Gyvename labai lemtingas dienas, nes būtent iki pavasario bus apsispręsta dėl NATO plėtros. Artėjantis galimai teigiamas sprendimas dėl Lietuvos priėmimo į šią organizaciją skatina susitelkti ir šių tikslų priešus, o Rusija meta visus paskutinius kozirius. Simboliška, kad šis mums lemtingos politinės įtampos aktyvėjimas ir vėl prasideda sausio pradžioje.

Gruodžio 24-ą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, duodamas televizijos interviu, paragino Baltijos šalių rusakalbius gyventojus reikalauti rusų kalbos oficialaus statuso, taip pat siekti, kad būtų plačiau atstovaujama rusams valdžios organuose, ir pažėrė kitų idėjų, kurias, švelniai tariant, būtų galima pavadinti kurstytojiškomis. Įtakingas ekonominis laikraštis “Wall Street Journal Europe” nebuvo švelnus ir šiuos Putino paraginimus tiesiai šviesiai palygino su Hitlerio politika. Mes šių direktyvų akivaizdoje turime apie ką rimtai susimąstyti, nors ir tegalime spėlioti, kas yra tikrasis šių kvietimų adresatas – NATO šalių vadovai, vadinamieji rusakalbiai, įtakos agentai, o gal visi kartu paėmus.

Nepraslinko nė dvi savaitės ir sausio pradžioje su neoficialiu vizitu Lietuvoje apsilankė Rusijos Valstybės Dūmos narys Jevgenijus Primakovas. Šis su specialiosiomis tarnybomis ir Rusijos politikos formavimo centrais siejamas žmogus viešai pareiškė nenorintis, kad Lietuva šį rudenį Prahoje gautų kvietimą į NATO. Taigi atvyko į svečius ir šeimininkams Naujųjų metų proga palinkėjo visiško jų planų neišsipildymo. Svečio taktas mums mažai terūpi. Labiausiai būtų įdomu sužinoti: ko šis įtakingas Rusijos geopolitikos strategas siekia, su kuo susitiko, kokia informacija domėjosi ir kokias direktyvas atvežė Rusijos diplomatams ir rezidentams? Šie klausimai niekuomet neturės tikslių atsakymų. Bet vėlgi susimąstykime, ar jie yra tokie jau nenuspėjami. Gal svečias jų esmę pasakė viešai?

Dar po kelių dienų sekė Sausio 13-oji. Šią datą prisimename kaip kardinalų virsmą mūsų gyvenime. Šio virsmo prasmė – Laisvė. Jei Kovo 11-oji ją paskelbė, tai Sausio 13-oji ją įrodė, apgynė, mokant už ją visa kaina. Nebūna virsmo be kančios. Taip ir šis virsmas buvo palydėtas aukos. Ši pergalė lygintina su Žalgirio mūšiu, nes apsprendė Lietuvos perspektyvą tolimoje, neaprėpiamoje istorinėje ateityje. Tiksliau, ji tą perspektyvą paprasčiausiai atvėrė.

Ir štai šios datos išvakarėse į Lietuvos radiją pakviečiama grupelė politikų: Kazimiera Prunskienė, Audrius Butkevičius, Nikolajus Medvedevas ir Bronius Genzelis. Neįžvelgdami šios datos esmės, jie ėmėsi trumparegiškos ir subjektyvistinės faktų inžinerijos. Tad tai, ką iš jų išgirdo klausytojas, buvo kaip du vandens lašai panašu į tai, ką apie šiuos įvykius postringauja Burokevičius, Jarmalavičius ir Ivanovas. Čia belieka paklausti: kiek atsitiktiniais yra šių politikų pašnekesyje įžvelgtini Kremliaus siluetai? Ir vėl yra apie ką susimąstyti: apie Maskvos ruporus tarp mūsų ir Kremliaus sėklas mumyse.

Maskvos propagandinis karas ir raumenų demonstravimas tuo nesibaigia. Šiomis dienomis vėl plečiamas ekonominis spaudimas Lietuvos vežėjams. Įdomu, kad Maskva nekalba nei apie kontrabandą užsakančius, prekes nedeklaruojančius savuosius verslininkus ar jų nesukontroliuojančius savuosius muitininkus ir netvarką savoje valstybėje.

Kontrabandos kaltininkas jai yra Lietuva, samdytasis Lietuvos transportuotojas, lyg būtų kaltas ne vagis, o juo atsitiktinai nusamdytasis taksistas. Maskvai tai yra pretekstas vėl kišti koją dar vienam mūsų ekonomikos sektoriui. Čia jau nėra apie ką mąstyti, o reikia principingai reaguoti. Tačiau mūsų valdžios atstovams sėkmingiau sekasi organizuoti į Maskvą nesuderintus vizitus ir kurstyti jais vis naujus skandalus.

Galiausias šios virtinės faktas – Jarmalavičiaus išėjimas į laisvę. Šį buvusį kalinį prie kalėjimo vartų pasitinka saujelė ivanovininkų ir Rusijos diplomatas. Šio gesto prasmei išlukštenti nereikia kelių įžvalgų. Diplomatas mums akivaizdžiai paliudijo, kad Maskva aukštai vertina idėjas, už kurias buvo nubaustas šis žmogus. Taigi ji niekina tas aukas, kurias, jam talkininkaujant, patyrė mūsų tauta. Juk ne kiekvieną Rusijos pilietybę turintį paleistą kalinį pasitinka ambasados antrieji sekretoriai. Beje, tuo buvo duotas ženklas ir kitiems Rusijos emisarams, kad jų darbas yra vertinamas ir pastebimas.

Paminėjau tik kelis nerimą keliančius įvykius, ženklinančius nežymią dalį tų pastangų, kuriomis Rusija dabar stengiasi sužlugdyti mūsų esminį geopolitinį siekį. Didesnė dalis tų pastangų lieka mums nežinoma. Čia veikimo galios nedera neįvertinti. Vienok, jau turime pagrindo tikėti, kad šį kartą istorijos svarstyklės nusvirs mūsų naudai.

Kęstučio Masiulio komentaras “Lietuvos radijas”, 2002 01 17

Leave a Reply

Your email address will not be published.