Atrodo, lietuviai pasiryžę dar kartą nustebinti pasaulį, padovanodami jam naują religiją. Kai kurių Seimo narių pastangomis netrukus galime oficialiai tapti Perkūno garbintojų tauta. Kitaip sakant, taptume šalimi, kurioje atmosferos kibirkštinių išlydžių ir juos lydinčio garsaus trenksmo, dar kitaip vadinamo griaustiniu, garbinimas bus juridiškai pripažįstamas religiniu aktu.

Visa tai ir kiti panašūs dalykai tautos atstovų valia gali prasidėti peržengus XXI a. slenkstį, neregėto mokslo ir technikos klestėjimo epochoje, kai išsamus perkūnijos reiškinio aiškinimas tėra fizikos pradžiamokslis. Įdomu tai, kad įstatymo pataisos, kuria naujoji pagonybė būtų pripažinta tradicine religija, autoriai net nesiteikė pasidomėti religijotyros specialistų nuomone. O ji yra vienareikšmė – nėra jokių prielaidų kalbėti apie senovės lietuvių tikėjimo tęstinumą, nes šis tikėjimas negrįžtamai nugrimzdo į praeitį. Net paprasčiausia rugiapjūtės daina, kurią dainuoja šiuolaikinis etnografinis ansamblis, neturi jos atlikėjams tų prasmių, kurias ji prieš daugelį dešimtmečių ar šimtmečių turėjo rugių lauke dirbusiems pjovėjams.

Jeigu šiuolaikinėmis sąlygomis problemiškas net etnografinio paveldo autentiškumas, tai juo keisčiau atrodo siekiai paversti folklorinius renginius religinėmis apeigomis. Tai daroma sąmoningai spekuliuojant šventumo sąvoka. Besišvaistant šiuo žodžiu nederėtų pamiršti, kad šventumo aura kai kuriose religijose buvo apgaubiamas ir toks ritualinis veiksmas, kai būdavo išplėšiama ant aukuro aukojama žmogaus širdis. Todėl krikščionys gali iš principo sutikti su teiginiu, kad Dievas yra vienas. Tačiau negali sutikti su tuo, kad visi keliai į jį yra vienodai teisingi ir lygiaverčiai.

Viena iš pagrindinių žodžio “tradicija” reikšmių yra perdavimas. Tad kas yra mums perduota iš senovės lietuvių religijos, jeigu šiandieniai jos kūrėjai yra priversti viešai įsipareigoti kada nors ateityje sukurti jos principus, tikėjimo tiesas ir visą kitą, kas būdinga seniai egzistuojančioms, gyvoms ir turinčioms tikrą tradiciją religijoms. Jau vien tokie pažadai rodo, kad visos kalbos apie neva išsilaikiusį senąjį mūsų protėvių tikėjimą yra įžūlus melas. Čia iš tikrųjų reikia kalbėti apie gerai žinomą ir XX a. gana paplitusį reiškinį – neopagonybės puoselėjimą. Taip pat derėtų prisiminti kai kuriuos su tuo susijusius dalykus.

Lietuva yra laisva šalis ir jos piliečiai turi teisę privačiai jaustis pagonimis bei žaisti naujapagoniškus žaidimus. Tačiau visai kas kita paversti tokios pagonybės puoselėjimą oficialia valstybės politika, ypač, kai nesunku numatyti praktinius tokio žingsnio padarinius. Įdomu, ką darys valstybės pareigūnai, kai prasidės įvairių naujųjų pagonių grupelių pjautynės dėl teisės vadintis tradicine religine bendruomene. Tačiau be šio akivaizdaus tikslo – sukiršinti šalies piliečius – įstatymo pataisos autoriai, atrodo, turi ir kitų, daug toliau siekiančių tikslų.

Verta prisiminti, kad praėjusio šimtmečio totalitariniai režimai įnirtingai puolė krikščionybę, tačiau atlaidžiai ir net palankiai įvertino neopagonybės apraiškas. Nesunku suprasti, kodėl. Religija apibrėžia fundamentalius žmogaus buvimo šiame pasaulyje parametrus. Taigi trukdo laisvai manipuliuoti žmogumi ir jo sąmone. Kas kita religijos surogatas, kokia nors nauja pagonybė. Tai forma be turinio, kurią galima užpildyti bet kuo.

Tad tikrasis įstatymo pataisos tikslas – naujomis sąlygomis atkurti seną, puikiai žinomą sovietinio ateizmo praktiką. Dirbtinai tautos kultūrines tradicijas priešpriešinti krikščioniškajam jos daugumos tikėjimui ir šitaip toliau griauti ir vieną, ir kitą. Juk įteisinus pagonybę visi dabartiniai etnografinio sąjūdžio dalyviai teisiniu požiūriu automatiškai ir prievarta būtų padaryti pagonimis. Kadangi daugumos iš jų tokia perspektyva greičiausiai nevilioja, jie būtų priversti trauktis iš mėgstamos veiklos. Neopagonių kaukes užsidėjusiems praeities ateistams būtų puiki proga dėl to apkaltinti katalikų bažnyčią ir kitas tradicines Lietuvos religines bendruomenes.

Strateginį ir ilgalaikį šio užmojo tikslą galima nusakyti trumpai. Demoralizuotą ir toliau demoralizuojamą naują pagonių tautą valdyti daug paprasčiau ir lengviau. Šioje situacijoje yra tik vienas sprendimas. Kas nors iš naujųjų pagonių vadų turėtų atvirai ir sąžiningai pasiskelbti naujos religijos pranašu. O įstatymo leidėjai turėtų suteikti mums bent jau keleto dešimtmečių laikotarpį, po kurio galėtume pamatyti ir įvertinti, kokie bus to pranašo veiklos vaisiai.

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2001 11 12

Leave a Reply

Your email address will not be published.