Kitos Lietuvos kerštas

Ki­ta­dos šiuo­se pus­la­piuo­se te­ko ra­šy­ti apie “ki­tą Lie­tu­vą” – gū­džios ­ba­na­ly­bės, kas­die­nos ne­vil­ties ir so­cia­li­nio ata­viz­mo zo­ną, ne­ti­kė­tai at­si­ve­rian­čią, kai ap­niu­ku­sią žie­mos die­ną ne­at­sar­giai nu­klys­ti už mies­to sie­nos. Po ko­jų tyž­tan­tis snie­gas, pur­vi­na, ne­ma­lo­ni ma­sė, ap­niu­ku­si die­na be sau­lės, tirš­tė­jan­ti prie­blan­da, niū­rus mie­ga­ma­sis mies­to ra­jo­nas tam­pa tar­si sce­nos de­ko­ra­ci­jo­mis, iš­ryš­ki­nan­čio­mis aną per­spek­ty­vų ­ne­bu­vi­mo ir be­vil­tiš­ku­mo jaus­mą, sle­gian­tį ne at­ei­ties ne­bu­vi­mu, o mo­no­to­ni­ja, pa­ra­lyžiuo­jan­čiu pa­smerk­tu­mu ne­si­bai­gian­čiam be­pras­my­bės kar­to­ji­mui­si. Gy­ven­da­mas Se­na­mies­ty­je ir ne­skai­ty­da­mas laik­raš­čių, su tuo ki­tu pa­sau­liu su­si­du­ri re­tai – taip re­tai, jog pra­de­di užmiršti, kad dau­ge­liui žmo­nių tik­ro­vė yra bū­tent to­kia, jog tos ne­by­laus koš­ma­ro de­ko­ra­ci­jos ir yra jų pa­sau­lio met­me­nys ir at­sparos.

Ta­čiau tas pa­sau­lis nuo­lat pats apie sa­ve pri­me­na. Mies­to sie­nos mo­ty­vas – kaip ne­pa­nai­ki­na­mos eg­zis­ten­ci­nės ri­bos, dvi­ejų pa­sau­lių sie­nos vaiz­di­nys – ne­ti­kė­tai su­grį­žo ­rin­kimų nak­tį, į ­pre­zi­den­to rin­ki­mi­nį šta­bą ­pra­dė­jus plauk­ti bal­sa­vi­mo duo­me­nims. Rin­ki­mų že­mė­la­py­je žyd­rai ­Ro­lan­do Pa­kso spal­va už­lie­to­je Lie­­tu­vo­je ža­liai sping­sė­jo trys už Val­dą Adam­kų bal­sa­vę ru­tu­liu­kai: Vil­nius, Kau­nas, Pa­lan­ga. Ne­si­no­ri so­­cio­lo­gi­zuo­ti, aiš­kin­ti apie mies­to ir kai­mo prieš­prie­šą, kal­bė­ti apie „kla­sių kovą“ bei prie­šin­ti in­te­li­gen­ti­ją ir vi­­duri­ni­ą­ją kla­sę vals­tie­ti­jai, pen­si­nin­kams ar pan. Ga­li­ma tik pa­ste­bė­ti, kad pi­lie­ti­nėms ver­ty­bėms, ku­rias Adam­kus rep­re­zen­ta­vo, šis jo pra­lai­mė­ji­mas ne­ju­čia grą­ži­no pir­mykš­tę, eti­mo­lo­gi­nę pras­mę: „pi­lie­tiš­ku­mas“ kaip „pi­lė­nų“, mies­tie­čių do­ry­bė. Kaip tai, kas gy­vuo­ja šia­pus mies­to sie­nos.

