Stebėdami kasdienybės reiškinius, neretai susimąstome, kiek jie, šie reiškiniai, gali būti išmatuojami nuo seno žinomais vertybių matais ir ypač tiesos, teisingumo ar garbingumo matais. Šis klausimas, tiesą sakant, amžinai kamavo mąstančiąją žmonijos dalį.

Antai riterių laikais vardan garbės buvo kaunamasi, o tiesa kartais būdavo ginama net gyvybės kaina. Bet jau tuomet šiomis vertybėmis buvo ir suabejota. XVI šimtmečio pradžios mąstytojas Nikolo Makiavelis, paneigdamas šių vertybių absoliutumą, įrodinėjo, kad visų aukščiausias yra tikslas, o jo siekimas pateisina visas priemones, net klastą, išdavystę ir apgaulę. Taip palengva šių didžiųjų vertybių reikšmė kai kurioms žmogaus veiklos sferoms sumenko.

Jei moksle tiesa, teisėtvarkoj teisingumas net iki šiol liko pamatiniais principais, tai kitose žmogaus veiklos srityse jie bėra tik pageidaujamais kelrodžiais, kurių taip dažnai nepaisoma, bet paklūstama egoistiniams tikslams. Ypač liūdna, kai šių kelrodžių nepaisoma žiniasklaidoje arba jų nepaiso arbitrai. Sakau ypač liūdna, nes ir žiniasklaidos prigimtis, ir arbitro paskirtis reikalauja iš jų objektyvumo, sprendimų atitikimo faktams.

Šiomis dienomis stebėjome olimpinių šokių ant ledo varžybas ir regėjome teisėjavimo nesusipratimus, kuomet teisėjai ignoravo akivaizdžias kitų šokėjų klaidas ir žemesniais įvertinimais baudė tiksliau čiuožusią mūsų šokėjų porą. Kadangi už bet kokio neobjektyvumo galime ieškoti interesų, tai tokį teisėjavimą įvertinčiau kaip savanaudiškumo įrodymą. O iš to seka nelinksma išvada, kad teisėjavimo sistema šioje sporto šakoje yra perdėm korumpuota. Brangindami netiesos principą ar garbės idealą, tačiau asmeninį interesą išlaikyti privilegijuotą ir pelningą teisėjo postą, arbitrai tampa paklusnūs sporto šakos funkcionierių ir finansuotojų sprendimo robotais. Tokie robotai netenka ne tik principų, bet ir proto, nes tai, kaip jie bando manipuliuoti rezultatais, ima griauti net paties sporto galimybę. Sportas tampa nebe garbingos konkurencijos, bet purvinų užkulisinių sandėrių arena, kurioje ir arbitrai yra nebereikalingi.

Panašias nelinksmas mintis kelia ir jau kelinta savaitė stebima dienraščio “Lietuvos rytas” kova su Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Generaline prokuratūra. Šios teisėtvarkos institucijos ėmėsi tirti Ledo rūmų privatizavimo ir galimo pinigų plovimo “Lietuvos ryto” sporto rėmimo projektuose atvejus. Bet kuriuo kitu atveju žiniasklaida tik džiūgautų – dar viena pradėta byla, dar vienas bandymas išryškinti valstybės turto prichvatizavimo ir pinigų slėpimo faktus. Tačiau šį kartą užkliudytas jau pats didžiausias dienraštis. Ir ką mes stebime. “Lietuvos rytas” vos ne kasdieną triuškina Specialiųjų tyrimų tarnybą, generalinio prokuroro pavaduotoją Betingį, dedasi nepakaltinamu tiesos šaltiniu ir matuojasi nekaltai nukryžiuotojo erškėčio vainiką. O kiti dienraščiai solidariai tyli.

Nežinau ar yra teisūs prokurorai, ar jie turi pakankamai įrodymų. Bet juk į šiuos klausimus patikimiausiai atsakymą turi duoti teismas, o ne kaltinamasis. Taigi pats dienraštis. Dabar gi “Lietuvos rytas” elgiasi taip, lyg pats būtų ir kaltintojas, ir teisėjas, ir net visuomenės informuotojas savo paties byloje. Čia reikėtų padėti šauktuką. Net pats Makiavelis nebūtų sugebėjęs sugalvoti labiau klastingos išeities.

Tad kuo įnirtingiau “Lietuvos rytas” dabartinėje savo situacijoje puldinėja prokurorus, tuo mažiau norisi tikėti dienraščio šeimininkų nekaltumu ir dienraščio objektyvumu. Kuo ilgiau tyli žiniasklaidininkai ir visų pirma žurnalistų etikos vertintojai, tuo labiau ima sverdėti visos žiniasklaidos, kaip tiesos tarpininko, garbė ir pradeda smukti visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida. Liūdna, kad dažnai ir reikšmingai etines vertybės gynęs dienraštis taip negrabiai ima slidinėti, kuomet pakvimpa pavojumi jo savininkams. Bet ar tikslas apsiginti bet kokia kaina tikrai pateisina visas priemones: ir institucijų puldinėjimą, ir netiesioginį jų, ir jų vadovų šantažą, ir net žiniasklaidos autoriteto susmukdymą. Tuomet ir susimąstai, kuris dienraščio veidas yra tikrasis: padorusis ar klastingasis. O gal tiesa, teisingumas ir garbė šiais laikais visuomenės informavime nebėra anaiptol jokios pamatinės vertybės. Gal tiesa, teisingumas ir garbė bėra tik rinkodaros priemonės, padedančios realizuoti svarbiausiąjį žiniasklaidos savininkų tikslą – pritraukti pirkėjo dėmesį ir atverti jo piniginę.

Kęstučio Masiulio komentaras “Lietuvos radijas”, 2002 02 21

Leave a Reply

Your email address will not be published.