Prabėgantys pastarųjų dienų įvykiai paakino susimąstyti apie valstybės vyrų kompetenciją plačiąja šio žodžio prasme, apie dalykinį valstybės valdymo meno išmanymą, politinę išmintį, besisiejančią su politine atsakomybe, tiek apie paprasčiausią gyvenimišką patirtį, gebėjimą pasimokyti iš klaidų.
Generalinis prokuroras Klimavičius, pats nepajėgdamas paaiškinti, kodėl, pateikė patvirtinti Prezidentui savo pavaduotojo Betingio kandidatūrą, nors tam ir nebuvo jokio juridinio pagrindo. Prezidentui toks generalinio prokuroro keistas poelgis keistai nesukėlė jokių abejonių. Šalies vadovas Betingio kandidatūrą atmetė, ir štai rezultatas: politinė dabarties istorija praturtėjo faktu, akivaizdžiai bylojančiu, kad šalies Prezidentas rafinuotais triukais įtakoja politikos veiklą. Turime faktą, liudijantį, kad tas įtakojimas vyksta neskaidriai, nepaaiškinant visuomenės sprendimą nulemiančių motyvų. Prezidentas, turintis būti prokuratūros ir teismų nepriklausomumo ir stabilumo garantu, pademonstravo politinės atsakomybės požiūriu priešingą veiksmą.
Ne mažiau paradoksalių bruožų turi ir polemika tarp Seimo ir Prezidentūros dėl Vyriausybės įstatymo pataisų. Pataisose numatoma vietoj šiuo metu esančių kelių politinio pasitikėjimo viceministrų palikti ministerijose po vieną viceministrą, o vietoj likusiųjų įsteigti ministerijų sekretorių pareigybes. Seimas atmetė Prezidento Adamkaus veto šio įstatymo pataisoms. Visą tai lydėjo karšti politizuoti disputai tarp Prezidentūros ir Seimo daugumos. Abi pusės apkaltino vieną kita nekompetentingumu. Tačiau paradoksaliausia yra tai, kad abejų pusių siūlymai savo esme yra panašūs kaip du dvyniai broliai. Abi pusės siūlo menkinti politinę įtaką ministerijose ir stiprinti biurokratų galią jose. Turint omenyje mūsų partinės sistemos nebrandumą, partijų silpnumą, vargu ar tai yra priimtina, nes tai yra kelias biurokratinės, technokratinės valstybės link. Vargu ar tokie pakeitimai yra progresyvūs ir visuomenės demokratinės raidos požiūriu. Taigi abi pusės kaltina viena kitą nekompetentingumu, bet kompetencijos, ko gero, pritrūko abiem pusėms.
Ypač keistas yra Prezidentūros siūlymas aukštuosius valstybės valdininkus atestuoti partinėse komisijose. Valdininko, kaip ir gydytojo, kvalifikacija yra nesunkai pamatuojama, tačiau tikrai ne partinio kompromiso masteliu.
Į savo paties paspęstas žmogiškąsias žabangas šią savaitę įstrigo ir Ministras Pirmininkas Brazauskas. Sovietmetyje išsiugdyta gyvensenos patirtis pavedė. Sovietmečio nomenklatūra, nenorėdama prarasti šilto posto, vengdavo skandalų. Kompartija toleruodavo dvigubus moralinius standartus: pridengtą šeimyninę neištikimybę, slaptą polinkį alkoholiui, neviešą valstybės turto švaistymą ir oficialų melą. Tačiau kompartija netoleruodavo skandalų ir asmeniškesnio gyvenimo stiliaus.
Laikai pasikeitė, bet buvusio pirmojo sekretoriaus instinktai vis suveikia senoviškai ir, deja, paveda. Vardan kažkokių slaptų aukštesniųjų tikslų buvome apgaudinėjami apie draugo Babichino neva jubiliejų Maskvoje, dabar stebėjome mums ir pačiam premjerui nesmagią naują išsisukinėjimo sceną. Galbūt čionai ir esama asmeniškos dramos elementų, tačiau esama ir komiškų. Slaptą porą pagaliau legalizuotis paskatino skandalas. Netinkamas politinis elgesys atvėrė kelią šeimyninei laimei. Taigi tikrai nėra to blogo, kas neišeitų bent kam nors į gerą.
Kęstučio Masiulio komentaras Lietuvos radijas, 2002 04 18