Nėra ir nebuvo valstybės be valdininkijos. Tačiau valdymo stilius per amžius labai kito. Vieną seniausių valdymo stilių turi šiandieną nemaloniai skambantį patronažinės biurokratijos vardą. Šiandieną patroniškumą valdyme galima laikyti valdymo nebrandumo ar net ligotumo požymiu, nes jis būdingas autokratiniams režimas ir feodalinėms valstybėms. Tokių valstybių biurokratų ir net gyventojų pastangos buvo skiriamos demonstruoti lojalumo patronui, klanui, cechui, kastai. Savo ruožtu patronas ar klanas visokiausiais būdais globodavo saviškius ir kliudydavo svetimų klanų invazijai į pasisavintą ir monopolizuotą veiklos sferą. Šitokios valdymo negalios pavyzdžių, deja, apstu ir šiandieną, pradedant aukštųjų pareigūnų giminaičių ir draugų patronažu ir baigiant įvairių klanų įsivyravimu atskirose sektoriuose.

Keisčiausia yra tai, kad Lietuvoje tokia klaniškoji vadyba bando mosuoti profesionalumo vėliava. Deja, profesionali vadyba nekyla iš fakto, kad medikas stoja vadovauti Sveikatos apsaugos ministerijai, o buvęs ūkvedys – šalies ūkiui. Iš to dažniausiai kyla klaniniai interesai ir patronažinis elgesys.

Patroniškumo valdyme negalime išvengti, bet pasekmes šiuolaikinėmis priemonėmis yra įmanoma pažaboti ir kontroliuoti. Vaistas prieš šią negalią žinomas jau seniai. Tai konkurencija, valdymo skaidrumas, jo efektyvumo matavimas. Tačiau bene veikliausias vaistas – viešas ir nepriklausomas veiklos auditas. Deja, veiklos auditas mūsuose dar yra retas įvykis. Beveik neturime ir šios srities specialistų. Tačiau net ir tais retais audito faktais, kuriuos turime, dažniausiai nesugebame pasinaudoti valdymui tobulinti.

Tokios mintys man kyla žvelgiant į tai, kas vyksta po to, kai Tarptautinis auditas patikrino visų universitetų ir kolegijų teisinės krypties programas. Prisiminkime, kiek triukšmo kilo po to, kai paaiškėjo, kad Tarptautinis auditas pilnai akreditavo visas teisines Lietuvos teisės universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto programas, bet tuo pat metu pripažino, kad Vilniaus universiteto Teisės fakulteto siūlomas išsilavinimas nebeatitinka akreditavimo reikalavimų. Paaiškėjo ir tai, kad po tokio audito išvadų, pagal švietimo ir mokslo ministro įsakymą, šiam fakultetui turėjo būti netgi uždrausta nuo šių metų rugsėjo 1-osios priiminėti studentus tol, kol nepagerės jo studijų kokybė.

Štai tokia negailestingai išblaivinanti ir vadybos praktikai itin turininga žinia buvo pranešta visuomenei, tačiau būtent mūsų visuomenė yra labai specifiška. Ko gero, visuose pagrindiniuose teisiniuose postuose dirba Vilniaus universiteto Teisės fakulteto auklėtiniai, o švietimo sistemai iš Seimo diriguoja šio universiteto eksrektorius Pavilionis su plejada savo bendražygių.

Tad kokius valstybinius sprendimus mes regime mūsų klaniško patronavimo persunktoje terpėje? Buvęs universiteto rektorius taip pat ėmė ignoruoti savo vadovauto universiteto vieno iš fakultetų “nuvadovavimo” faktą, manipuliuodamas šimtmečių patirties mistika. Sakyčiau silpnas argumentas logikos profesoriui, bandant pateisinti jam auditorių parašytą neigiamą dabartinės fakulteto būklės įvertinimą.

Švietimo ministras taip pat pakeitė ankstesnį savo įsakymą ir neakreditavimas proteguojamai institucijai pasibaigė tik laikinu išgąsčiu ir menku stimulu radikaliai keistis. Ar taip pat būtų pasigailėta ir kitų universitetų, kitų neakredituotų specialybių? Tegalime tik spėlioti. Tačiau blogas precedentas jau sukurtas. Ateityje griežčiau elgtis bus sunku.

Taip akivaizdžiai pasklidus protekcionizmo kvapui, ministerijos valdininkai ėmėsi sofistinės kazuistikos. Pykdamiesi su sveiku protu, jie ėmė įrodinėti, kad neakredituota Vilniaus universiteto teisės programa yra tokios pat puikios kokybės, kaip ir pilnai akredituotų universitetų programos ir tuo dezorientavo švietimo paslaugų rinkos vartotojus, t. y. studentus ir moksleivius.

Taigi audito medikamentas gerą administravimą stimuliuoja ir stiprina, kaip ir stiprina kitų konkurentų veržlumas. Tačiau pūvantį patronažinį valdymą šis medikamentas negydo, nes yra nustelbiamas nuodingų protekcionistinių įpročių. Tad begalime klausti: kam gi tas veiklos auditas buvo skirtas? Diagnozuoti ligonius ir paskirti jiems gydymą ar kažkam kitam? Mums, visuomenei, šis auditas nebyliai demaskavo dar vieno klano egzistavimą. Šį kartą švietimo sferoje, kuomet formaliai yra visi lygūs, bet vieno universiteto lygumas yra ženkliai pranašesnis. Tačiau ar iš to laimi išsilavinimo kokybė?

Kęstučio Masiulio komentaras “Lietuvos radijas”, 2002 05 30

Leave a Reply

Your email address will not be published.