Pa­ra­dok­sa­lu, kad šis ira­cio­na­laus ab­sur­do įsi­ver­ži­mas at­si­ti­ko kaip tik ta­da, kai at­ro­dė, jog ge­ro­vės ki­li­mas ir tam tik­ros at­ei­ties per­spek­ty­vos ga­ran­tuo­tos, ga­vus kvie­ti­mą į NA­TO ir at­si­vė­rus il­gai siek­tai na­rys­tei ES. O vis dėl­to ab­sur­das įvy­ko – kaip tik ta­da, kai jo ma­žiau­siai ti­kė­­tasi – at­skleis­da­mas vi­sų pa­sie­ki­mų ir iš­ko­vo­ji­mų tra­pu­mą. Ką vi­sa tai reiš­kia, ir kas da­ry­ti­na to­liau? Be abe­jo, ga­li­ma bū­tų guos­tis min­ti­mi, kad žmo­nės, ap­gau­ti po­pu­lis­ti­nės re­to­ri­kos, ne­tru­kus at­si­to­kės, nau­ja­jam pre­zi­den­tui ne­te­sė­jus ne­įma­no­mų te­sė­ti pa­ža­dų. Gal­būt taip nu­tiks, o gal ir ne. Iš­lie­ka pa­ma­ti­nis klau­si­mas: ką reiš­kia pa­ti to­kios to­ta­lios ap­gau­lės ga­li­my­bė, ir ką ji pa­sa­ko apie Lie­tu­vos po­li­ti­nės-fi­lo­so­fi­nės si­tu­a­ci­jos mat­me­nis? Šį klau­si­mą ig­no­ruo­ti, ti­kin­tis, kad tau­ta „at­si­to­kės“, – tai tas pat, kaip sta­ty­ti na­me­lius ant ug­ni­kal­nio, ti­kin­tis, kad kar­tą iš­si­ver­žęs jis dau­giau ne­be­iš­si­verš. Tai reikš­tų te­ori­nį fa­ta­liz­mą, įpras­mi­ni­mo pa­stan­gos at­si­sa­ky­mą.

Vie­na iš įvy­ku­sios ka­tast­ro­fos pa­mo­kų ir yra po­li­ti­nio veiks­mo ir pras­mės ko­re­lia­ci­jos pra­ra­di­mas. Pla- toniš­ko­jo žvė­ries pa­si­pur­ty­mas, ­ra­­ciona­lu­mui ne­skaid­rios sti­chi­jos ­įsi­ver­ži­mas su­ar­dė ry­šį tarp mąs­ty­mo kon­struk­ci­jų ir po­li­ti­nės tik­ro­vės. Nie­kas ne­si­ti­kė­jo tai įvyk­siant; tam prie­ši­no­si pas­ta­ro­jo me­to pa­sie­ki­mų per­ša­mos lo­gi­kos – „Da­bar jau vis­kas tu­rė­tų ei­ti tik ge­ryn“ – ap­sa­lin­tas mąs­ty­mas. Šis si­tu­a­ci­jos pa­ra­dok­sa­lu­mas bei ne­lauk­tu­mas sa­vo­tiš­kai ­žy­mi tą ato­trū­kį tarp tik­ro­vės ir mąs­ty­mo, tarp pra­smi­nių pro­to sta­ti­nių ir bru­ta­lios tik­ro­vės, ne­gai­les­tin­gai juos iš­ar­dan­čios. Tik mė­gi­ni­mas su­vok­ti, mąs­ty­mo ­ka­te­go­ri­jo­mis ap­rėp­ti tai, kas vyks­ta, ga­li su­grą­žin­ti pra­ras­tą te­ori­nį pra­na­šu­mą.

Elg­tis ant­raip reikš­tų at­si­duo­ti Pla­to­no pa­ly­gi­ni­mo lo­gi­kai:

„…Tai ne­ly­gi­nant jei­gu kas, au­gin­da­mas di­džiu­lį ir smar­kų žvė­rį, per­pras­tų jo nir­tu­lius ir no­rus, ži­no­tų, iš ku­rios pu­sės rei­kia prie jo pri­ei­ti ir kur jį pa­glos­ty­ti, ka­da ir dėl ko jis da­ro­si pik­tas ar­ba nu­si­ra­mi­na, ka­da ko­kius gar­sus iš­duo­da ir ko­kie garsai, kie­no ki­to lei­džia­mi, jį tram­do ar­ba siu­ti­na, – o vi­sa tai, il­gai su juo ben­drau­da­mas, per­pra­tęs, pa­va­dintų ­ši­tai iš­min­ti­mi ir, iš tų tai­syk­lių su­da­ręs vi­są ama­tą, iš tik­rų­jų to­li gražu ne­nu­tuok­da­mas, kas to­se pa­žiū­ro­se ir no­ruo­se yra gra­žu ar bjau­ru, ge­ra ar blo­ga, tei­sin­ga ar ne­tei­sin­ga, vi­sa tai va­din­tų pa­gal to di­džiu­lio žvė­ries nuo­mo­nę: tuos da­ly­kus, ku­rie jį džiu­gi­na, va­din­tų ge­rais, o tuos, ku­rie jį siu­ti­na – blo­gais, ir ne­mo­kė­tų nie­kaip ki­taip ši­to pa­grįs­ti…“*

