Gegužės 1-osios išvakarėse vienose televizijos žiniose stebėjome sceną, kaip prabangių mašinų eskortu iš savo rezidencijos važiuodamas premjeras, berods, Turiniškių prieigose, pamato transparantais apkabinėtą mėgėjišką cirko vagonėlį ir televizininkų kameras palei jį. Cirkas tokia akcija norėjo atkreipti premjero dėmesį į savo problemas. Jis iš Valstybinio turto fondo nuomavosi patalpas. Dabar šis fondas keleriopai padidino nuomos kainas, o iš tikro išvarė nuomininką, kad galėtų tas patalpas privatizuoti. Cirko biznis pakibo ant plauko. Premjero kortežas sustojo. Jis išlipo ir prižadėjo problemas išspręsti.

Įvykis menkas ir daugeliui tikriausiai net neužkliuvo už akių. Gali būti, kad tas įvykis tik vadovėliško politinio įvaizdžio formavimo akcija, turinti žiūrovams pranešti apie Algirdo Brazausko žmogiškumą. Tačiau iš šio įvykio nesunku išgliaudyti ir daug prasmingesnį turinį. Šis turinys, beje, atsiduoda komunistinio administravimo patirties pelėsiais.

Visų pirma reikia pastebėti, kad tokia scena paremta šimtmečius žinomu “gero caro” stereotipu. Tik pasiek jį, pranešk savo rūpestį ir vietinis blogis bus nugalėtas. Šis stereotipas yra būdingas primityviai politinei kultūrai, kurioje masės yra beteisės, nesupranta savo galimybių ir nemoka laisvoje konkurencijoje įgyvendinti savo tikslų. O politinis elitas remiasi sultonizmo schemomis – paliepsiu ir reikalai bus sutvarkyti.

Tuo tarpu moderni valstybės vadyba nepripažįsta sovietinės telefoninės teisės ir aukščiau vertina kiekvieno žmogaus atsakomybę už savo likimą.

Antra, ar premjeras pastebės, kad to paties Turto fondo ir lygiai tokiu pat būdu jau kelinti metai iš savo nuomojamų dirbtuvėlių, garažėlių, biuro patalpėlių yra išvejami šimtai, jei ne tūkstančiai smulkiausių gamintojų? Būtent tų, apie kuriuos taip mėgsta šnekėti socialdemokratai.

Taigi norėdamas elgtis ne sultoniškai, siekdamas ne telefoninės teisės būdu išspręsti vieną problemą, jis turėtų ryžtis keisti visą privatizavimo sistemą, administruojamą Valstybinio turto fondo. Už menko fakto, kaip Vyriausybės galva, jis turėtų pastebėti slypinčią ydingą sistemą. Tačiau ją pastebėti ir pakeisti reikia ir administracinės valios, ir novatoriškų gebėjimų. Premjero Brazausko valdymas nepasižymi inovacijomis, o vyksta nelyginant senamadiškas gosplanas kapitalizmo sąlygomis – skirstomi resursai ir sistemiškai privatizuojama tai, kas dar yra likę. Po tokio privatizavimo presu ir papuolė minėtieji cirkininkai. Taigi paklauskime, kas gi įvyks? Sultoniškas gestas, ar bus pajėgta sužmoginti patį privatizavimą, bus padėta vienam ar padėta visiems, ar socialdemokratų lyderis įstengs šiame uždavinyje pateikti tikrai socialdemokratinį sprendimą?

Pagaliau, trečia. Šitoks archaiškai šabloniškas mūsų Vyriausybės vadovo elgesys siunčia blogus orientyrus ir gyventojams, ir įmonėms, nes jie orientuojami veikti ne teisėmis, bet komandinėmis priemonėmis, mokomi ne ieškoti išeičių, bet landų pas viršininkus. Bloga ir tai, kad tokioje administravimo tradicijoje valdiškos įmonės tampa politinių viršininkų, ministrų, Seimo narių įkaitais. Lygiai tokia pat administracine logika vedini Šleževičius, Vagnorius neva gelbėjo merdinčias įmones, bankus, bet iš tikro prapuldė šimtus milijonų litų iš valstybės biudžeto.

Taigi geras administratorius neturėtų žarstyti pavienių pažadų ant plento ir dėl administracinių, ir dėl politkultūrinių, ir dėl teisinių, ir netgi dėl psichologinių motyvų. Plentas galėtų būti nebent informacijos pasitikslinimo vieta, idėjų generavimo šaltiniu. Deja, jis buvo ir bus dar ir politinio įvaizdžio formavimo vieta.

Kęstučio Masiulio komentaras “Lietuvos radijas”, 2002 05 02

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *