Prieš kiekvienus Seimo rinkimus Lietuvoje susikuriančioms naujoms politinėms partijoms būdinga sukti į kairę. Tai apsimoka, nes ten jų laukia šiltas ir jaukus prityrusios Socialdemokratų partijos glėbys ir išsvajoti valdžios malonumai.
Pasirodo, Socialdemokratų partija niekada nesako “ne” politiškai patraukliems – stipriems ir energingiems politikos naujokams. Tai liudija dviejų Seimų patirtys. Socialdemokratai mielai pasirašo koalicijos sutartį, jeigu jų gražiai paprašai. Prieš trejetą metų užsimezgė jų partnerystė su Naująja sąjunga. Dabar prie glaudžiai kartu stovinčių kaip statulos ant Žaliojo tilto Vilniuje socialdemokratų ir socialliberalų prisišliejo “mis Lietuva 2004” – Darbo partija.
Kokia svarbiausia šių metų Seimo rinkimų pamoka Lietuvos žmonėms? Ji labai paprasta: per kitus Seimo rinkimus nebelipti ant to paties grėblio, ant kurio lipa tie, kurie prieš ketverius metus ir dabar, nusivylę senosiomis partijomis, balsavo už naujas. Jeigu Darbo partijos rinkėjai šiais metais tikrai nenorėjo, kad Lietuvą valdytų socialdemokratai, jie padarė tą pačią klaidą, kurią prieš ketverius metus darė Naujosios sąjungos pažadais įtikėję žmonės. Ir tada balsavusieji už Artūrą Paulauską, ir dabar pasikliovusieji Viktoru Uspaskichu nenoromis atvedė į valdžią Algirdo Brazausko socialdemokratus.
Peršasi išvada, kad Naujoji sąjunga ir Darbo partija savo rinkėjus paprasčiausiai apmulkino. A. Paulausko socialliberalai gali patyrinėti sociologinių apklausų duomenis. Lengvai įsitikins, kad Naujoji sąjunga prarado rinkėjų pasitikėjimą. Kur nepraras – prieš ketverius metus tiek žadėjo, tiek kalbėjo apie permainų būtinybę, tiek kritikavo senąsias partijas, o dabar virto vienos iš tų senųjų partijų prielipa. Beveik niekas už ją nebalsuoja, beveik niekas ja nepasitiki, tik kažkodėl jai atitenka ministrų portfeliai ir Seimo vadovo postas. Kam rūpi rinkėjų nuomonė?
Su tais pačiais permainų šūkiais rinkėjų naivumą išbandė ir konservatorius peikusi bei socialdemokratus aršiai peizojusi Darbo partija. Gavusi daugiausiai vietų Seime ji kaipmat nuėjo Naujosios sąjungos pėdomis – į kairę. Ten, kur laukia valdžios malonumą patirti leidžiantis socialdemokratų glėbys. Bala nematė rinkėjų nuomonės – valdžia daug svarbesnė. Ir jeigu ją siūlo socdemai, reikia imti nesiožiuojant ir stengtis pamiršti V. Uspaskicho žodžius, kad Socialdemokratų partija Lietuvoje kūrė “laukinį kapitalizmą”.
Bandykime įsivaizduoti 2008 metų Seimo rinkimų kampaniją. Socialdemokratus kažkada kritikavęs Paulauskas šįkart rinkimuose jau dalyvauja kaip šios partijos, galutinai prarijusios Naująją sąjungą, pirmininkas. Socialdemokratai rinkimams sudaro “valstybininkų” koaliciją su populistinių šūkių atsisakiusia Darbo partija. Uspaskichas per susitikimus su rinkėjais pabrėžia, kad svarbiausia – stiprinti pilietinę visuomenę ir rūpintis tarptautiniu valstybės įvaizdžiu.
Šią koaliciją ir visas kitas partijas aštriai kritikuoja naujas populistinis darinys, kurio šūkis – “Nusipelnėme Europos Sąjungoje gyventi geriau”. Šiam dariniui vadovaujantis populiarus lyderis visiems aiškina, kad kairieji nustekeno Lietuvą, iššvaistė Europos Sąjungos pinigus, o dešinieji tam neužkirto kelio. Žada pakeisti Seimo rinkimų sistemą ir dvigubai padidinti pensijas. Kyla trys klausimai: prie kokių partijų – “tradicinių” ar “populistinių” – priskirtume šį naują darinį? Ar rinkėjai vėl už tokią partiją balsuos? Su kuo šis darinys po rinkimų, jei sėkmingai juose pasirodytų, eitų į koaliciją?
Atsakymas į pirmąjį klausimą atrodo akivaizdus, bet tai apgaulinga akivaizdybė. Kad naujos partijos prieš rinkimus pliekia visas kitas, bet pamiršta kritiką ir atsisako radikalių pažadų, kai tik iškopia į Seimą ir Vyriausybę, Lietuvoje jau tampa tradicija. Ją pradėjo Naujoji sąjunga, pratęsė Darbo partija, ir jei po ketverių metų ji nenutrūks, tai jai atstovaujančią dar vieną naują partiją turėtume pagrindo vadinti tradicine. Su kuo ji sėkmės atveju eitų į koaliciją? Patirtis vienareikšmiškai liudija – su socialdemokratais. Politikos naujokyno ėjimas į kairę taip pat jau virto Lietuvos politinės tradicijos dalimi. Ir paskutinis klausimas – ar rinkėjai lips ant to paties grėblio? Atsakymo teks palaukti.
Vladimiras Laučius
Eltos redaktorius, DPI ekspertas
Lietuvos radijas, “Savaitės komentaras”
2004 11 25