Vie­na iš pa­mo­kų – prieš­ka­rio iš­au­gin­tos po­li­ti­kų kar­tos ga­lu­ti­nis pa­­si­trau­ki­mas, drau­ge su ku­ria pasi- trau­kia ir do­ry­be, oru­mu bei pa­reiga pa­grįs­tos po­li­ti­kos ide­a­las, po­ka­riu puo­se­lė­tas iš­ei­vi­jo­je. At­ei­na vi­siškai nau­ja kar­ta, ku­riai vis­ką le­mia ne is­to­ri­nis įsi­pa­rei­go­ji­mas ar mo­ra­li­nis im­pe­ra­ty­vas, o tie­sio­gi­nis, ne­re­tai trum­pa­lai­kis in­te­re­sas ir pa­są­mo­ni­nė tam tik­ros es­te­ti­kos trau­ka. Ta pi­lie­ti­nė są­mo­nė, ku­rią įrė­žė prieš­ka­rio ir po­ka­rio is­to­ri­nė pa­tir­tis, iš­mirš­ta. At­gi­mi­mo su­kur­tas pi­lie­tiš­ku­mo ir pi­lie­čių (griež­tą­ja pras­me) sluoks­ne­lis per­ne­lyg plo­nas ir tra­pus, kad at­si­lai­ky­tų prieš tri­gu­bą puo­li­mą. Jai gra­si­na ir že­mes­nių­jų, vie­naip ar ki­taip „li­ki­mo nu­skriaus­tų“, sa­vo vie­tos Lie­tu­vos kū­ri­me ne­ra­du­sių kla­sių (joms da­bar pri­klau­so dau­gu­ma) re­sen­ti­men­tas, ir po At­gi­mi­mo išau­gu­sio ­jau­ni­mo an­tiis­to­ri­nė, iš es­mės apo­li­tiš­ka, an­tiau­to­ri­te­ti­nė nuo­sta­ta, ­ky­lan­ti iš prak­ti­nio re­lia­ty­viz­mo ir per­smel­kian­čios he­do­nis­ti­nės epo­chos dva­sios, ir ga­liau­siai (post)mo­der­ny­bės in­dė­lis: prag­ma­ti­nės, me­ne­dže­­riškos, duo­nos ir žai­di­mų pa­ža­du pa­per­kan­čios „tre­čio­jo ke­lio“, „ne­po­li­ti­nės po­li­ti­kos“ mi­ra­žas. Su kar­tų kai­ta į po­li­ti­ką at­ei­na ir ra­di­ka­lus popu­liz­mas, ku­ris – dai­ran­tis į Va­­karų pa­tir­tį – ne­pa­na­šu, kad grei­tai mus pa­lik­tų.

Iš­ryš­kė­jo ir vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų tra­pu­mas. Ta­čiau te­gu po­li­to­lo­gai gi­li­na­si į ža­lą, pa­da­ry­si­mą – ar jau pa­da­ry­tą – Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­kai ir sau­gu­mui, kon­sti­tu­ci­nei san­tvar­kai ir eko­no­mi­kos au­gi­mui, o is­to­rijai pa­li­ki­me klau­si­mą, kas gi bū­si­ma­sis pre­zi­den­tas iš tik­rų­jų yra: me­fis­to­feliš­ka fi­gū­ra, pri­kel­ta ne­kro­man­tiš­kų sve­ti­mos ga­lios ma­ni­pu­lia­ci­jų, ar „pa­pras­tas la­kū­nas“, svai­gu­lin­gą val­džios aki­mir­ką įti­kė­jęs sa­vo ga­bu­mais. Ver­čiau klaus­ti – o ką da­ry­ti to­liau?

