Anksčiau dominavusią kairės – dešinės perskyrą Lietuvos politikoje vis labiau nustelbia vadinamoji tradicinių – populistinių partijų priešprieša. Palyginti neseniai lietuviškajame politiniame žodyne atsiradę terminai jau ėmė įgyti nusistovėjusias, nors galbūt savotiškas, reikšmes. Tradicinėmis partijomis neabejotinai laikomos Socialdemokratų partija, Tėvynės sąjunga bei kai kurios mažesnės politiniame žaidime seniai dalyvaujančios partijos. Prie jų taip pat dažniausiai priskiriama Liberalų ir centro sąjunga ir net Naujoji sąjunga. Populistinėmis partijomis paprastai vadinamos politikos naujokės – Darbo partija ir Liberalų demokratų partija, tačiau neretai prie jų priskiriama ir neseniai į “didžiuosius vandenis” išplaukusi politikos senbuvė Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga.
Kas vienija tokias senas priešininkes, kaip Algirdo Brazausko socialdemokratai ir Tėvynės sąjunga? Kas jas taip skiria nuo naujųjų partijų, kad jos atsidūrė skirtingose barikadų pusėse? Kokie yra esminiai tradicinių ir populistinių partijų skirtumai? Į šiuos klausimus nėra taip lengva atsakyti, kaip atrodo.
Struktūriškai šios dvi partijų grupės nesiskiria: ir vienoje, ir kitoje grupėje yra didelių partijų, kurių narių skaičius viršija dešimt tūkstančių, ir yra mažesnių, turinčių vos po kelis tūkstančius narių. Ir vienoje, ir kitoje grupėje yra personalistinių partijų, priklausančių nuo lyderio valios. Ir vienos, ir kitos grupės partijos iš esmės nesiekia atstovauti kokiai nors konkrečiai gyventojų grupei, o tikisi plačios paramos iš įvairių visuomenės sluoksnių.
Populizmo lygis partijų rinkimų kampanijose taip pat nėra akivaizdus kriterijus. Prieš rinkimus dalinti patrauklius, bet nerealistinius arba ekonomistų požiūriu grėsmingus pažadus mėgsta daugelis partijų ne tik Lietuvoje. (Kitas klausimas – kaip ir kiek tie pažadai vykdomi patekus į valdžią, tačiau į šį klausimą galima atsakyti tik po rinkimų). Lygiai taip pat populiaru tampa populistais vadinti priešininkus, per daug nesigilinant į savo ir jų rinkimų šūkių skirtumus. “Populistų” etiketė Lietuvoje taip paplito, kad objektyvūs populizmo kriterijai seniai išnyko.
Partijos ideologinių pagrindų tvirtumas, ko gero, galėtų būti geresnis skiriamasis vadinamųjų tradicinių ir populistinių partijų bruožas. Visos “tradicinės” partijos deklaruoja savo priklausomybę kokiai nors tradicinei vakarietiškai ideologijų šeimai: socialdemokratams, konservatoriams, liberalams ar krikščionims demokratams. Naujosios partijos, pirmiausia – Darbo partija, priešingai, net nebando prisidengti jokiu ideologiniu pavadinimu ir, regis, net pabrėžtinai deklaruoja savo ideologinį neangažuotumą. Naujosios partijos taip pat nemato reikalo identifikuotis kairės – dešinės skalėje, pagrįstai manydamos, kad tai nesuteiktų joms papildomų balsų.
Tiesa, reikia pripažinti, kad ir senosios partijos niekada negalėjo pasigirti tvirtais ideologiniais pamatais, o po aktyvių “konsolidacijos” pastangų jų ideologiniu grynumu tenka dar labiau abejoti. Konservatoriai, pagaliau supratę, kad konservatizmo ideologija Lietuvoje neprigis, jau ėmė kratytis šio vardo. Demokratinė darbo partija (LDDP), kiek pasidžiaugusi garbinga socialdemokratų etikete, į savo glėbį pasiryžusi priglausti “pusiau liberalus”. Savo ruožtu “tikrieji” liberalai, apsvaigę nuo pagundų, kryžminasi su bet kuo, kas tik padėtų neiškristi iš taip sunkiai siekto valdžios Olimpo. Vieninteliai ištikimi savo patraukliai etiketei lieka krikščionys demokratai, kuriuos tik šis vardas ir gelbsti nuo visiško politinio išnykimo.
Ko gero, akivaizdžiausias šias dvi partijų grupes skiriantis kriterijus yra “seno – naujo” arba “pažįstamo – nepažįstamo” priešprieša. Vienoje pusėje telkiasi valdžioje jau buvusios ir su ja susitapatinusios, kitoje – naujai iškilusios ir dabartiniam vadinamajam “elitui” oponuojančios partijos. Kitaip tariant, vienoje pusėje – nuobodokas pažįstamumas ir santykinis patikimumas, kitoje – viliojanti nežinomybė. Vienoje pusėje korektiškas, bet nusibodęs kalbėjimas, kitoje – nusistovėjusių normų nepaisanti, bet patraukliai “liaudiška” retorika; vienoje pusėje “elitas”, kitoje – “antielitas”.
Paradoksalu, tačiau ši priešprieša, skatinama politologų ir dar labiau – pačių “tradicinių” partijų, pastarosioms visai nenaudinga. Tariamai žeminanti “populistų” etiketė nė kiek negąsdina rinkėjų, bet tik išryškina naujųjų partijų “artimumą liaudžiai”. “Tradiciškumas”, priešingai, Lietuvoje yra įgijęs neigiamą atspalvį, nes asocijuojasi su valdžios klanu ir stagnacija. Kokybinis skirtumas tarp senų ir naujų partijų yra per menkas, kad neginčijamai pagrįstų akcentuojamą priešpriešą senųjų partijų naudai. Todėl “tradicinių – populistinių” partijų skirtis greičiau tarnauja kaip naujosioms partijoms naudingas politinės retorikos elementas, o ne politologinis terminas, atskleidžiantis struktūrines šių partijų charakteristikas.
Ainė Ramonaitė
VU TSPMI
ELTA
2004 09 10