Barbarybės iššūkis civilizacijai, krikščioniškos -Vakarų ir islamiškos – Rytų civilizacijų konfliktas Šie du motyvai vyravo tragiškų praėjusios savaitės įvykių komentaruose. Regis, viskas teisinga, ir vis dėlto tos tiesos pernelyg akivaizdžios, kad neverstų dėl kai ko susimąstyti. Liūdesys dėl teroro aukų jau tragedijos dieną buvo atmieštas geroka cinizmo doze, kai į civilizacijos gynėjų gretas vienas pirmųjų paskubėjo įstoti žygdarbiais Čečėnijoje pagarsėjęs Rusijos prezidentas. Ne viskas taip paprasta ir su pačia civilizacija. Teroro utopijos pradėtos kurti ir praktiškai įgyvendinti būtent moderniosios civilizacijos priešaušriu. Prancūzų revoliucijos giljotina buvo Didžiojo Spalio įvykių prologas. Du naikinantys pasauliniai karai – taip pat šios civilizacijos dovana žmonijai. Negana to, būtent juose išryškėjo verta dėmesio tendencija. Civilių gyventojų aukos pradėjo viršyti žuvusių fronto apkasuose skaičių. Tad kada iš tikrųjų pradėjo nykti riba tarp karo ir aklo taikių žmonių žudymo, šiandien vadinamo teroru.

Įvykiai Amerikoje taip pat verčia klausti – ar neišsisėmė kitas mūsų civilizacijos kūdikis. Real politique arba nuožmiu pragmatizmu grindžiama vadinamoji realistinė politika. Viena iš jos strategijų – įvairiomis nuolaidomis maldyti blogio jėgas – užuot ryžtingai jas stabdžius. Tokio perdėto pragmatizmo liga, deja, serga visos Vakarų šalys. Vakarų pasaulis sugebėjo įvertinti ir pasmerkti baisius nacistinio režimo nusikaltimus, tačiau minėtas pragmatizmas nulėmė tai, kad net praėjus dešimtmečiui po komunizmo žlugimo tarptautiniu mastu nėra pasmerkti dar didesni jo nusikaltimai žmonijai. Galima gėrėtis taikia tibetiečių kova už nepriklausomybę, bet ar neišauš diena, kai beliks rengti mokslines konferencijas, kuriose bus liejamos krokodilo ašaros dėl negrįžtamai sunaikintos civilizacijos, ir šiuo atveju tarptautinė bendrija iš esmės tyli, nes, matote, pragmatiniu požiūriu didžioji Kinija iš tiesų svarbus ekonominis ir prekybinis partneris.

Tokie ir panašūs faktai verčia manyti, kad vienas iš šios civilizacijos bruožų yra ir unikalus sugebėjimas sureliatyvinti ne tik terorizmo, bet ir nusikaltimo apskritai sampratą. Pasiektas iš tiesų pavojingas taškas. Ar smurtininkas yra teroristas, ar ne daugiausia priklauso nuo jo turimos galios, tad užuot kalbėjus vien apie civilizacijai gresiančius pavojus ir ją puolančius išorės priešus, nepakenktų pagalvoti, ar terorizmo ištakos neglūdi pačiose mūsų civilizacijos gelmėse.

Kiek dar iš tikrųjų krikščioniškas smarkiai nukrikščionėjęs Vakarų pasaulis? Pagaliau ar kraupų nusikaltimą įvykdę nužmogėję padarai patys nėra tipiški modernios civilizacijos tvariniai, kuriems islamo gynimas tėra ideologinė širma? Šie klausimai keltini jau vien tam, kad praėjusios savaitės įvykių komentavimas netaptų jau įsuktos karo propagandos mašinos kuru? Jie svarbūs ir praktiniu požiūriu. Teisinga Vakarų šalių politika, be abejo, negali sutrukdyti rastis fanatiškiems žmogžudžiams, tačiau ji galėtų labai daug padaryti, kad jie daugybės žmonių akyse nebebūtų didvyriai. Taigi kovos su terorizmu sėkmė smarkiai priklausys ir nuo to, ar bus kovojama švariomis rankomis. Todėl belieka tikėtis, kad negims globalus antiteroristinis frontas, kuriame Vakarų pasaulis atsiremtų į abejotinos reputacijos draugų petį.

Iš tikrųjų terorizmo sėklos sėjamos ne vien kažkur tolimuose Rytuose. Tai vyksta čia pat, neretai mūsų visų akyse. Nors terorizmo ir autoritarizmo sąsajos seniai žinomos, ši aplinkybė nesutrukdė ir kai kuriems Lietuvos Seimo nariams liaupsinti autoritarinį kaimyninės šalies režimą. Deja, demokratines vertybes lyg ir išpažįstanti valdančioji partija nematė reikalo atsiriboti nuo tokių liaupsintojų. Čia ne vieta išsamiau nagrinėti seniai pribrendusį klausimą – kaip ilgai truks šios partijos flirtas su savo nariais ir bičiuliais, kurių veiksmai atvirai nukreipti prieš gyvybinius šalies interesus.

Vis dėlto Lietuvos Seimas vieningai pasmerkė praėjusią savaitę įvykdytą nusikaltimą. Taip padaryti reikėjo, tik galbūt ta proga derėjo išsklaidyti ir civilizuotumo kaukę užsidėjusios veidmainystės šešėlį.

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2001 09 17

Leave a Reply

Your email address will not be published.