Rin­ki­mų nak­tį, pra­dė­jus aiš­kė­ti pra­lai­mė­ji­mo fak­tui ir mas­tui, šta­bo būs­ti­nė­je apie pre­zi­den­tą su­si­tel­kę li­be­ra­lai su tam tik­ra nuos­kau­da ir ­nu­si­vy­li­mu kal­bė­jo, jog be­lie­ka tik „auk­lė­ti, auk­lė­ti ir dar kar­tą auk­lė­ti“ Lie­tu­vos žmo­nes. Ga­li­ma pa­vy­dė­ti šio Ap­švie­tos op­ti­miz­mo, bet mū­sų ­ne­tu­rė­tų ap­gau­ti jį grin­džian­ti pa­trauk­li, ta­čiau ne­re­a­li, prie­lai­da – ­ti­kė­ji­mas ga­li­my­be pa­to­bu­lin­ti žmo­gaus pri­gim­tį. Ji to­bu­li­na­ma jau du šim­tus su­virš me­tų, o vis dėl­to po­li­ti­nės ko­vos kas­met ko­vo­ja­mos vis ­vul­ga­riau ir bru­ta­liau, po­li­ti­nė pro­pa­gan­da kas­kart ape­liuo­ja į vis ­že­mes­nius, vis pri­mi­ty­ves­nius jaus­mus – ir ne tik Lie­tu­vo­je. De­ja, gy­ve­na­me gū­des­nia­me pa­sau­ly­je, kur pa­ti po­li­ti­kos ga­li­my­bė – pa­si­rin­ki­mas tarp prie­šo ir drau­go – pa­grįs­ta pir­map­ra­džiu nuo­puo­liu ir su­sve­ti­mė­ji­mu, o aiš­kes­nis sa­vų­jų in­te­re­sų įsi­są­mo­ni­ni­mas anaip­tol ne­pa­ša­li­na ne­tei­sin­gu­mo ir niek­šy­bės ga­li­my­bės.

Jei vi­suo­ti­nio tau­tos per­auk­lė­ji­mo va­ka­rie­tiš­ka pi­lie­tiš­ku­mo dva­sia sie­ki­nys ne­įma­no­mas – per ši­tiek me­tų jau bu­vo už­tek­ti­nai pro­gų tuo įsi­ti­kin­ti – tuo­met lie­ka vie­na iš dvi­ejų.

Ar­ba pri­si­de­rin­ti prie są­ly­gų – pri­im­ti po­pu­lis­ti­nio žai­di­mo tai­syk­les, siū­ly­ti žvė­riui gar­džiau at­ro­dan­tį kąs­ne­lį, iki rin­ki­mų nė ne­svars­tant, kaip rei­kės jį pa­rū­pin­ti. Kon­ser­va­to­riai – tie­sa, ne da­bar­ti­niai – jau yra taip da­rę. Bus ne­leng­va iš­lai­ky­ti ne­par­davus sa­vo „po­li­ti­nės sie­los“, ku­rios ty­ko dve­jo­pa pa­gun­da: vie­na ver­tus, pa­si­duo­ti grei­tos rin­ki­mų sėk­mės vi­lio­nėms, su­si­ta­pa­tin­ti su pla­to­niš­ko­jo žvė­ries no­rais, ar­ba, an­tra ver­tus, pra­dė­ti nie­kin­ti tą ben­druo­me­nę, ku­riai pri­va­lu tar­nau­ti, trak­tuo­jant ją kaip pa­sy­vią ga­lios žai­di­mų prie­mo­nę, pa­sta­tant sa­vo – tam tik­ros po­li­ti­nės kli­kos – in­te­re­sus aukš­čiau už ją. Ti­kė­ki­mės, kad da­bar­ti­niai kon­ser­va­to­riai su pa­si­bo­dė­ji­mu at­šlys nuo šių pa­gun­dų – ant­raip kas tuo­met ry­šis at­mes­ti šio pra­gaiš­tin­gai pa­trauk­laus žai­di­mo tai­syk­les? (O to­kių pa­gun­dų bus: sam­pro­ta­vi­mų, kad ne­iš­rink­ta par­ti­ja ma­žai ką ga­li pa­da­ry­ti, kad ge­riau pa­lenk­ti rin­kė­jus pa­ža­dais, idant po to ga­lė­tum veik­ti jų la­bui – ta­čiau to­kia ka­zuis­ti­ka ap­gau­na tik jų au­to­rių, o ne žvė­rį.)

