Daugelis šalies gyventojų, atrodo, pritaria dabartinių Lietuvos valdytojų užmačioms nuveikti darbą, skambiai vadinamą Valdovų rūmų atstatymu. Šis sumanymą linkusi remti ir išeivija. Bet ar visada priimant atsakingus sprendimus galima kliautis daugumos pritarimu? Juk atlikę apklausą ir pamėginę išsiaiškinti, kiek rūmų atkūrimo entuziastų yra nors šį tą girdėję apie šiuolaikinius kultūros paveldo apsaugos principus ir metodus, greičiausiai išvystume liūdnoką vaizdą. Taigi tikrasis plataus pritarimo rūmų atstatymui šaltinis yra daugelio svarbių dalykų neišmanymas arba sąmoningas jų nepaisymas.
Būtent toks neišmanymas leidžia lengvai žaisti žodžiais ir atstatymu vadinti tai, kas iš tikrųjų būtų rūmų pastatymas. Atstatyti ir pastatyti nėra viena ir tas pats. Pamatų liekanos, keletas piešinių, o visa kita statytojo vaizduotės reikalas. Kaip būtų galima įtikinėti, tarkime, užsienio turistą, kad šitokiomis sąlygomis išdygę rūmai nėra grynai XXI a. pradžios statinys ir nesijausti niekingu komediantu. Jeigu kur nors Vilniaus apylinkėse būtų kuriamas koks nors lietuviškas Disneilendas, jam, žinoma, pravestų ir romantiškas, natūralaus dydžio Valdovų rūmų muliažas. Tačiau šitokią imitacija ruošiamasi įkurdinti pačiame dvasiniame ir politiniame valstybės centre. Kodėl taip daroma ir ką visa tai galėtų reikšti?
Bene didžiausiu sumanymo rėmėju yra pilies komplekso tyrinėtojai, surinkę daug vertingų žinių apie šios istorinės vietos praeitį. Tačiau istorinės, juo labiau archeologinės žinios savaime nelaidoja gyvos istorinės sąmonės, kuri yra viena svarbiausių tautos gyvastį palaikančių veiksnių. Pavyzdžiui, labai daug žinoma apie senovės Egiptą, tačiau niekas neims neigti, kad ši tauta ar jos kultūra yra negrįžtamai mirusios.
Lietuvių tauta, regis, dar gyva, tačiau sumanymas statyti Valdovų rūmus verčia tuo suabejoti. Galbūt jis yra merdėjančios mūsų istorinės sąmonės išraiška. Gyvos istorinės sąmonės požymis čia ir dabar gyvenančių žmonių sugebėjimas kūrybiškai apmąstyti, perimti ir plėtoti praeities paveldą. Polinkis mechaniškai atstatinėti tai, kas išnykę, nepaisant konkrečių sąlygų ir aplinkybių, savaime yra rimtas tos sąmonės nuosmukio ir kūrybinės negalios požymis.
Šiose užmačiose galima įžvelgti ir dar du dvasinę negalę rodančius simptomus. Pirmasis yra tai, ką galima pavadinti melo dvasia. Valdovų rūmų imitacijos pastatymas iš esmės būtų mūsų pačių istorijos klastojimas. Nėra atsitiktinumas, kad, pavyzdžiui, Krokuvos Vavelis išliko per visas istorijos audras, o Vilniaus Valdovų rūmai – ne. Tai nemaloni, net skaudi, bet tiesa. Juk rūmų pamatų liekanos yra Senosios Lietuvos likimo simbolis ir kartu istorinis tiesos liudijimas, kurį sąmoningai norima sunaikinti sumeluota didybe neva atspindinčiu statiniu.
Antrasis simptomas būtų bolševikinis naikinimo dvasios prisikėlimas. Naikinimas ne visada būna atviras griovimas. Neretai griovėjas slepiasi po statytojo ir kūrėjo kauke. Šiuo atveju rūmų statyba irgi būtų ne kas kita, o tolesnis mūsų praeities paveldo ir istorinės sąmonės naikinimas. Juk tokia statyba – pirmiausia unikalus pasityčiojimas iš kažkada gyvenusių mūsų protėvių, kurių talentu ir pastangomis Katedros aikštė įgijo dabartinę didingą išvaizdą. Čia pakanka paminėti vieną Lauryno Stuokos Gucevičiaus vardą. Kokia teisę turime griauti tai, kas sukurta jų ir ko tada verti žodžiai apie pagarbą praeičiai.
Galutinis šio tariamai patriotiško užmojo tikslas taip pat aiškus. Reikia manyti, kad ne vienas statybos rangovas jau dabar trina iš džiaugsmo rankas, mintyse dalydamas didžiules rūmams pastatyti numatomas skirti lėšas. Tokios istorinę tiesą ir atmintį trypiančios statybos iš esmės tėra eilinis nešvarus biznelis. Apskritai Lietuvoje dar gajus požiūris į praeitį, kurio esmė – versti istoriją negyva mumija.
Rūmų statyba būtų tik dar vienas tokio mumifikavimo atvejis. Todėl prieš visiems puolant statyti saujelės žmonių vaizduotėje susikurtus rūmus derėtų pagalvoti ar jie netaps pomirtiniu antkapiu, kurį skuba pasistatyti dvasiškai mirštanti tauta.
Vytauto Radžvilo komentaras, Lietuvos radijas 2001 10 15