Jeigu aklai tikėtume partijų atstovų porinkiminėmis kalbomis, tai apibendrinti šių Seimo rinkimų rezultatų turbūt niekaip nepavyktų. Visi atranda vienokių ar kitokių priežasčių rodyti pasitenkinimą jų baigtimi. Jau taikęsis į premjero kėdę “darbiečių” lyderis mėgina viešai džiaugtis itin kuklia ir sąlygiška savo partijos pergale. Vos ne pusę turėtų vietų Seime praradusi valdančioji koalicija gana žvaliai guodžiasi, kad garsioji rinkimų švytuoklė šį kartą susiūbavo kur kas silpniau. Nesugebėję sudaryti tikros koalicijos ir aršiai konkuravę tarpusavyje konservatoriai ir liberalcentristai po rinkimų linkę dėtis esą vieninga politinė jėga ir net mėgina reikšti pretenzijas sudaryti Vyriausybę.

Tad norint susidaryti aiškesnį porinkiminės Lietuvos politinį vaizdą saugiausia pradėti nuo abejonių nekeliančių dalykų. Pirmiausia, matyt, teks susitaikyti su mintimi, kad jau nuo Sąjūdžio laikų atsiskleidusios trys Lietuvos tapo nuolatine ir turbūt greitai neišnyksiančia mūsų gyvenimo realija. Galima kaip tik patinka aiškinti ir teisinti menką rinkėjų aktyvumą, tačiau, šiaip ar taip, sprendžiant bet kurį valstybės ateičiai lemtingą klausimą kiekvieną kartą susigrumia dvi – provakarietiškos ir prorytietiškos orientacijos piliečių grupės, o jų politines kovas pasyviai stebi trečioji – vis gausėjanti abejingųjų dauguma.

Išlieka ir visuomenės susiskaidymas į dvi priešingas ir daugmaž vienodo dydžio politines stovyklas. Tuo neleidžia abejoti vietų pasiskirstymas būsimajame Seime – jų Kazimieros Prunskienės, Viktoro Uspaskicho ir rinkimuose tiesiogiai nedalyvavusio Rolando Pakso grupuotės iškovojo net šešiasdešimt, o pridėję joms slapta arba atvirai simpatizuojančius tariamai nepriklausomus naujojo Seimo narius ir kai kuriuos valdančiosios koalicijos atstovus turėtume visišką jėgų lygybę. Beje, nuo šių potencialių perbėgėlių į “darbiečių” stovyklą elgesio tam tikromis sąlygomis gali priklausyti šalies politinis stabilumas.

Santūriau derėtų kalbėti ir apie centro dešinės partijų laimėjimus, kurie smarkiai išpučiami neatsakingai manipuliuojant rinkimų statistika. Vaizdiniai apie didelę šių jėgų – konservatorių ir liberalcentristų sėkmę kuriami atskaitos tašku kažkodėl imant ne praėjusių rinkimų rezultatus, bet apverktiną tų partijų padėtį Seime šių rinkimų išvakarėse. O juk reikėtų prisiminti, kad 2000 metų rinkimuose centro dešinės partijos (konservatoriai, liberalai ir centristai) kartu laimėjo, rodos, keturiasdešimt šešias vietas. Taigi samprotavimai apie didelę jų sėkmę laužti iš piršto.

Priešingai, galima net kalbėti apie nedidelį žingsnį atgal, palyginti su ankstesniais rinkimais, tai yra apie centro dešinės pozicijų silpnėjimą šalies politiniame gyvenime. Turint omenyje, kad šiuose rinkimuose dalyvavo mažiau piliečių negu prieš ketverius metus, šis lyg ir nedidelis atsitraukimas atrodo dar skaudesnis ir nelaikytinas geru ateities ženklu.

Tačiau tai dar toli gražu nėra išsamus centro dešiniųjų padėties vaizdas. Norom nenorom tenka prabilti apie dar vieną šių rinkimų bruožą – gana savitą ir kol kas nutylimą būdą, kuriuo centro dešinės partijos laimėjo dalį rinkėjų balsų. Žinoma, tik specialios sociologinės apklausos leistų pasakyti tikslų šitaip gautų balsų skaičių, tačiau pats jų medžioklės būdas vargu ar gali kelti susižavėjimą. Jo esmė — savotiškas politinis spaudimas. Dešiniųjų stovykloje susidarė iš tiesų paradoksali padėtis. Dėl populistinių ir antidemokratinių jėgų suklestėjimo bent jau iš dalies kaltos partijos nejaučia atsakomybės dėl savo klaidų ir nemato reikalo atsinaujinti. Tačiau daug kalbama apie išties realią populistinių partijų keliamą grėsmę. Šitaip toji grėsmė paverčiama priemone medžioti šalies likimui neabejingų piliečių balsus. Mat iš anksto numatoma, kad pasiryžę stabdyti į valžią besiveržiančius gelbėtojus susipratę rinkėjai bus priversti paremti šias tradicinėmis save tituluojančias partijas. Taip elgiantis nesusimąstoma, kad vieną gražią dieną gali išsekti net atkakliausių šalininkų kantrybė, o tada šio piktnaudžiavimo patriotiniais ir pilietiniais rinkėjų jausmais padariniai taptų sunkiai prognozuojami.

Jokių abejonių nekelia Darbo partijos – tiesa, dar nevisiškas ir negalutinis – pralaimėjimas. Dar vienas pretendentas į Lietuvos gelbėtojus vis dėlto nesugebėjo perprasti lietuvių kultūros ir temperamento ypatumų. Todėl nenumatė, kad jo per rinkimų kampaniją demonstruotas ir, reikia pripažinti, dalį rinkimų spektaklio žiūrovų sužavėjęs apsimestinis nuoširdumas (“duševnost”) nesuklaidins išrankesnės publikos. Ji spektaklį įvertino griežtesniais matais ir įžvelgė jame tik vulgarumo ir net paprasčiausio chamiškumo apraiškų. Galbūt sustabdyti gelbėtojus padėjo ir kaip tik rinkimų išvakarėse pamatyti gyvi baltarusiškos demokratijos vaizdai – iki tol daugelio pro ausis leisti įspėjimai, kad gelbėtojai panašios demokratijos saulę neša ir Lietuvai, ko gero, tapo apčiuopiamesni ir paveikesni.

O galutinis Seimo rinkimų balansas, atrodo, toks: pirmą kartą turime parlamentą be aiškaus ir tvirto politinio branduolio. Kuo jis taps – marginalizuotų politinių partijų sambūriu ar demokratijos tvirtove, parodys jau netolima ateitis.

Vytautas Radžvilas
DPI ekspertas
Veidas
2004 10 28

Leave a Reply

Your email address will not be published.