Nors ir lėtai, bet šalyje šis tas keičiasi. Taip manyti skatina neseniai plataus atgarsio sulaukęs Bažnyčios ir žiniasklaidos ginčas – matyt, taip ar panašiai ateityje bus populiariai vadinamas šis svarbiausias ne tik kelių pastarųjų savaičių, bet ir, galimas daiktas, ne vienerių metų įvykis. Jo reikšmė toli pranoksta tiesiogiai svarstytą klausimą — tai, ką buvo galima išgirsti ir pamatyti radijuje ir televizijoje vykusiose diskusijose tarp kai kurių žiniasklaidos atstovų ir Bažnyčios poziciją gynusių dvasininkų bei pasauliečių.

Žvelgiant paviršutiniškai, šios diskusijos nebuvo kuo nors naujos ar ypatingos. Nors kiek pasaulėžiūros klausimams neabejingam žmogui nėra jokia paslaptis, kad didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos seniai naudojasi menkiausia proga sumenkinti Bažnyčios ir religijos apskritai autoritetą visuomenės ir ypač jaunosios kartos akyse. Taip pat nebuvo sunku numatyti, kad diskusijose susidūrę su tvirtesniais oponentais Bažnyčią už akių lengvai koneveikti įpratę žurnalistai nebeatrodys drąsūs ereliai, o jų argumentai bus silpnoki.

Ir vis dėlto diskusijos nustebino ir net pribloškė – tačiau ne tuo, kad buvo įtemptos ar atkaklios, o greičiau tuo, kad faktiškai jos taip ir neįvyko. Ko gero, seniai bebuvo galima taip gyvai, tiesiog fiziškai pajusti, kad praeitis lengvai nedingsta. Lyg ir derėjo tikėtis, kad Bažnyčios priešininkai pasirodys esą nors šiek tiek intelektualūs ir išprusę, drąsūs ir savaip sąžiningi žmonės, kuriuos bent jau būtų galima gerbti ir rimtai su jais diskutuoti. Tačiau nieko panašaus taip ir nesulaukėme. Išvydome ir išgirdome tik nevikriai išsisukinėjančius – veidmainiškai veblenančius apie pagarbą religijai ir Bažnyčiai – ir nerišliai kažką murmančius arba isteriškai klykiančius šnekorius, kurių visas elgesys ir kalbos maniera neleido nė akimirkai suabejoti: čia šitie patys. “Šitie patys” – tai liūdnos chuliganų ir chunveibinų tradicijos tęsėjai. Jų seneliai fiziškai griovė ir naikino šventoves, tėvai – kai nebeliko ką griauti – tą patį darė savo antireligine ir antibažnytine propaganda griaudami žmonių sielas, anūkai tęsia jų darbą meluodami ir šmeiždami. Taip vertindami nesutirštiname spalvų ir tikrai nemenkiname oponentų – tai daro jie patys. Iš tiesų, ar galima rasti dar akivaizdesnį ir įtikinamesnį intelektualinio nuosmukio ir neraštingumo įrodymą kaip persivadinusių komjaunuolių laikraštyje išspausdintą Joną Paulių II juodinančią nežinia kelintą rašliavą, kurios autorius aprauda liūdną inkvizicijos sudeginto M. Koperniko dalią? O kaip dera vertinti to paties antireliginius paskvilius reguliariai spausdinančio laikraščio moralinį veidą, jeigu jo leidėjai net neturi drąsos pasielgti taip, kaip daugelyje šalių daro rimta ir solidi laicistinė spauda – atvirai pripažinti savo antireligines ir antibažnytines nuostatas užuot veidmainiškai jas slėpus nuo savo skaitytojų?

