Atrodo, Lietuvoje brandinamas dar vienas originalus sumanymas – užsimota parengti ir priimti įstatymą, leidžiantį iš savivaldybių tarybų narių atimti taip sunkiai pelnytus deputatų mandatus. Tai būsią daroma tais atvejais, kai išrinktasis liausis klausęs jį rėmusios partijos vadų ir pradės laužyti partinę drausmę. Iš pirmo žvilgsnio sumanymas visai neblogas. Daugeliui žmonių jau įkyrėjo stebėti nesibaigiančias intrigas, kivirčus ir kėdžių perstumdymus vietos tarybose. Šie reiškiniai išties rodo, kad mūsų partijos sunkiai serga ir jas reikia kažkaip gydyti, tačiau kartais vaistai būna pavojingesni už pačią ligą. Toks pavojingas vaistas gali būti ir siūlomas būdas tramdyti tarybų deputatų savivalę, todėl verta panagrinėti šį klausimą atidžiau.

Akivaizdu, jog toks įstatymas, jeigu jis būtų priimtas, prieštarautų pamatiniam rinkiminės demokratijos principui, kad išrinkti atstovai pirmiausia atskaitingi ne savo partijų vadovams, o juos rinkusiems piliečiams. Tačiau jis turėtų ir daug kitų trūkumų. Išrinktų tarybų narių nedrausmingumas ir iš čia kylanti anarchija pačių tarybų veikloje yra tik partijų ligos simptomas, bet ne jos priežastis. Tikroji liga glūdi kitur – mūsų partijos nėra pilietinės partijos griežta šio žodžio prasme.

Menka valstybės parama besikuriančioms partijoms ir daugelis kitų nepalankių veiksnių nulėmė tai, kad šiandieninė šalies partinė sistema visais atžvilgiais atrodo nebrandi. Akivaizdžiausi šio nebrandumo požymiai yra du: pirmasis – tai visiškas abejingumas bet kokiems politiniams ir ideologiniams principams; antrasis – ryškus partijų pasidalijimas į vadinamąsias “viršūnes” ir “apačias”, tai yra į vadovus ir eilinius narius bei rėmėjus. Šių dviejų požymių derinys ir kuria tuos neapibrėžtus ir iš esmės nepastovius darinius, kurie šiandien vadinami šalies politinėmis partijomis.

Ideologinio tapatumo stoka neigiamai atsiliepia toms partijoms organizacinėje plotmėje jau vien tuo, kad dingsta vienas svarbiausių partijos narių atrankos ir priėmimo į ją kriterijų. Atsiranda tiesiog idealios sąlygos kaitalioti partinę priklausomybę, ir tai iki šiol tebėra gan paplitęs ir šalies partijas iš vidaus griaunantis reiškinys. Tačiau ideologinės nuostatos svarbios ne vien kaip išoriniai partijų atpažinimo ženklai. Jos turėtų būti ir partijų narius vienijantis bei jų sutarimą laiduojantis pagrindas. Jų buvimas yra būtina sąlyga, kad partijų apačios galėtų politiškai atpažinti, vadinasi, ir kontroliuoti viršūnių sprendimus ir veiksmus.

Nesant tokios kontrolės, atsiveria tiesiausias kelias partijoms tapti oligarchinėmis struktūromis. Jų viršūnės, manipuliuodamos niekuo jų pačių neįpareigojančiais pažadais ir šūkiais, mėgina per rinkimus sutelkti panašiems šūkiams jautrius piliečius. Po rinkimų pažadai ir šūkiai pamirštami, o politinis gyvenimas tampa partijų viršūnėse įsikūrusių apsukruolių asmeninių reikalų tvarkymu.

Šis iš pirmo žvilgsnio abstraktokas pasvarstymas apie partijų ideologijų reikalus iš tikrųjų laikytinas jų ligos diagnoze. Ji leidžia kelti labai konkretų ir praktišką klausimą: nejaugi išrinktųjų deputatų grūdimas lauk iš tarybų gali būti tinkamas vaistas nuo tokios sunkios ligos? Manytume, kad tokie “vaistai” tik pasunkintų pačią ligą, juk šiandieninėse tarybose esantys vadinamieji partijų atstovai iš tikrųjų dažniausiai tėra tik kuo nors asmeniškai suinteresuotų žmonių sambūriai. Partinė bičiulystė jiems anaiptol netrukdo rietis dėl to paties kąsnio. Tad kas tokiomis sąlygomis galėtų būti planuojamas partinės drausmės įvedinėjimas iš viršaus, jeigu ne būdas iš partijos išstumti tuo pačiu bizneliu suinteresuotus ir todėl nepageidaujamus konkurentus, bet tai, deja, – ne vien ekonominis klausimas.

Tokio įstatymo parengimas ir juo labiau priėmimas reikštų neišvengiamą partijų raidą aiškiai numatoma kryptimi. Ši kryptis tai ne kas kita, o demokratinis centralizmas, kurio įvedinėjimo didžiausias specialistas gerai žinomas tiek istorikams, tiek ir šiaip praprususiems žmonėms. Užmojai priimti tokį įstatymą rodo, kad virš Seimo vis dar nepastebimai sklando Iljičiaus dvasia. Partijas iš tiesų reikia gydyti, bet būtina tai daryti visai kitaip.

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2002 05 28

Leave a Reply

Your email address will not be published.