Dienraštis “Lietuvos rytas” paskelbė visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” šviežiausius duomenis, privertusius sunerimti politikus ir susimąstyti politologus. Anot šių tyrimų, a Seimu bepasitiki vos apie 7 procentus Lietuvos gyventojų, o juo nebepasitiki beveik du trečdaliai Lietuvos. Išties iškalbingi skaičiai. Du iš trijų Lietuvos gyventojų nebepasitiki aukščiausiuoju įstatymų leidėju. Tada ar bepasitikime jo leidžiamais įstatymais ir ar esame likę jiems paklusti? Ar laikome juos tarnaujančiais mūsų interesams?
Mokslininkai į šiuos klausimus atsakymo nepateikia, tačiau ir be jų galima numanyti, kad Seimo autoriteto griuvimas smukdo ir įstatymų autoritetą. Džiaugtis čia nėra ko, tačiau tokią piliečių nuostatą galima nesunkiai suprasti.
Seimo autoriteto nuosmukį lemia daugybė priežasčių. Buvusius rinkėjus akivaizdžiai nuvylė naujosios partijos, už kurias pereituose rinkimuose taip aktyviai buvo balsuota. Rinkėjai laukė iš jų šviežesnės politikos, solidžių lyderių. Šie lūkesčiai žlugo, tad pasitikėjimo reitingas tomis partijomis dar menkesnis nei Seimu. “Naujosios politikos” blokas suiro, nepademonstravęs jokių privalumų prieš senesniąsias partijas, ir gal net atvirkščiai, – blokas suaižėjo, parodęs senųjų partijų pranašumą.
Ne veltui kitoje apklausoje du trečdaliai žmonių pareiškė, jog dabartinis Seimas dirba prasčiau nei ankstesnysis. Konservatorius pakeisti pasišovę liberalai susivaidijo, Paulausko socialliberalai nudreifavo kairėn. Centro dešinės pakraipos rinkėjai novatoriai taip ir neteko savo atstovų. Partijos susmuko, lyderiai apsijuokė. Neatsitiktinai vėl ėmė augti konservatorių populiarumas, deja, menkai tegalįs įtakosi Seimo reitingus.
Pasitikėjimo Seimu neatstatė ir socialdemokratų bei socialliberalų koalicija. Tai, kas vyksta Vyriausybėje, galime pavadinti “idėjų badu”. Konservatorių Vyriausybės pradėta švietimo reforma jau baigta arba baigiama realizuoti, o dėl kadaise parengtos pensijų reformos vis dar tebesiginčijama, taip ir nesiryžtant jos pradėti. Kitų fundamentalių idėjų ir Vyriausybė, ir Seimas neturi.
Tuo pat metu Seime inicijuojami keisčiausi projektai, kaip antai: mokėti valstybines pensijas stribams arba buvusiems nomenklatūrininkams. Arba štai: Seimas priima įstatymus, kuriems nepritaria tos pačios daugumos Vyriausybė, kaip antai Aukštojo mokslo įstatymą, sujaukiantį visą aukštojo mokslo sistemą.
Tokį Seimo daugumos voliuntaristinį įstatymų fantazavimą stabdyti bando asmeniškai Algirdas Brazauskas, tačiau Seimas net ir jo jau nebegirdi. Atvirkščiai, Andriukaitis pažada savo partijos šefą ir jo kolegas kviestis pasiaiškinti. Jam talkina socialliberalai, rengiantys interpeliacijas ministrams, ir visa tai Seimo autoriteto taipogi nedidina.
Seimui galima prikišti ir nepateisinamą nekompetenciją, ir grėsmingą privačių interesų subujojimą. Dabartiniame Seime, kaip niekada, gausu verslo atstovų. Vis labiau darosi akivaizdu, kad jie Seimo kompetencijos nepadidino, o autoritetą susmukdė. Vien ko verta Ekonomikos komiteto vadovo Uspaskicho veikla ir pasipūtėliška laikysena. Piliečiai nesunkiai su šiuo Seimo personažu gali palyginti ankstesnį personažą – Stašaitį. Pastarasis išdidžiai mokė tautą nemokėti mokesčių, puikavosi neaiškios kilmės milijonais ir be teismo nutarties praleido 5-erius metus Lukiškėse.
Tuo tarpu Uspaskicho firmos jau yra teismo apkaltintos, tačiau jų savininkas šaiposi iš teismo sprendimų, paprotina teisėjus, pelnosi iš neaiškių ofšorinių sandorių ir ketverius metus planuoja vairuoti Lietuvos įstatymais ekonomikos tėkmę. Absurdas? Ne. Tai – Seimo realybė. Ir tai ne vienintelis toks Seimo narys ir net ne vienintelis komiteto vadovas. Tokių uspaskichų Seime yra ne vienas. Ir kas įrodys, kad jų veikla yra sukurta mūsų visų labui?
Išvardijau kelis visiems mums gerai žinomus faktus. Kokias išvadas turime daryti? Seimo autoriteto nuosmukis yra apskritai mūsų politinės sistemos nestabilumo požymis. Prie dažnų Vyriausybės krizių esame pripratę. Nieko nenustebintų ir dar viena. Tačiau ar už šio reiškinio nesama didesnių grėsmių? Ar tai nesukels rinkėjų nusivylimo tradicinėmis partijomis apskritai ir nepaskatins subujoti liumpenizuotos ir populistinės politikos? Ar tai nepaskatins rinkėjų nusivylimo parlamentarizmu ir nesukels autoritarizmo lūkesčių?
Viso to galima tikėtis, tačiau turėkime viltį, kad politikos liumpenizavimosi ir radikalėjimo pavojus mums nebus tiek lemtingas kiek Baltarusijai arba Slovakijai.
Kęstučio Masiulio komentaras Lietuvos radijas, 2002 01 31