Taigi įvykusi diskusija (kiek čia apskritai tinka šis žodis) buvo neabejotinai naudinga ne tik tuo, kad parodė ne vieno iš pažiūros solidaus žurnalisto tikrąjį veidą, bet ir bene pirmą kartą leido taip principingai ir rimtai iškelti klausimą apie bendrą šalies žurnalistikos lygį ir dėl jo kylančias moralines bei profesines problemas. Itin malonu pažymėti, kad ji pastebimai išjudino ir platesnius visuomenės sluoksnius. Regis, daugybė žmonių suprato ar bent jau pajuto, kad čia buvo kalbama ir ginčijamasi dėl pamatinių mūsų gyvenimo dalykų, ir todėl neliko abejinga. Negana to, diskusijos metu išryškėjusios jų nuostatos išties labai reikšmingos, nes teikia vilčių, kad mūsų visuomenėje prasidės smarkiai iškreiptų vertybių perkainojimas ir žurnalistika, lig šiol buvusi vos ne visagalė šalies valdžia, pagaliau užims jai deramą – svarbią, bet vis dėlto kuklesnę ir natūralesnę vietą.

Tačiau tikrąją diskusijos reikšmę, tai, kad ji greičiausiai neliks trumpalaikė kelių dienų ar savaičių aktualija, vis dėlto lemia kiti jos aspektai. Panašu, kad ji ateityje galės būti laikoma svarbiu mūsų visuomenės sąmonėjimo, netgi jos vakarėjimo žingsniu. Žinoma, tai nereiškia, kad po jos religijai abejinga ar net priešiška visuomenės dalis tuojau pat atsigręš į krikščioniškas vertybes. Lygiai taip pat būtų naivu tikėtis, kad religiją ir Bažnyčią įjunkę juodinti žiniasklaidos atstovai žaibiškai pakeis savo pažiūras ir įpročius. Reikalo esmė glūdi kitur: šis ginčas gerokai prisidėjo prie visuomenės brandos, nes prasklaidė kai kurias iliuzijas.

Neatsitiktinai pradžioje paminėjome, kad ši diskusija greičiausiai bus tik populiariai vadinamas Bažnyčios ir žiniasklaidos ginču, o iš tikrųjų tai veikiau yra bene pirmoji išties rimta atkurtos nepriklausomybės tarpsniu įvykusi pasaulėžiūrinė akistata, kurioje susidūrė dvi mūsų visuomenės stovyklos – krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujantys “tradicionalistai” ir jas neigiantys “progresistai”. Šios stovyklos ir jų pasaulėžiūrinė priešprieša buvo visada, tačiau iki šiol Lietuva priklausė prie tų šalių, kuriose ji įsisąmoninta labai menkai ar net apskritai nesuvokiama. Mūsų šalies žiniasklaidoje vyravo tendencija religiją ir Bažnyčią naikinti kuo tyliau, dažnai tai buvo daroma net pabrėžtinai rodant išorinės pagarbos joms ženklus. Ši diskusija neabejotinai padės priartinti tokios veidmainiškos praktikos galą, nes vien dėl savo principingo pobūdžio ji privertė daugelį žurnalistų nusimesti kaukes, o nemenka visuomenės dalis galėjo akivaizdžiai įsitikinti, kad nuolatiniai žiniasklaidos išpuoliai prieš religiją nėra pavieniai kai kurių jos atstovų išsišokimai ir juo labiau jie nėra atsitiktinės tamsios ateistinės praeities atgyvenos.

Kalbant paprasčiau, šis ginčas galėjo ir net turėjo nemenkai sukrėsti ne vieną mūsų tautietį, kuris buvo linkęs patikliai manyti, kad komunistas, degantis įkarščiu sugriauti šventoves ar paversti jas sandėliais, yra kur kas blogesnis už tiesiog praktiškesnį ir todėl iš pažiūros humaniškesnį liberalą, kuris jas mieliau pritaikytų “visuomenės reikalams” paversdamas, pavyzdžiui, nešančiais pelną viešnamiais ar lošimo namais. Taigi ši diskusija iš esmės tik prikėlė svarbius klausimus, kurie jau sovietmečiu domino įžvalgesnius religijos ir Bažnyčios padėties vertintojus. Juk išties nelengva susivokti, kad matomas religijos griovimas, kai atvirai ir barbariškai griaunamos šventovės, gali būti kur kas žalingesnis ir pavojingesnis už visiškai humaniškai atrodantį jos naikinimą, kai uždaryta šventovė nepriekaištingai suremontuojama ir paverčiama, tarkim, meno muziejumi. Tokia naikinimo taktika, kai išplėšus dvasią kruopščiai balzamuojamas ir puošiamas negyvas kūnas, sėkmingai ir toliau taikoma nepriklausomoje Lietuvoje, todėl daugeliui ji taip sunkiai atpažįstama. Ko gero, mūsų Bažnyčiai pavojingiausia ir yra tai, kad ji iš pažiūros neturi priešų – mat įsiklausius į aplinkui girdimas šnekas, nesunku patikėti, kad ją supa vien gero norintys ir jos dvasine sveikata besirūpinantys geranoriški pagalbininkai.

Jau vien todėl, kad pratinamės kalbėti apie šiuos sudėtingus reikalus, įvykusią diskusiją – geresnę ar blogesnę – reikia laikyti nemenku pragiedruliu religijos ir Bažnyčios gyvenime. Tačiau ji išryškino ne vien šviesiąsias mūsų religinio ir bažnytinio gyvenimo puses. Norom nenorom tenka kalbėti ir apie to gyvenimo šešėlius. Ir svarbiausi čia, žinoma, ne kai kurių dvasininkų paklydimai – tai palyginti menki klausimai, kuriems išspręsti tereikia tik šiek tiek ryžto ir geros valios. Kur kas svarbesnis dalykas – tai itin akivaizdžiai išryškėjusi savotiškai paradoksali ir net absurdiška padėtis. Vykstant šiam ginčui, atsiskleidė tiesiog neįtikėtinas “pažangiųjų” žurnalistų užimtos intelektualinės ir moralinės pozicijos silpnumas ir net niekingumas. Ir būtent tokie žmonės iki šiol tebėra katalikiška save laikančios šalies daugumos gyventojų sąmonės šeimininkai ir jų minčių valdovai. Išryškinusi šį paradoksą, diskusija atskleidė paprastą tiesą – norint sėkmingai evangelizuoti šiuolaikinį pasaulį, būtina turėti tam reikiamų priemonių, iš kurių viena svarbiausių neabejotinai yra žiniasklaida, nes mūsų laikais pirmiausiai ji stato arba griauna bet kurias sienas. Tad ir jos kuriami arba naikinami barjerai labai daug lemia, pasieks ar nepasieks potencialiai geros valios žmogų Evangelijos žinia.

Ko gero, iki šios diskusijos nebuvo įmanoma visiškai suvokti ir to, kokio masto nusikaltimą iš tikrųjų padarė krikščionimis ir dešiniaisiais apsišaukę fariziejai, kurių neatsakingais ir egoistiškais veiksmais buvo sužlugdytas “Lietuvos aidas” – pirmasis jau nepriklausomoje Lietuvoje atkurtas laikraštis, turėjęs visas galimybes būti svaria alternatyva visai rausvajai-liberaliajai žiniasklaidai ir tapti dar nespėjusios “supažangėti” visuomenės dalies intelektualine ir dvasine atgaiva. Ar įmanoma ištaisyti šią lemtingą klaidą arba, kalbant tiksliau, kaip nors pašalinti pragaištingus šio nusikaltimo padarinius? Kaip tik šis klausimas smarkiai temdo diskusijos metu patirtą džiaugsmą, kad religija net ir šiandienėje dvasiškai nuniokotoje Lietuvoje nėra silpnas ir gležnas medelis, kurį būtų taip paprasta išrauti iš žmonių sąmonės. Tačiau baigiant tenka dar sykį pakartoti: jeigu nebus išspręsta krikščioniškos ir apskritai solidžios dešiniosios žiniasklaidos atgaivinimo problema, religinio ir bažnytinio gyvenimo horizontas dar ilgai bus apniukęs, o retus ir trumpus jo pragiedrulius ir prošvaistes goš dažni ir ilgi tamsos – neatliktų darbų ir dažnai aplankančio bejėgiškumo jausmo šešėliai.

Vytautas Radžvilas
DPI prezidentas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2003 11 03

Leave a Reply

Your email address will not be published.