Ministras Pirmininkas buvo visiškai teisus praėjusią savaitę pasakęs, kad Lietuvoje nėra ko ieškoti komunizmo šmėklos. Tačiau jis suklydo teigdamas, kad jos Lietuvoje seniai nėra.
Šmėklos ieškoti iš tiesų nereikia, nes jis pati išlindo į dienos šviesą ir ne tik išlindo, bet ir puola. Tai ji daro pati, niekieno neprovokuojama – valstybinės pensijos okupacinio režimo ir net represinių struktūrų veikėjams, šaliai darančios gėdą intrigos dėl atstovavimo Frankfurto knygų mugėje, prasidėjęs aršus naujai leidžiamos lietuviškosios enciklopedijos puolimas, norma tampantis reiškinys, kai Vyriausybės rūmai paverčiami tikra sovietinio režimo liaupsinimo tribūna. Ir visa tai nuolatinių priminimų, kad nevalia knaisiotis praeityje fone. Toks elgesys iš tiesų mįslingas. Šmėklos tarnai gerai žino seną tiesą, kad kas valdo praeitį, tas valdys ir ateitį. Tačiau jų padėtyje lyg ir naudingiau būtų vadovautis posakiu: “Tyla – gera byla”.
Ir vis dėlto šmėkla savo tarnų lūpomis ir veiksmais pati provokuoja triukšmą. Galbūt toks elgesys kyla iš jėgos ir pasitikėjimo savimi pertekliaus. Tačiau labiau tikėtina, kad šmėklą persekioja artėjančios audros nuojauta. Ji jaučia, kad iš jos rankų pamažu slysta raktai nuo praeities paslapčių kambario. O bijoti yra ko.
Praėjus dešimčiai metų po komunizmo žlugimo, mūsų žmonės pamažu pradeda suvokti, kad jie gyvena žemėje, kurioje buvo daromi didžiausi pasaulio istorijoje nusikaltimai. Daugelis tų žmonių ilgai iš dalies tikėjo ir buvo liūliuojami pusiau į tiesą panašia pasaka neva nusikaltimus darė tik nacistinis režimas. Tačiau laikai keičiasi ir ateina supratimas, kad komunistinio režimo nusikaltimai savo mastais net dar didesni.
Ir vis dėlto šmėklai rūpi ne tiek praeitis savaime ir joje padaryti tamsūs darbai. Iš tikrųjų praeitis jai yra grėsminga tik kaip veidrodis, galintis padėti atpažinti jos dabartinį veidą. Labiausiai šmėklą baugina tai, kad žmonės pagaliau suvoks ir iš tiesų patikės, kad ji niekur ir niekada nebuvo išėjusi ir toliau gyvena ir veikia tarp mūsų. Ar reikia jos buvimo patvirtinančių argumentų? Ką gi, jie bus pateikti.
Šiandien dažniai tariame žodžius, kad Lietuvoje per dešimt metų neįvykdytos esminės reformos. Tačiau retai kada susimąstome apie tikrąją šio žodžio prasmę. Kas dar gali būti toji nereformuota Lietuva, jeigu ne ta pati šmėklos valdoma Tarybų Lietuva, besidangstanti nepriklausomos Lietuvos rūbu. Iš katros Lietuvos turi reikalauti ataskaitos žmogus, kuriam gresia pavojus negauti gyvybei palaikyti būtinų vaistų? Dažnas šiandieninis Lietuvos pensininkas suka galvą, kaip sumokėti už komunalines paslaugas. Jeigu ne šmėkla, jis greičiausiai svarstytų, prie kurios šiltesnės jūros jam vertėtų pasišildyti žiemą sužvarbusius kaulus. Jis gal ir nepatikės, kad visa tai iš jo atėmė ta pati šmėkla. Bet galbūt praregės ir šį tą supras matydamas, kaip šmėkla dosniai dalija valstybines pensijas savo ištikimiems tarnams.
Iš kur Lietuvos žemėje radosi tokia gausybė moralinių ir intelektualinių mutantų bei žiauriausius nusikaltimus darančių, bet tarsi žmogišką pavidalą turinčių pabaisų? Ar ne šmėklos tarnai dešimtmečius iš žmonių sąmonės raute rovė religines ir moralines vertybes, kurios vienintelį žmogų daro žmogumi? Ar gali realiai pažaboti nusikalstamumą Valstybė, iš kurios aukščiausių tribūnų vos ne kiekviena proga liejasi išmintis, jog vergija ir laisvė, ištikimybė ir išdavystė yra viena ir tas pat, ir kad nėra skirtumų tarp gėrio ir blogio.
Regėdamas šiuos savų tarnų darbus šmėkla greičiausiai šypsosi. Apskritai jai labai rūpi, kad žmogus visur ir visada būtų linksmas. Ji mėgsta juoką. Juokas yra vienas puikiausių ir nuostabiausių dalykų šiame pasaulyje. Tačiau šmėklai reikalingas visur aplinkui tvyrantis linksmumas be ribų. Ji trokšta, kad, pavyzdžiui, koks nors jos tarnas, nedrebančia ranka pasiuntęs į mirtį tūkstančius žmonių, šiandienos žmogui atrodytų tik linksmą juoką keliantis, bet apskritai nepavojingas ir nebaisus keistuolis. Šmėklai visada patinka debiliškas linksmo naivuolio kikenimas, trukdantis jam už savo nugaros išgirsti jos pačios demonišką juoką. Tačiau paskutinis jos puolimas rodo, kad ji jaučia, jog nežabotų linksmybių laikai galbūt artėja prie pabaigos.
Vytauto Radžvilo komentaras, Lietuvos radijas 2002 05 14