Ar­ba da­ry­ti tai, kas įma­no­ma esa­mo­mis są­ly­go­mis, ne­si­ti­kint grei­to pa­si­kei­ti­mo ar grei­tos per­ga­lės, no­rė­ti tik vie­no – tar­nau­ti Lie­tu­vai. Tai la­bai sun­kus rei­ka­la­vi­mas – tar­nau­ti tiems, ku­rie pa­nie­ki­na ir at­me­ta. Ta­čiau juk anaip­tol ne žvė­ries po­mė­giai api­brė­žia gė­rį ir blo­gį, ver­ty­bi­nes po­li­ti­nio vei­ki­mo gai­res: šio­je įžval­go­je glū­di ir sank­ci­ja po­li­ti­nei veik­lai, sie­kian­čiai pra­nok­ti da­bar­ti­nes po­li­ti­nes api­brėž­tis, ir iš­šū­kis ne­kves­tio­nuo­ja­moms de­mok­ra­ti­jos dog­moms. Tik su­vo­kus, kad Lie­tu­vos, kaip ir Lie­tu­vos žmo­nių, gė­ris anaip­tol ne­bū­ti­nai yra tai, ką Lie­tu­vos žmo­nės įsi­vaiz­duo­ja juo esant ir už ką jie bal­suo­ja – nes daž­nai „jie ne­su­vo­kia, ką da­ro“, – ga­li­ma mė­gin­ti keis­ti pa­ma­ti­nes si­tu­a­ci­jos są­ly­gas.

Svar­biau­sia, ko nu­ma­to­mo­je at­ei­ty­je ga­li­ma bū­tų siek­ti – tai mė­gin­ti kuo la­biau nuo po­li­ti­nio spren­di­mo ins­tan­ci­jos ati­to­lin­ti „ki­tą Lie­tu­vą“. Anaip­tol ne­siū­lau ko­kių dras­tiš­kų prie­mo­nių – bal­sa­vi­mo cen­zo įves­ti ne­pa­vyk­tų, o Sme­to­nos ir Fran­co lai­kai, de­ja ar lai­mė, jau yra pra­ėję. ­Ta­čiau ga­li­ma siek­ti ap­ri­bo­ti ir neut­ra­li­zuo­ti po­pu­lis­ti­nę, tik­ru „as­me­ny­bės kul­tu“ grin­džia­mą Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­ją, ku­ri, ne­tu­rė­da­ma tik­rų vyk­do­mų­jų ga­lių, ne vien tik ati­trau­kia dė­me­sį ir su­in­te­re­suo­tu­mą nuo Sei­mo rin­ki­mų, ši­taip puo­se­lė­da­ma po­li­ti­nį in­fan­ti­liz­mą žmo­nių, ne­su­­vokian­čių, jog bal­suo­ja už iš es­mės sim­bo­li­nę ins­ti­tu­ci­ją. Pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­ja per pas­ta­ruo­sius rin­ki­mus at­sklei­dė dar ir iš esmės dvi­pras­mę vi­di­nę ten­den­ci­ją ga­lios kon­so­li­da­ci­jai: iš­ryš­kė­jo ir po­pu­lia­rus po­rei­kis val­do­vo fi­gū­ros, ga­lin­čios pa­ten­kin­ti pa­ter­na­lis­ti­nio au­to­ri­te­to va­ku­u­mą, ir po­pu­lis­ti­nių de­ma­go­gų sie­kis stip­rin­ti pre­zi­den­to ga­lią iš vi­daus. Nuo čia ne­be­to­li ir iki Pla­to­no ap­ra­šy­to­jo ti­ro­no gi­mi­mo sce­na­ri­jaus – ku­ris, kaip ro­do ne­se­na Ru­si­jos pa­tir­tis, da­bar ak­tu­a­lus ne mažiau ne­gu IV a. pr. Kr. At­ėnuo­se.

Tai bus sun­ku, ir il­gą lai­ką bet ko­kios pa­stan­gos tik­riau­siai atro­dy­s bergž­džios ir nu­vi­lian­čios. Ta­čiau Pla­to­nas pri­ly­gi­no tik­rą­jį po­li­ti­ką kai­me­nės ga­ny­to­jui, o tik­ras ga­ny­to­jas, kaip ži­no­me iš ki­to šal­ti­nio, yra tas, kuris už sa­vo kai­me­nę ryž­ta­si au­ko­ti ne tik kom­for­tą ir so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas.

• Ki­tą die­ną iš ša­lies ste­bint rin­ki­mų pa­gi­rias, ko­miška bu­vo ma­ty­ti ir skai­ty­ti dėl rin­ki­mų re­zul­ta­tų nu­stė­ru­sius žur­na­lis­tus – juk tai jie su­kū­rė da­bar­ti­nės si­tu­a­ci­jos prie­lai­das, taip il­gai leis­da­mi įvai­rius tą žvė­rį siu­ti­nan­čius gar­se­lius.

Mantas Adomėnas
DPI ekspertas
“Naujasis židinys”, 2003, Nr. 1-2.
2003 sausis