai reikštas džiaugsmas dėl pasiektų neva puikių rezultatų yra tik taktinis manevras, visiškai suprantamas ir pateisinamas antrojo Prezidento rinkimų rato išvakarėse, ar vis dėlto yra tęsiamos liūdnos savęs pačių ir ištikimų rinkėjų raminimo ir jų sąmoningo arba nesąmoningo apgaudinėjimo tradicijos? Šį klausimą būtina kelti, nes priešingu atveju gali ateiti metas, kai dešiniųjų pažiūrų rinkėjui beliks svarstyti, kas vis dėlto yra mažesnė blogybė – neokomunistų iškeltas kandidatas ar panašus į šiandieninį “širdžių ėdiką” dešinysis apsišaukėlis? Pirmąją tokio svarstymo patirtį jau turime – remdami vakarietiškų kairiųjų pažiūrų dabartinį Prezidentą esame priversti įtikinėti save ir kitus, kad jis yra kažkokios įsivaizduojamos “centro dešinės” atstovas.

Tad balsuojantys už V. Adamkų turėtų aiškiai suprasti, kad net jo pergalė nelaiduoja ramybės. Pati savaime ji nemažina nei didėjančios kairiųjų įtakos, nei užkerta kelią anksčiau ar vėliau ateisiančiam tautos “gelbėtojui”. Nesvarbu, kas jis bus – neokomunistas, “liberalas demokratas” ar bus prisiklijavęs kokią nors kitą etiketę.Taip pat reikia be užuolankų pasakyti, kad šiandien Lietuvoje nėra politinės jėgos, galinčios sustabdyti tokio “gelbėtojo” ėjimą į valdžią. Jis gaus ją arba po keleto dienų, arba mėgins ją paimti per kitus Seimo rinkimus. O sustabdyti šį įėjimą gali tik sąmoningų piliečių susitelkimas ir ryžtas. Tai daryti dar nevėlu.

Vytautas Radžvilas
DPI prezidentas
www.pilieciai.lt
2002 12 20

Leave a Reply

Your email address will not be published.