Garsiausiai nuskambėjusi praėjusių dienų tema – Europos Sąjungos išmokos naujųjų jos narių žemdirbiams. Apgavystė, neteisybė, diskriminacija – ko tik neišgirdome per šias audringas dienas. Apie ekonominius to klausimo aspektus šįkart nekalbėsim. Juos aiškiai, tiksliai ir valstybiškai įvertino pats šalies ministras pirmininkas. Kur kas įdomiau panagrinėti tos beveik masinės isterijos priežastis. Daugelis požymių rodo, kad jau nebepajėgiame suvokti net akivaizdžiausių dalykų ir nors kiek blaiviau įvertinti savo norus ir pretenzijas Europos Sąjungos plėtros kontekste. Vos ne visose kalbose pilasi priekaištai Lietuvos derybininkams ir primygtinai raginama spausti Sąjungą siekiant vienokių ar kitokių nuolaidų.

Šalies interesus ginti, žinoma, reikia, tačiau šią reikalavimų ir priekaištų laviną turėtų pristabdyti paprastas klausimas – nuo kada ir kiek Europos Sąjunga skolinga Lietuvai ir į ją panašioms šalims. Žodis “derybos” kalbant apie mūsų šalies atstovų diplomatinius veiksmus greičiausiai yra neišvengiamas, bet jis tuo pat metu ir savotiškai klaidina. Jis sukuria iliuziją, kad vyksta lygiaverčių partnerių derybos, nors iš tikrųjų aptarinėjamos sąlygos, kuriomis Lietuva galėtų patekti į turtingiausių pasaulio šalių klubą, o į jį eina anaiptol ne kaip garbingiausia ir solidžiausia viešnia.

Lietuvos ir daugumos kitų šalių kandidačių ūkio našumas sudaro vos trečdalį Europos Sąjungos šalių vidurkio. Korupcijos mastai taip pat visuotinai žinomi. Geriausias būdas kokiam nors ministrui prarasti postą – tai pamėginti išjudinti iš mirties taško beviltiškai įstrigusias reformas. Berods jau senokai Lietuva garsėja Europoje ir kaip šalis, eksportuojanti ten sužvėrėjusių nusikaltėlių gaujas.

Tačiau pačios Lietuvos vaizdas rėksmingiems euroskeptikams visai nerūpi. Jie kažkodėl šventai įsitikinę, kad Sąjungos senbuvėms mus priimti į savo klubą – beveik neregėta garbė ir džiaugsmas. Nenorima net užsiminti, kokią kainą už Sąjungos plėtrą mokės patys Vakarų europiečiai. O juk pamėginkime įsivaizduoti, kai elgtųsi patys garbingi mūsų piliečiai išgirdę žinią, kad kokia nors atsilikusi teritorija, tarkim, Karaliaučiaus sritis, jungiasi su Lietuva, o susijungimo kaštus turės padengti mūsų valstybės biudžetas. Greičiausiai tokiu atveju pasigirstų baisus klyksmas, kuris akimirksniu peraugtų į tūžmingą staugimą. Tačiau kažko panašaus iš kitų reikalaujame be jokių skrupulų. Toks egoizmas galiausiai baigiasi visišku sveikos nuovokos praradimu, kai išdrįstama įžūliai pareikšti neva ir taip esame europiečiai ir mums nėra kur eiti.

Geografiškai iš tiesų esame Europoje, tačiau Europa – ne vien geografinė, bet ir dvasinė, politinė bei socialinė sąvoka. Jeigu norite – kitas gyvenimo būdas. Nepriklausoma Lietuvos valstybė gyvuoja jau 12 metų, o tai daugiau negu pusė to laiko, kurį išgyveno tarpukario respublika. Tačiau praėjus tiems dvylikai metų daugybei šalies piliečių, ypač kaimo žmonių, gyvenimas tebėra skurdus, varganas ir pilkas. Ir nėra jokių apčiuopiamų ženklų, kad be Europos Sąjungos paramos jis galėtų smarkiai pasikeisti apžvelgiamoje ateityje. Europa jau tiesia pagalbos ranką, traukiančią Lietuvos žemdirbius iš skurdo liūno. Tačiau ta ranka atstumiama. Priežastis aiški – mes dar linkę vadovautis ne protu ar paprasčiausiu padorumu, bet tuo, ką be jokių užuolankų reikia pavadinti primityviu mužikišku suktumu. Kai norima pakratyti europiečio piniginę, reikalaujame tokios pat paramos Lietuvos kaimui, europietis yra mūsų draugas ir brolis. Tačiau kai prabylame apie žemės pardavimą, jis tampa pikčiausiu priešu, nuo kurio norima gintis dešimtmečių trukmės pereinamaisiais laikotarpiais. Tad didžiausia Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą kliūtis tebėra liguista ir karščiuojanti mūsų sąmonė, kurią ir reikia pirmiausia gydyti. O visko pradžia – išmokti nors kiek kritiškiau ir sąžiningiau pažvelgti į savo žodžius ir darbus iš šalies ir taip iš rožinių sapnų tikrovės pamažu nusileisti ant tvirtesnės žemės.

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2002 02 19

Leave a Reply

Your email address will not be published.